Šiuolaikinio meno lauke, kur idėjos neretai užgožia patį amatą, o vizualinis triukšmas arba perdėtas konceptualumas jau seniai tapo norma, telšiškis Saulius Mušinskas veikia tarsi alternatyvus intelektualinis filtras. Žemaitijos kultūrinėje erdvėje, ypač mūsų mieste, šis autorius atpažįstamas kaip universali figūra. Jis lengvai transformuojasi iš tapytojo į grafiką, iš plastikos meistro į skulptorių minimalistą. Tokį universalumą, ko gero, maitina kiek neįprasta menininkui biografija – elektronikos studijos Kaune. Tikslieji mokslai jo darbuose neabejotinai paliko pėdsaką. Bet ne sausą apskaičiavimą, o struktūros pajautą, proporcijų sekos ir gebėjimo išgryninti mintį iki esminės konstrukcijos talentą. Skirtingų žanrų menininko darbų paroda praėjusį pirmadienį buvo atidaryta Telšių kultūros centro parodinėje erdvėje.
Stasys Katauskas
Paroda
Jos atidarymo metu, paklaustas apie kūrybos pradžią, menininkas kalbėjo, kad pirmąsias poreikio kurti užuomazgas pajuto dar mokykloje. Kalbėta ne tik apie mokyklinius metus, studijas, skaitytas knygas ir kitus S. Mušinsko meninį skonį formavusius dalykus, bet ir apie, sakytum, buitinius reiškinius, turėjusius nemenką įtaką šio menininko kūrybiniam keliui. Tačiau ne atidaryme sakytos kalbos ar užduoti klausimai parodoje svarbiausi. Juolab jų, žanro prasme teisingų, bet tikrovėje tokiais atvejais, pripažinkime, dažnokai sausų ir „apie nieką“, šįkart tiek ir tebuvo. Simboliška, kad pats parodos atidarymas, nors išoriškai atrodė tradiciškas, su būtinais pašnekėjimais, klausimais ir muzikiniais intarpais (kartu su perkusininku Artūru Dargužiu muzikavo pats S. Mušinskas, gitara pagrojęs keletą kūrinių), savo esme labiau priminė draugišką pasisėdėjimą bičiulių rate, kuriame dominavo ne aukštos frazės, o paprasti žemiški pasidalinimai mintimis.
Tad ir pacituoti norisi nebent parodos atidaryme apsilankiusio kito menininko Romualdo Inčirausko pasakymą. „Sauliaus Mušinsko kūryboje kultūra matyti visur. Formoje, spalvoje, mintyje. Tai Dievo duota, menininkas nuo Dievo ir daugiau tiesiog nėra ką pasakyti“, – ilgai netuščiažodžiavo R. Inčirauskas.
Bet skaitytojas tenemano, jog į atidarymą susirinko tik būrelis artimiausių S. Mušinsko bičiulių. Ne, žmonių buvo pakankamai daug. Kai kurie specialiai atvažiavę iš kitų miestų vien dėl šio menininko. Ir tai savaime yra iškalbinga. Dar iškalbingesni paties menininko parodoje eksponuojami darbai – piešiniai, grafikos darbai, išoriškai metalo plastiką (iš tikrųjų tai, pasak paties darbų autoriaus, ant medinio karkaso klijuojami lipalu sutepti laikraščiai) primenančios skulptūros, iš pirmo žvilgsnio išduodančios ne tik autoriaus meistriškumą, bet ir savitą matymą. Kokia ta S. Mušinsko kūryba, įsižiūrėjus įdėmiau?
Kūryba
Žvelgiant į parodoje eksponuojamus kūrinius, pirmiausia krenta į akis dirbtinio patoso ir konjunktūros vengimas. Menininkas nekuria tam, kad įtiktų trumpalaikėms galerijų tendencijoms. Jo kūrybinėje ekosistemoje karaliauja paradoksas – žanrų, formų ir medžiagų sankirta, kurioje lipalu suteptas ir nuspalvintas laikraštis net iš arti rodosi esąs metalas, kurioje toks „metalas“ gali atrodyti plastiškas, o minimalistinė mini skulptūra talpina monumentalią idėją. Čia nėra vietos atsitiktiniams potėpiams ar dekoratyviam triukšmui. Kiekviena detalė, linija tapyboje ar briauna plastikoje veikia kaip nuoroda į platesnį kontekstą.
Autoriaus tapyba pasižymi savitu koloritu ir formų architektonika. Tai nėra tiesmukas tikrovės dokumentavimas ar peizažo replikavimas. S. Mušinskas greičiau dekonstruoja matomą pasaulį, išskaido jį į spalvines plokštumas, o vėliau surenka iš naujo, suteikdamas vaizdiniui filosofinį svorį. Tuo tarpu grafikos darbai išryškina linijos preciziškumą ir plastinį mąstymą, kuris vėliau natūraliai persikelia į trimates formas.
Eksponuojamose miniatiūrose atsiskleidžia menininko gebėjimas suvaldyti medžiagą minimaliomis priemonėmis. S. Mušinsko skulptūriniai objektai reikalauja iš žiūrovo sulėtinto žvilgsnio. Nors jie gali funkcionuoja ir kaip interjero puošmena – bet tai koncentruotos mintys, materializuotos skulptūroje.
„Mažai benueinu į dabar vykstančias meno parodas, nors kažkada nuolat eidavau, specialiai važiuodavau. Bet žodžiai „instaliacija“, „performansas“ man svetimi, ne mano. Matyt, esu likęs kažkur su postimpresionistais“, – apie savo požiūrį į kuriamą meną sako pats autorius. Paradoksalu, bet būtent tai S. Mušinską daro įtaigų, įdomų ir aktualų šiandieniame meno kontekste. S. Mušinsko kūrybos paroda, kurią galima apžiūrėti nemokamai, Kultūros centre veiks iki lapkričio vidurio.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply