Telšių meno mokyklos pučiamųjų orkestro vadovas, muzikantas, dirigentas ir pedagogas Darius Jurgutis jau beveik du dešimtmečius savo profesinį gyvenimą sieja su muzika ir jaunųjų atlikėjų ugdymu. Jo veikla neapsiriboja darbu klasėje ar repeticijomis: muzikinė patirtis jį lydi koncertuose, kultūros renginiuose, bendruomenės veiklose ir puoselėjant Žemaitijos muzikines tradicijas. Nors kelias į muziką prasidėjo ne iš karto, šiandien pašnekovas neabejoja savo pasirinkimu. Jam svarbu ne tik pats muzikavimas, bet ir žmonės, kuriuos suburia bendras skambesys, perduodama patirtis ir galimybė jaunajai kartai atrasti gyvos muzikos džiaugsmą.
Algirdas Dačkevičius
Nuo kiemo žaidimų iki pirmųjų trimito garsų
Muzika būsimojo muzikanto gyvenime atsirado gerokai anksčiau, nei jis pats nusprendė ją rinktis. Šeimoje profesionalių atlikėjų nebuvo, tačiau senelis ir tėtis laisvalaikiu grodavo šventėse, vestuvėse ir per šermenis. Vyresnysis brolis lankė muzikos mokyklą, mokėsi groti klarnetu, o jaunesnysis tuo metu mieliau laiką leido kieme su draugais. Namuose skambančios brolio repeticijos iš pradžių veikiau trukdė žaisti, nei žadino norą muzikuoti. Mama buvo nuvedusi sūnų į muzikos mokyklą mokytis skambinti fortepijonu, tačiau tuomet jo nepriėmė. Šiandien vyras šį atsitiktinumą vertina su šypsena ir svarsto, kad galbūt taip tiesiog turėjo nutikti.
Praėjo keleri metai, tačiau muzikinė aplinka niekur nedingo. Lydėdamas brolį į pamokas, Darius susipažino su muzikos mokyklos kasdienybe, o klarneto mokytojas Robertas Surblys ne kartą paragino ir jį prisijungti. Vis dėlto kvietimai ilgai liko be atsako. Lūžis įvyko tada, kai namuose, niekam nematant, paėmė tėčio trimitą ir pabandė išgauti pirmuosius garsus. Galvoje jau skambėjo pažįstamos melodijos, o noras išmokti groti stiprėjo. Galiausiai tėvams pranešė, kad nori stoti į muzikos mokyklą. Jų reakcija buvo suprantama – juk sūnus jau mokysis septintoje klasėje. Tačiau sprendimas pasirodė esąs teisingas. Brolis baigė muzikos mokyklą, o jaunesnysis į ją tik įstojo ir pradėjo savo muzikinį kelią.
Mokslai sekėsi gerai: jau antroje klasėje jaunuolis buvo pakviestas groti muzikos mokyklos orkestre, vėliau tapo ir džiazo orkestro „Bigband“ nariu (vad. R. Surblys). Atsivėrė vis daugiau galimybių – Nevarėnų kaimo kapela, dainų ir šokių ansamblis „Mastis“, vadovaujamas Lino Ulkštino, karinis orkestras, kuriame grojo ir tėtis, ir brolis, o vėliau – studijų metų kolektyvai Klaipėdoje bei Šiauliuose, Šaulių orkestras, grupė „Gramofonas“ (vad. R. Tekorius), trimitininkų ansambliai, kvintetai, bažnytinė muzika ir kiti muzikiniai projektai. Šie skirtingi kolektyvai leido pažinti įvairius repertuarus, išmokti dirbti komandoje ir suprasti, kiek daug muzikantui suteikia praktika.
Įdomu tai, kad šeimos prognozės apie brolių ateitį visiškai nepasitvirtino. Kol vienas mokėsi muzikos, abu domėjosi technika, remontavo mopedus ir motociklus. Atrodė, kad vyresnysis taps muzikantu, o jaunesnysis pasirinks mechaniką. Tačiau gyvenimas viską apvertė: brolis pasuko elektronikos inžinerijos ir automobilių bei motociklų technikos keliu, o Darius savo ateitį susiejo su muzika. Dar įdomesnis šios istorijos tęsinys – sugrįžęs į Lietuvą brolis sulaukė kvietimo prisijungti prie orkestro. Iš pradžių abejojo, ar po beveik dvidešimties metų pertraukos dar ką nors prisimins, ir teisinosi neturįs laiko. Vis dėlto įkalbėtas pabandė, o dabar jau dvejus metus muzikuoja ir nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be orkestro. Ši patirtis dar kartą patvirtino, kad muzika gali sugrįžti net tada, kai atrodo, jog jos etapas seniai baigtas.
