Luokės valsčiaus Kinčiulių kaimo valstietis Tadas Blinda, gyvenęs ir žuvęs XIX amžiuje, tapo itin garsus visų pirmiausia liaudies kūrybos, rašytojų ir kino menininkų pastangomis. Liaudies ir literatūrinė kūryba sukūrė tokį Blindą, koks iš tiesų niekuomet nė negyveno. Nedidelio kaimo valstiečio metamorfozė į maištininką — nekenčiamą plėšiką — „svieto lygintoją“ turėjo savo kelią per liaudies savimonę, laikmečių politines aspiracijas, o vėliau — ir kūrybą.
Alvydas Ivoncius
Anūkas senelio atminimui
Kalbant apie T.Blindą, derėtų išskirti jo suklostytų įvaizdžio sluoksnius: istorinio asmens; liaudies kūrybos; meninės išmonės. Kad ir keista, sunkiausia apibūdinti istorinį asmenį, gyvenusį XIX amžiuje tuomečio Luokės valsčiaus Kinčiulių kaime.
Istorinių duomenų apie T.Blindą likę nedaug arba jie dar neaptikti, kadangi archyvų to meto dokumentuose daug ir neieškota.
Yra likęs pats išsamiausias kraštotyrinis darbas apie T.Blindą — parašytas jo anūko Kazimiero Dauginio. Jis savo veikalą „Tadas Blinda“ įvardijo kaip istorinį-folklorinį montažą. K.Dauginis šį darbą baigė rašyti 1977 metais, prieš savo mirtį. Autorius rašė: „Norėčiau, kad šis mano montažas išliktų ilgus dešimtmečius mano vaikų ir anūkų rūpestingai išsaugotas, nes tikiu, kad mano senelio Tado Blindos vardas Lietuvos literatūroje pragyvens mūsų genkartes. O jo tragiška lemtis tegul paskatins ir kitus skaitančius nusileisti į mūsų krašto praeitį ir liaudies niūrią ir sunkią dalią su savo minčių ir jausmų svarstyklėmis“.
K.Dauginis gimė 1907 metasi Kinčiulių kaime, Luokės valsčiuje, toje pačioje sodyboje, kurioje gyveno garsusis jo senelis. K.Dauginio mama — Ieva, viena iš trijų T.Blindos dukterų. Jis tik senatvėje surinko medžiagą ir parašė, kaip pats vadina, istorinį-folklorinį montažą apie savo senelį. Jo darbe apstu ir literatūrinių vaizdelių, ir filosofinių pamąstymų bei įžvalgų. Ne ką daug dokumentais paliudyto apie T.Blindą aptiko ir K.Dauginis, visų pirmiausia, matyt, neturėdamas galimybės ieškoti informacijos archyvuose. Lygiai taip pat ir šiame straipsnyje kol kas remiamasi K.Dauginio darbu ar viešai įvairiuose tekstuose skelbta informacija. Nesiekiama atsakyti į klausimą, kas iš tikrųjų buvo T.Blinda. Straipsnio tema — T.Blindos įvaizdžių prieštaringumas ir paradoksai.
K.Dauginis kraštotyriniame veikale iš pradžių plačiai aprašė XVIII-XIX amžių istorinius kontekstus, juos siedamas su liaudies buitimi ir būtimi, vietomis įterpdamas literatūrinius vaizdelius. Netgi sukūrė valstietiškos ir dvarininkiškos gyvensenos vaizdus, priešpastatydamas juos vieną prieš kitą. K.Dauginis tarsi perėmė savo senelio, kaip „svieto lygintojo“, funkciją, ir tai darė, primindamas ujamų ir išnaudojamų baudžiavos ir pobaudžiavinio laikotarpių valstiečių sunkią dalią.
K.Dauginis paįvairino savo pasakojimą girdėtomis legendomis apie Byvainės Driskių, aprašė Kinčiulių kaimą, kuriame pats — T.Blindą menančioje sodyboje — gimė ir augo. Visgi jis pripažino, kad net artimieji ir kaimynai mažai ką tikro apie senelį galėjo papasakoti: „Vėliau paūgėjęs supratau, kad ne ką būdingo galėjo man papasakoti mama, pati likusi našlaite, turėdama vos šešis metukus, o tai buvo pati vyriausioji Blindų duktė. Turtingiausias jos turimų žinių lobis buvo tai, ką pati girdėjusi jaunystės amžiuje iš savo mamos ir kaimynų. Nieko esminio, turiningo nebegalėjo papasakoti ir kaimynai, nes man ūgtelėjus apylinkėje senoji žmonių karta jau buvo išmirusi“.
