Rainių Kančios koplyčia – vieta, kurioje susitinka istorija, atmintis ir menas. Antano Kmieliausko freskos, sukurtos 1991 metais, šiandien yra ne tik svarbus sakralinio meno kūrinys, bet ir Rainių tragedijos bei tautos kančios liudijimas. Tačiau laikas ir drėgmė paliko savo pėdsakus, todėl koplyčia ir jos freskos šiuo metu tvarkomos, o kartu planuojama atnaujinti ir visą memorialinio komplekso aplinką. Apie tai, kas jau padaryta, kokių iššūkių kilo restauruojant freskas ir kaip ateityje turėtų keistis Rainių kompleksas, kalbamės su Telšių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir paveldosaugos skyriaus specialiste Giedre Gudavičiene ir skyriaus vedėju Simonu Bagdonu.
Algirdas Dačkevičius
– Rainių Kančios koplyčios tvarkymo darbams pradėta ruoštis dar 2021 metais. Kokie buvo pagrindiniai impulsai pradėti šį procesą ir kokie svarbiausi darbai atlikti per šį laikotarpį?
– Pagrindinis impulsas pradėti šį procesą buvo blogėjanti koplyčios sieninės tapybos būklė ir poreikis išsaugoti Antano Kmieliausko freskas. Tyrimai atskleidė, kad būtina ne tik restauruoti tapybą, bet ir pašalinti jos nykimą skatinančias priežastis.
2021 m. pradėti parengiamieji darbai – atlikti koplyčios fotogrametriniai apmatavimai, parengta ir pateikta paraiška valstybės finansavimui gauti. Vėliau atlikti tyrimai, parengtas tvarkybos darbų projektas ir sieninės tapybos konservavimo bei restauravimo programa, atliktos ekspertizės. Darbai vykdomi nuosekliai: pirmiausia imtasi koplyčios vidaus ir mikroklimato gerinimo – vėdinimo, apšvietimo ir patalpų sutvarkymo, o dabar konservuojamos ir restauruojamos freskos. Taip pat sprendžiami išryškėję stogo ir bokšto nesandarumo klausimai. 2025 m. parengtas atskiras koplyčios stogo tvarkybos darbų projektas, skirtas nustatytiems defektams šalinti ir konstrukcijoms apsaugoti nuo tolesnio drėkimo. Greta koplyčios tvarkybos rengiamasi ir platesnės memorialinio komplekso teritorijos pritaikymui lankyti. Visų šių darbų tikslas – išsaugoti koplyčią ir jos meno vertybes.
– Įvertinus koplyčios būklę, paaiškėjo, kad prieš restauruojant Antano Kmieliausko freskas būtina pagerinti patalpų mikroklimatą. Kokios pagrindinės problemos buvo nustatytos ir kodėl jų pašalinimas buvo toks svarbus?
– Tyrimų metu nustatyta, kad koplyčioje neveikė vėdinimo sistema, buvo padidėjusi drėgmė, o ant skliautų tam tikru metu susidarydavo kondensatas. Šios sąlygos skatino druskų migraciją ir pelėsių plitimą. Prie drėkimo prisidėjo ir stogo bei bokšto nesandarumai, todėl vien patalpų vėdinimo atnaujinimo nepakako – reikėjo spręsti ir vandens patekimo į konstrukcijas problemas.
Tapybos paviršiuose buvo susikaupę nešvarumų, nustatyta dažų sluoksnio pažeidimų, tinko įtrūkimų ir byrančių vietų. Mikrobiologiniai tyrimai parodė bent keturias pelėsių rūšis, o druskų kaupimasis ir drėgmės poveikis silpnino tinką bei dažų sluoksnio sukibimą su pagrindu. Todėl prieš pradedant restauravimą, buvo svarbu sudaryti palankesnes sąlygas tapybai išlikti ir sumažinti pakartotinio jos pažeidimo riziką.
– Pirmuoju darbų etapu įrengta vėdinimo sistema, atnaujintas apšvietimas ir sutvarkytos vidaus patalpos. Kaip šie darbai pakeitė koplyčios būklę ir kokią reikšmę jie turi ilgalaikiam freskų išsaugojimui?
– Pirmojo etapo darbai sudarė geresnes sąlygas koplyčios priežiūrai ir freskų išsaugojimui. Įrengta vėdinimo sistema padeda užtikrinti oro apykaitą ir mažinti drėgmės kaupimosi bei kondensato susidarymo riziką. Sutvarkytos vidaus patalpos ir atnaujintas apšvietimas taip pat pagerino sąlygas koplyčia naudotis ir jos meno vertybes apžiūrėti. Šie darbai yra pagrindas tolesniam freskų konservavimui ir restauravimui. Ilgalaikį rezultatą lems ne tik įrengta sistema, bet ir tinkamas jos naudojimas, mikroklimato stebėjimas bei pastato priežiūra.
– Tvarkybos darbų metu nustatyta stogo ir bokšto sandarumo defektų. Kokios buvo šių defektų priežastys ir kokią grėsmę jie kėlė koplyčios konstrukcijoms bei sieninei tapybai?
– Tvarkybos darbų metu nustatyta, kad drėgmės problemas lemia ne tik nepakankamas patalpų vėdinimas, bet ir pastato išorės defektai – stogo bei lietaus vandens nuvedimo sistemos trūkumai. Architekto prof. Algirdo Žebrausko parengtame stogo tvarkybos darbų projekte užfiksuota deformuota bokšto mūro ir stogo dangos jungtis, neužtikrinanti tinkamo vandens nuvedimo nuo fasado ant stogo, taip pat pažeistas vėdinimo vamzdžio ir gelžbetoninės perdangos sandarumas. Nesandarūs lietaus latakai ir lietvamzdžiai lėmė, kad vanduo persipildavo ir drėkindavo mūrą. Projekte pažymėta, kad bokšto mūras ir tinkas įmirkę per visą konstrukciją, o betoninės detalės vietomis pažeistos erozijos.
Todėl specialistai nurodė būtinybę pašalinti lietaus latakų nesandarumus, sutvarkyti jų nuolydžius ir išvalyti lietvamzdžius. Taip pat paaiškėjo, kad skliautų ir bokšto viršuje esančios vėdinimo angos buvo užsikimšusios, todėl drėgnas oras kaupėsi viršutinėje koplyčios dalyje. Dėl šių defektų konstrukcijos negalėjo tinkamai džiūti, o drėgmė kėlė grėsmę bokšto skliautų freskoms ir tinko sluoksniams. Šie darbai svarbūs tiek konstrukcijų būklei stabilizuoti, tiek sieninei tapybai apsaugoti nuo pakartotinio drėkimo.
– Bokštui nuspręsta palikti laikiną ventiliuojamą fasadą ilgesniam laikui, kad konstrukcijos galėtų išdžiūti. Kodėl pasirinktas būtent toks sprendimas ir pagal kokius kriterijus bus sprendžiama, kada bus galima imtis tolesnių bokšto tvarkybos darbų?
– Projekte užfiksuota, kad bokšto mūras ir tinkas įmirkę per visą konstrukciją, todėl svarbu sudaryti sąlygas susikaupusiai drėgmei pašalinti. Laikinas ventiliuojamas fasadas leidžia apsaugoti konstrukcijas nuo kritulių ir kartu užtikrinti jų vėdinimą. Skubant įrengti galutinę apdailą, konstrukcijose likusi drėgmė galėtų toliau kelti pavojų tiek pačioms konstrukcijoms, tiek sieninei tapybai.
Tolesnių darbų pradžią svarbu sieti su faktine bokšto būkle. Sprendžiant dėl darbų tęsimo, reikės specialistų vertinimo, ar konstrukcijos pakankamai išdžiūvusios ir ar pašalintos drėkimo priežastys. Vertinant būklę, svarbūs konstrukcijų drėgnio duomenys ir jų kitimas, laikinos apsaugos veiksmingumas bei galimi nauji drėkimo požymiai. Todėl galutinės apdailos įrengimą turėtų lemti ne vien kalendorinis terminas, bet ir specialistų išvados apie konstrukcijų būklę.
– Šiuo metu vykdomas antrasis vidaus tvarkybos etapas – Antano Kmieliausko freskų konservavimas ir restauravimas. Kokia freskų būklė buvo nustatyta prieš pradedant šiuos darbus ir kokie didžiausi iššūkiai išryškėjo restauravimo metu?
– Prieš pradedant darbus nustatyta, kad freskos pažeistos drėgmės, druskų ir pelėsių. Tapybos paviršiai buvo užteršti, vietomis pabalę, pažeistas dažų sluoksnis, tinkas sutrūkinėjęs, kai kur jo kraštai trapūs ir byrantys. Tyrimų metu pelėsio pažeidimų nustatyta visame tapybos plote. Vietomis dažų sluoksnis buvo praradęs sukibimą su pagrindu, trupėjo, buvo tapybos netekčių.
Didžiausias iššūkis – sutvirtinti pažeistus tapybos ir tinko sluoksnius, pašalinti teršalus bei biologinius pažeidimus ir kartu išsaugoti kuo daugiau autentiškos Antano Kmieliausko tapybos. Ypatingo specialistų dėmesio reikalauja prarastos tapybos vietos: reikia nuspręsti, kur ir kokia apimtimi jas galima papildyti, kad būtų išsaugotas kūrinio vientisumas ir autorinės tapybos originalumas.
– Antano Kmieliausko freskos yra svarbi Rainių Kančios koplyčios meninė ir istorinė vertybė. Kokie šių kūrinių bruožai išskirtiniai ir kuo jie svarbūs Lietuvos sakralinio meno bei kultūros paveldo kontekste?
– Antano Kmieliausko freskų išskirtinumas – krikščioniškosios kančios ir Lietuvos istorinių išgyvenimų sugretinimas. Kristaus kančios, Pietos ir Prisikėlimo scenos čia susietos su Rainių žudynių, partizanų ir tremčių temomis. Todėl kūriniai kalba ne tik apie konkrečią tragediją, bet ir apie platesnę tautos kančios, tikėjimo bei vilties patirtį.
1991 m. sukurtos freskos nutapytos sudėtinga al fresco (it.) technika ir apima 151 kvadratinį metrą koplyčios skliautų bei vidinių bokšto plokštumų. Visą tapybos kompoziciją sudaro devynios scenos, kurioms būdingos sudėtingos figūrų grupės, skirtingi jų masteliai ir rakursai, ekspresyvi tapyba. Šviesūs, švytintys tonai derinami su tamsiais kančios vaizdais. Tapyba glaudžiai susijusi su koplyčios architektūra – skliautų ir bokšto erdvė tampa kūrinio dalimi.
Lietuvos sakralinio meno ir kultūros paveldo kontekste šios freskos svarbios kaip kūrinys, kuriame religinė tematika susijungia su istorine atmintimi. Jų sukūrimo laikas – pirmieji atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metai – suteikia papildomą prasmę: tai ir meninis liudijimas apie galimybę viešai įamžinti sovietmečiu slopintą Rainių tragedijos atminimą.
– Rugsėjo 30 d. vykusioje specialistų apžiūroje aptarta freskų būklė ir restauravimo sprendiniai. Kokie svarbiausi klausimai iškilo šio susitikimo metu ir kokios išvados buvo padarytos?
– Dėmesys skirtas prarastoms tapybos vietoms ir jų spalvinės integracijos galimybėms, siekiant išsaugoti autentišką tapybą bei bendrą kompozicijos vientisumą. Restauratoriai pristatė galimus intervencijos metodus, iš kurių buvo pasirinktas saugiausias restauracinės intervencijos būdas.
– Kaip restauruojant freskas derinami siekiai kuo geriau atskleisti pirminį kūrinių vaizdą ir išsaugoti autentišką, laiko paženklintą paveldą? Kokių restauravimo principų šiuo atveju svarbiausia laikytis?
– Svarbiausia – išsaugoti kuo daugiau autentiškos Antano Kmieliausko tapybos. Todėl pirmiausia siekiama sustabdyti jos irimą, sutvirtinti pažeistus sluoksnius ir atsargiai pašalinti nešvarumus bei apnašas, trukdančias matyti autoriaus spalvas ir piešinį. Svarbu atskirti kūrinio natūralaus senėjimo požymius nuo jį ardančių pažeidimų – druskų, pelėsių ar atsiskiriančių tapybos sluoksnių. Restauruojant nesiekiama, kad freskos atrodytų naujai nutapytos. Praradimų papildymai turi padėti suvokti kompoziciją, tačiau neužgožti išlikusio originalo ir nebūti grindžiami spėjimais. Svarbiausi principai – tyrimais pagrįsti sprendimai, kuo mažesnė intervencija, su originalu suderinamos medžiagos ir išsamus atliktų darbų dokumentavimas. Konkrečius estetinio pateikimo sprendinius numatyta kolegialiai aptarti su Restauravimo taryba.
– Koplyčios vidaus tvarkybos ir freskų restauravimo darbai finansuojami valstybės bei Savivaldybės biudžeto lėšomis, o stogo ir bokšto defektų šalinimas – Savivaldybės lėšomis. Ar dabartinis finansavimas leidžia įgyvendinti visus numatytus sprendinius ir ar ateityje gali prireikti papildomų investicijų?
– Valstybės ir Savivaldybės biudžeto lėšomis finansuojami koplyčios vidaus tvarkybos bei freskų konservavimo ir restauravimo darbai vykdomi pagal sutartyse numatytas apimtis. Šioms apimtims finansavimas numatytas, tačiau jis neapima visų galimų tolesnių komplekso tvarkymo darbų.
Stogo ir bokšto defektų šalinimas finansuojamas Savivaldybės lėšomis, tačiau dalis šių darbų atidėta, kad bokšto konstrukcijos galėtų išdžiūti. Tai technologinės darbų sekos sprendimas, o ne finansavimo trūkumo nulemtas sustabdymas. Todėl dabartinio finansavimo nereikėtų vertinti kaip galutinės viso komplekso sutvarkymo kainos. Ateityje reikės numatyti lėšų atidėtiems bokšto tvarkymo darbams, o papildomų investicijų poreikis priklausys nuo konstrukcijų būklės ir patikslintų sprendinių. Konkretus lėšų poreikis paaiškės pagal specialistų išvadas ir numatomų darbų apimtis.
– Darbus numatyta užbaigti iki 2026 m. gruodžio 15 d. Ar šio termino realu laikytis, atsižvelgiant į restauravimo metu galinčias paaiškėti naujas aplinkybes? Kokie veiksniai šiuo metu labiausiai lemia darbų eigą?
– 2026 m. gruodžio 15 d. yra sutartyje numatytas freskų konservavimo ir restauravimo darbų užbaigimo terminas, kuriuo šiuo metu vadovaujamasi organizuojant darbus. Tačiau galimybę visus darbus užbaigti laiku reikia vertinti kartu su restauratoriais pagal faktinę darbų pažangą ir likusią jų apimtį. Darbų eigai svarbūs restauravimo technologiniai procesai, freskų būklė ir atskirų fragmentų galutinio estetinio pateikimo sprendiniai. Siekiama laikytis nustatyto termino, kartu užtikrinant darbų kokybę ir autentiškos tapybos išsaugojimą.
– Kartu įgyvendinamas projektas, skirtas sakralinio kelio objektams pritaikyti lankymui. Kokie konkretūs Rainių komplekso infrastruktūros pokyčiai numatyti ir kaip jie papildys pačios koplyčios restauravimo darbus?
– Projekte numatyta sutvarkyti Rainių komplekso takus, atnaujinti teritorijos apšvietimą, įrengti informacinius elementus ir pagerinti prieinamumą žmonėms su negalia. Projektavimo užduotis apima koplyčios, žudynių vietos ir Atminties ąžuolyno teritorijas. Joje numatyta atnaujinti dangas prie koplyčios, įrengti apšviestus pėsčiųjų takus, poilsio vietas su suolais, sutvarkyti automobilių stovėjimo infrastruktūrą ir pritaikyti sanitarinį mazgą žmonėms su negalia. Atminties ąžuolyno teritorijoje numatyta apžvalgos aikštelė, o visame komplekse – bendra „Sakralinio kelio“ ženklinimo ir informacijos sistema. Tai projektavimo užduotyje keliami reikalavimai, kurių konkretūs sprendiniai tikslinami rengiant projektą. Numatyti infrastruktūros pokyčiai papildys koplyčios restauravimą ir padės Rainių kompleksą pristatyti kartu su kitais regiono sakralinio paveldo objektais.
– Projekte numatyta gerinti komplekso prieinamumą žmonėms su negalia, atnaujinti apšvietimą, įrengti informacinius elementus ir sutvarkyti takus. Kaip pavyksta suderinti lankytojų poreikius, universalaus dizaino principus ir istorinio komplekso autentiškumo išsaugojimą?
– Siekiame, kad Rainių kompleksas būtų patogiau prieinamas įvairių poreikių lankytojams ir kartu išsaugotų savo istorinį bei memorialinį charakterį. Universalaus dizaino principai čia reiškia galimybę kuo daugiau žmonių savarankiškai ir saugiai judėti po teritoriją, pasiekti lankomus objektus ir gauti suprantamą informaciją.
Takų, apšvietimo ir informacinių elementų sprendiniai turi derėti prie esamos aplinkos, neužgožti koplyčios, paminklų ir svarbių komplekso vaizdų. Projektavimo užduotyje taip pat apibrėžiamas aplinkos elementų vientisumas, ilgaamžiškumas ir patogumas naudoti. Konkretūs sprendiniai turi būti pagrįsti saugomomis komplekso vertingosiomis savybėmis ir derinami su paveldosaugos reikalavimais. Todėl prieinamumo gerinimas turi būti įgyvendinamas atsižvelgiant į paveldo apsaugą ir pagarbą šios vietos rimčiai.
– Kokį Rainių Kančios koplyčios ir viso Rainių memorialinio komplekso vaidmenį įsivaizduojate ateityje? Kaip atlikti tvarkybos darbai ir įtraukimas į maršrutą „Sakralinis kelias“ galėtų prisidėti prie istorinio atminimo puoselėjimo, kultūrinio turizmo plėtros ir didesnio visuomenės susidomėjimo šia vieta?
– Rainių Kančios koplyčią ir visą memorialinį kompleksą matome kaip gyvą atminties, susikaupimo ir pažinimo vietą. Svarbu, kad čia būtų išsaugotas Rainių kankinių ir sovietinio teroro aukų atminimas, o jaunesnėms kartoms ši istorija būtų suprantamai perteikiama per meną, edukaciją ir susitikimus. Antano Kmieliausko freskos čia turi ypatingą reikšmę – jos padeda istorinius įvykius suvokti per meninę, emocinę patirtį.
Įtraukimas į maršrutą „Sakralinis kelias“ galėtų paskatinti keliautojus atrasti Rainius, daugiau sužinoti apie šios vietos istoriją ir jos ryšius su kitais regiono sakralinio paveldo objektais. Svarbu, kad didesnis lankomumas reikštų ir gilesnį istorijos supratimą – pagarbų susitikimą su praeitimi, išsaugant šios vietos rimtį ir paskirtį.
– Dėkoju už pokalbį.
Leave a Reply