Orkestras – bendrystė, atsakomybė ir tradicijų tęstinumas
Pučiamųjų orkestro muzika žavi gebėjimu sujungti skirtingus instrumentus, charakterius ir žmones į vieną visumą. Kiekvienas atlikėjas turi savo partiją, savitą tembrą ir atsakomybę, tačiau tik įsiklausydami vieni į kitus muzikantai gali sukurti gyvą, emocijų kupiną muzikinį pasakojimą. Būtent ši bendrystė pašnekovui yra viena svarbiausių orkestrinio muzikavimo vertybių. Orkestras moko ne tik muzikinių dalykų, bet ir pasitikėjimo, drausmės, atsakomybės bei gebėjimo siekti bendro tikslo. Net ir puikiai parengta individuali partija neatskleis viso savo grožio, jei atlikėjas negirdės kolegų ir nesupras, kaip jo garsas dera su kitais.
Per ilgus muzikavimo metus teko išbandyti įvairias pozicijas – nuo pirmojo trimito partijos iki solinių pasirodymų. Ši patirtis ypač praverčia dabar, kai tenka vadovauti jauniesiems orkestrantams. Lengviau suprasti, kokių pastangų reikalauja atsakingos partijos, kaip jaučiasi muzikantas prieš solinį pasirodymą ir kodėl vieniems uždaviniams įveikti reikia daugiau laiko. Vadovo darbas nėra vien diriguoti ar nurodyti tempą. Meno mokyklos orkestre pirmiausia reikia išmokyti mokinius ritmikos, melodijos, intonacijos, tinkamų artikuliacijos būdų ir gebėjimo išgirsti bendrą skambesį. Tik tuomet galima siekti muzikinio vientisumo, kai kiekvienas atlikėjas jaučia ne tik savo partiją, bet ir visą kūrinį.
Telšių pučiamųjų muzikos tradicijos šiam darbui suteikia dar daugiau prasmės. Jų tęstinumui daug nusipelnė Petras Daubaris, Antanas Kontautas ir Robertas Surblys, tačiau miesto orkestrų istorija siekia dar ankstesnius laikus. Pašnekovo nuomone, tradicijos negali išlikti vien prisiminimuose ar užrašytuose dokumentuose – jas gyvas palaiko žmonės, kurie repetuoja, koncertuoja ir perduoda sukauptą patirtį kitiems. Todėl svarbu sudominti vaikus ir jaunimą, parodyti, kad pučiamųjų muzika nėra tik praeities kultūros dalis, bet ir šiandien gyvas, nuolat atsinaujinantis reiškinys.
Ypatingą vietą jo gyvenime užima Žemaičių Kalvarijos kalnų grojimo tradicija. Pirmąsias melodijas dar vaikystėje užrašė tėtis, o šiandien pagal tuos pačius užrašus mokosi ir jaunieji muzikantai. Šios natos tapo ne tik muzikinės medžiagos šaltiniu, bet ir simboliniu ryšiu tarp kartų. Pašnekovas džiaugiasi, kad buvę mokiniai, net ir baigę mokslus, grįžta į Žemaitiją, planuoja atostogas taip, kad galėtų dalyvauti kalnų giedojimo ir grojimo tradicijoje. Jauniems žmonėms norisi prisidėti prie šio paveldo, nors tam reikia ir pasiruošimo, ir ištvermės. Viena yra eiti procesijoje, kita – tuo pat metu groti, išlaikyti melodiją ir klausytis kitų. Šios patirtys rodo, kad senoji žemaičių kultūra gali būti artima ir naujoms kartoms, jei tik atsiranda žmonių, norinčių ja dalytis. Pašnekovui svarbu, kad ši tradicija ne tik išliktų, bet ir natūraliai įsilietų į šiuolaikinį kultūrinį gyvenimą.