Galbūt todėl K.Dauginio darbe nedaug perpasakotų pasakojimų, o ir tie patys, tiksliau — fragmentai, dažniausiai konstatuojami ir vertinami. Jau K.Dauginis susidūrė su laike sparčiai tirpstančiais atsiminimais, paliekančiais vien blankius fragmentus ar užuominas, prieštaringumus bei paradoksus.
Apie viešai neskelbtą K.Dauginio veikalą pirmasis parašė Česlovas Kudaba („Komunizmo Švyturys“, 1978, Nr.131). Žinomas mokslininkas neslėpė pasigėrėjimo: „Sklaidant tokį rankraštį, kyla visokiausių minčių. Visų pirma nuoširdaus pasigėrėjimo, jog jau gerokai ligų privargintas žmogus išliko toks dėmesingas savo gentainio gyvenimui, darbams ir likimui. Į rankraštinį tomą sulesiota viskas, kas kieno rašyta, daug labai išklausinėta išvaikštant nemažą rajono plotą, suvokta anos gadynės istorinių aplinkybių ypatumus“; „Pagaliau gražų paminklą savo seneliui minimu darbu pastatė anūkas Kazimieras Dauginis. Gražus tai žmogus: darbštus, taurios širdies, kilnus mintimis“.
K.Dauginis mirė 1979 metais. Reikia paaiškinti dažnai kylantį nesusipratimą. T.Blindos žmona Barbora tuoj po vyro žūties ištekėjo už Pranciškaus Dauginio, o jos dukra Ieva — už kito Dauginio, ir abu Dauginiai nebuvo net giminės.
Pirmasis pažvelgęs istoriko žvilgsniu
Mokytojas istorikas, kraštotyrininkas Jonas Andriusevičius (1931-2000) pirmasis pažvelgė į Tadą Blindą istoriko žvilgsniu. Dar tebegyvendamas Gaulėnuose ir kurdamas kraštotyros muziejėlį, jis susidomėjo garsiuoju Luokės apylinkių „razbaininku“. Straipsnyje „Tado Blindos pėdsakų beieškant“ (Kraštotyra, 20 t., Vilnius, 1986) jis vaizdžiai aprašė autobuse nugirstą pokalbį apie naująjį televizijos filmą:
„Ne taip ten bova… Mona tievs matie juomarki, kad užmoša. Uns baguots bova, bet pasidergis, nenuorieja darbą dirbt, tik arklius vuogie ir žmones rubavuoje…
— Je, vo kad uns biednims pinigus dalina, tik puonų ir klebonų nekentė…
Štai kad nori ir suprask, kuris iš jų teisus, o diedukai net apsidžiaugė mane pamatę — reikėjo juk ginčui išspręsti arbitro. Mane jie jau pažįsta ir iš karto puola pagalbos:
— Puonali, tamsta mums ir pasakyk, kap ten tikra bova?
Puonaliui, žinoma, gera būtų pasakyti, jei pats žinotų…“
Šis trumpas pokalbis paskatino J.Andriusevičių pradėti kaupti medžiagą apie T.Blindą. Talkon buvo pasitelkti moksleiviai, mokytojas pats užrašinėjo pasakojimus, ieškojo archyvinės medžiagos. Taip buvo rasti keli dokumentai: bažnytinių metrikų knygų išrašai.
Savo tyrinėjimus J.Andriusevičius apibendrino minėtame straipsnyje „Kraštotyroje“. Tačiau jis, kaip K.Dauginis, nesiryžo atsakyti į klausimą, kas iš tikrųjų buvo T.Blinda: „svieto lygintojas“, „razbaininkas“, arkliavagis ar ponams įgrisęs maištininkas. J.Andriusevičiaus paskelbtu straipsniu remsiuos dar ne kartą.
Blindų sodyba
XIX amžiaus pradžioje Kinčiuliuose tebuvusios tik penkios sodybos. Kaimo arimai ir pievos rėmėsi į Byvainę, Virvytę, Mižikų bei Stonkalnės kaimus. Taigi šis kaimas nebuvo didelis netgi tų laikų mastais. Iš Byvainės ir dabar išnyra senas kelias, jungiantis Dūseikius, Ubiškę su Luoke ir kertantis Kinčiulius. Netoli Kinčiulių pro Badmakių kaimą kelias nuveda ir į Kaunatavą. Pačiame miško pakraštyje — sena koplytėlė, o link Virvytės — viena kita užsilikusi sodyba ir T.Blindos tėviškės sodybvietė.
Anuomet Kinčiuliai priklausė Luokės parapijos Ubiškės filijinės bažnyčios aptarnavimo zonai, todėl nemaža dalis kinčiuliškių palaidoti Ubiškėje, tarp jų ir garsus dievdirbys Kazimieras Mockus bei T.Blindos dukros.
Kinčiulių kaimo žemės ribojosi su Biržuvėnų dvaro valdomis. Kinčiuliškiai greičiausiai buvo ne Biržuvėnų dvaro pavaldiniai, o valstybiniai valstiečiai. K.Dauginis rašė: „Kalbama, kad nuo kada tai Kinčiulių miškas ir Kinčiulių kaimas priklausė Viekšnių dekanatui, kaip bažnytinių dvarų valdos ir lažą to kaimo gyventojai atlikdavę Viekšnių dekanato dvarų valdose“. O T.Blindos tėvas buvęs to dekanato „medinčius“ — miškininkas.
Kinčiulių kaimas niekada nepriklausė bažnytinėms valdoms. Kaimas buvo Luokės parapijos teritorijoje, ji priklausė Varnių dekanatui. Žemaičių vyskupo stalo Luokės bažnytinio dvaro valdos buvo tik Luokės parapijoje, ir tarp valdytų kaimų niekada neminimi nei Byvainė (Kinčiulių miškas), nei pats kaimas. Tiesa, Luokės bažnytiniam dvarui priklausė netolimi Ubiškės, Pervainių, Montvydų, Paškuvėnų kaimai, dalis Pervainių miško, nuo XVI amžiaus vadinto Kryžių kalnu. Viekšnių dekanato bažnytinio dvaro iš viso nebuvo. Kitoje Byvainės pusėje — Pervainių kaime — būta Luokės bažnytinio dvaro palivarko. Kinčiuliai, kaip karališkųjų valdų kaimas, kiek galima spręsti iš 1775 metų Žemaitijos dūmų surašymo, priklausė Biržuvėnų valsčiaus Viekšnių seniūnijai, ir iš čia tas nesusipratimas dėl pavaldumo Viekšnių dekanatui bei iš to atsiradęs pasakojimas apie senąjį Blindą, kaip dekanato medinčių. Jei Blinda tokiu ir buvo, tai valstybinio miško, kuris nuo seno vadintas Byvaine.
XIX amžiuje Kinčiuliai tebebuvo, kaip ir daugelis kaimų, išlaikę dar XVI amžiuje per valakų reformą suklostytą žemėnaudą: dirbami laukai suskirstyti rėžiais trilaukei sėjomainai; už jų — bendros ganyklos, o šienaujamas lankas valstiečiai buvo pasidaliję. Nežinia, kaip nutiko, bet tos lankos buvo tolokai, pelkėtoje vietoje, nupjautą žolę reikėdavo velkėmis tempti į sausesnę pievą išdžiovinti. Žmonės keikė esą į tas kemsynes juos sugrūdęs dvaras, ir nuo tų laikų išlikusi nuoskauda. Maža to, baigiantis baudžiavai, valdžia į Kinčiulius atkėlė tris gyventojus — bobelius, ir jiems nuo senųjų ūkininkų valdų atrėžė žemės. Tai, suprantama, tik sustiprino priešiškumą privilegijuotam luomui ir valdžiai. Tiek privačių, tiek vadinamųjų karališkųjų valstiečių žemė nebuvo laikoma jų nuosavybe. Todėl įkurdinant Kinčiuliuose tuos bobelius manyta atrėžiant jiems valdiškos žemės. Be to, tarp senbuvių Mockų ir Blindų žemės valdžia atrėžė sklypą atitarnavusiam rekrūtui. K.Dauginis pastebėjo, kad kaimui „beliko nešiotis nuolatinę pagiežą širdyse ir pritarti visiems tiems, kurie vienokiu ar kitokiu būdu nerimavo prieš skriaudėjus. Su šia kaimo atmosfera teko susidurti dar vaikystėje ir Tadui Blindai“.
(Bus daugiau)