Mokyti muzikos – mokyti kantrybės ir klausymosi
Beveik dvidešimt metų pedagoginio darbo leido įsitikinti, kad mokyti muzikos reiškia gerokai daugiau nei išmokyti teisingai perskaityti natas ar valdyti instrumentą. Pašnekovas skeptiškai vertina dažnai girdimą apibūdinimą „gimęs muzikai“. Žmogus į pasaulį neateina mokėdamas groti trimitu, smuiku ar fortepijonu – šiuos gebėjimus reikia išsiugdyti. Žinoma, vaikai skiriasi klausa, ritmo pojūčiu, muzikalumu ir mokymosi tempu, tačiau galutiniam rezultatui didelę įtaką daro nuoseklus darbas, tinkama aplinka ir pedagogo gebėjimas atrasti ryšį su mokiniu.
Pučiamųjų instrumentų mokymasis turi savų sunkumų. Gražus garsas neatsiranda vien papūtus į instrumentą. Reikia išmokti valdyti kvėpavimą, tinkamai formuoti lūpas, derinti žandikaulio padėtį, išgirsti intonaciją ir kontroliuoti garso kokybę. Kiekvieno vaiko fiziologinės savybės skirtingos, todėl vienam tinkamas metodas kitam gali būti neveiksmingas. Mokytojui tenka stebėti, analizuoti ir ieškoti individualių sprendimų, o mokiniui – apsišarvuoti kantrybe. Pradiniame etape motyvacija ypač trapi: instrumentas sudomina greitai, tačiau pirmieji sunkumai kartais priverčia suabejoti savo gebėjimais. Šiuolaikiniam jaunam žmogui dažnai norisi greito rezultato, nors muzikoje tikrasis progresas ateina palaipsniui.
Todėl viena svarbiausių pedagogo užduočių – padėti mokiniui neprarasti noro tęsti. Tam nepakanka vien reiklumo ar iš anksto paruoštų pratimų. Reikia suprasti konkretaus vaiko poreikius, mokėti jį padrąsinti, parodyti pasiektą pažangą ir laiku pasiūlyti naują tikslą. Pašnekovo įsitikinimu, geras mokytojas turi išlikti reiklus, tačiau kartu gebėti prisitaikyti ir pats nuolat tobulėti. Ilgametė patirtis yra vertinga, bet ji negali tapti priežastimi kasmet dirbti vienodai. Kiekviena nauja mokinių karta atneša kitokių lūkesčių, įpročių ir iššūkių. Per beveik du dešimtmečius darbo pedagogas pastebėjo, kad susižavėjimas instrumentu kartais būna trumpalaikis, tačiau motyvuoti jaunuoliai užduotis įveikia itin sparčiai. Svarbiausia – padėti jiems atrasti ne tik greitą rezultatą, bet ir patį mokymosi džiaugsmą.
Galiausiai didžiausias tikslas yra išmokyti žmogų klausytis. Muzikantas turi girdėti, ką pats kuria, suprasti, ar garsas kokybiškas, kokią emociją perteikia jo atliekama melodija ir kaip ji dera su kitais. Tai svarbu tiek solistui, tiek orkestro dalyviui. Tik tada muzika tampa ne mechaniniu natų atlikimu, o sąmoninga išraiška. Per savo kelią pašnekovas sutiko daug puikių pedagogų, vadovų ir kolegų, kuriems yra dėkingas už perduotas žinias, vertybes ir asmeninį pavyzdį. Dabar sukaupta patirtimi dalijasi pats, tačiau mokymasis nesibaigia – iš kolegų perima bendradarbiavimo ir atsakomybės pamokas, o iš mokinių mokosi smalsumo, drąsos eksperimentuoti ir džiaugsmo atrasti. Jaunam žmogui, abejojančiam, ar pavyks išmokti groti, jis pataria nedelsti ir pabandyti. Telšių meno mokyklos edukacijose galima ne tik išgirsti instrumentus, bet ir pačiam juos išbandyti. Kartais būtent pirmasis garsas padeda suprasti, kad muzika gali tapti kur kas daugiau nei trumpalaikiu pomėgiu.
Nuo Ryškėnų kultūros centro iki didžiosios scenos
Muzikinė veikla neapsiriboja darbu Telšių meno mokykloje. Ilgus metus pašnekovas dirbo Ryškėnų kultūros centre meno vadovu ir garso inžinieriumi. Šis etapas suteikė plačios patirties organizuojant koncertus, dirbant su skirtingais atlikėjais, kolektyvais ir kultūros bendruomene. Garso inžinieriaus darbas reikalauja itin didelio susikaupimo: būtina girdėti ir bendrą renginio skambesį, ir atskirus instrumentus, laiku pastebėti netikslumus bei priimti sprendimus realiu laiku. Kaip ir dirigentui, čia dažnai suteikiamas tik vienas bandymas – nuo pasirengimo ir gebėjimo greitai reaguoti priklauso viso renginio kokybė. Ši patirtis sustiprino gebėjimą analizuoti garsą, pastebėti detales ir suprasti, kaip atskiros dalys susijungia į vieną rezultatą.
Būtent šie įgūdžiai padeda ir repeticijose, kai reikia greitai pastebėti, kodėl orkestro skambesys dar nėra toks, kokio siekiama.
Vienu įsimintiniausių profesinio kelio įvykių tapo dirigavimas Lietuvos moksleivių dainų šventėje. Apie šią atsakomybę Darius sužinojo likus palyginti nedaug laiko iki renginio. Laukė didžiulė scena, dešimtys orkestrų, sudėtinga choreografija, bendras tempas ir tiesioginis eteris, kuriame klaidoms nebuvo vietos. Atsakomybė buvo didelė, o pasirengimo repeticijos pareikalavo daug jėgų. Tačiau atėjus koncerto akimirkai, kai atlikėjų žvilgsniai susitiko su dirigento žvilgsniu, įtampa pamažu atslūgo. Pašnekovas prisimena savo specialų rankos gestą, po kurio muzikantai nusišypsojo, tarsi patvirtindami, kad visi supranta vienas kitą. Tą akimirką atsirado pasitikėjimas, o jaudulį pakeitė susikaupimas. Diriguoti tokiam kolektyvui jam reiškė ne tik profesinį įvertinimą, bet ir garbę atstovauti Telšiams bei savo įstaigai.
Vis dėlto ne vien dideli renginiai palieka ryškiausius prisiminimus. Per grupės „Gramofonas“ jubiliejinį koncertą, grodamas solo, muzikantas netikėtai su visa kėde nukrito nuo pakylos, tačiau groti nenustojo. Ši istorija iki šiol kelia šypseną ir primena, kad scenoje kartais nutinka tai, ko neįmanoma suplanuoti. Tarp kūrinių, kuriuos norisi diriguoti dar ir dar kartą, ypatingą vietą užima kompozitoriaus kraštiečio Donato Bukausko „Malda už taiką“. Pasak pašnekovo, diriguojant šį kūrinį, atrodo, kad aplinka nutyla, o apima sunkiai nusakomas susikaupimas ir didybės pojūtis. Ypač įsimena ir muzikantų reakcija: kūriniui pasibaigus, jie neskuba grįžti prie kasdienių pokalbių ar telefonų. Tokios akimirkos atskleidžia muzikos galią paveikti žmogų giliau, nei leidžia paprasti žodžiai.
Nors kasdienybėje netrūksta repeticijų, mokinių, koncertų ir organizacinių rūpesčių, pašnekovas vertina ir ramybę. Kartais automobilio garso sistema lieka išjungta, nes gražiausia muzika tampa tyla ar natūralūs gamtos garsai. Per profesinį kelią sutikti žmonės, kolektyvai ir mokiniai išmokė, kad kiekvienas koncertas, repeticija ar net nesėkmė gali tapti vertinga patirtimi. Todėl svarbiausia svajonė išlieka paprasta, bet reikšminga – kad pučiamųjų instrumentų muzika Telšiuose nenutiltų, kad būtų išsaugotas sukurtas kultūrinis paveldas ir atsirastų vis naujų žmonių, norinčių jį tęsti. Tam reikia nuoširdaus darbo, kantrybės ir noro dalytis tuo, kas pačiam brangu. O paklaustas, kodėl verta muzikuoti, pašnekovas atsako, kad muzika ne tik ugdo žmogų, bet ir juos suartina, pripildo gyvenimą prasmės bei leidžia išreikšti tai, ko kartais neįmanoma pasakyti žodžiais.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply