Luokės valsčiaus Kinčiulių kaimo valstietis Tadas Blinda, gyvenęs ir žuvęs XIX amžiuje, tapo itin garsus visų pirmiausia liaudies kūrybos, rašytojų ir kino menininkų pastangomis. Liaudies ir literatūrinė kūryba sukūrė tokį Blindą, koks iš tiesų niekuomet nė negyveno. Nedidelio kaimo valstiečio metamorfozė į maištininką — nekenčiamą plėšiką — „svieto lygintoją“ turėjo savo kelią per liaudies savimonę, laikmečių politines aspiracijas, o vėliau — ir kūrybą.
Alvydas Ivoncius
Tęsinys (Pradžia Nr.3,4,5,6)
„Vajauninkas“ ar „razbaininkas“?
T.Blinda kartu su maištininko, „svieto lygintojo“, pelnė ir plėšiko šlovę liaudies fragmentiškuose pasakojimuose, literatūros ir kino kūriniuose bei gausybėje straipsnių.
Nėra išlikusių jokių pasakojimų, kad T.Blinda ką nors būtų užmušęs, kankinęs. Jo tariamas ar tikras plėšikavimas liaudyje nebuvo perpasakotas nuosekliais siužetiniais pasakojimais, grindžiamais tikromis vietovėmis, asmenimis, kaip nutiko pasipriešinimo Oginskiui atveju. Tiesą sakant, susiduriame ne su pasakojimais, o fragmentiškomis užuominomis esą jis atiminėjęs iš ponų ir atidavinėjęs vargšams, arba tiesiog su „šaika“ savo naudai plėšikavęs. Šie fragmentai leidžia spėti, kad greičiausiai jau esant gyvam T.Blindai apie jį ėmė plisti įvairiausios nuorodos į plėšikavimą. Ir, kaip teisingai pastebėjo J.Andriusevičius: „Pasakojimai — gausūs, bet labai prieštaringi ir įvairūs. Dauguma jų — tai miglotų ir pagražintų prisiminimų perpasakojimas (…). Kitos rūšies pasakojimuose apie T.Blindos „žygius“ nėra nė mažiausios užuominos, kad jis ar jo draugai būtų ką nužudę. Kitas dalykas priemonės pinigams išprašyti. Įvairios jos. Iš ko atėmė — vėl priešingi teiginiai: ir iš pono, ir iš klebono, ir mužiko nepaleido. Dažnai užtinkami pasakojimai, kad tai ar anai moteriškei davęs pinigų karvei ar vaikams duonai nusipirkti. Neteko išgirsti ar paskaityti, kad caro policija būtų Blindos ieškojusi“.
Domėjausi pasakojimais apie T.Blindą ir aš. Mano girdėtuose pasakojimuose vyravo dažniausiai vien teiginiai: arba Blinda buvęs geras, arba blogas plėšikas.
Jo, kaip liaudies nekenčiamo plėšiko, įvaizdis įtvirtintas čia pateikiamoje dainoje, kurią užrašė kraštotyrininkas Antanas Lovčikas Ubiškėje. Tokį pat dainelės variantą užrašė ir Juozas Normantas. Abiem padainavo ubiškietė Marijona Beržienė. Panašų dainos variantą yra paskelbusi farmacininkė dr. R.Žukienė.
Buvo glaunas razbaininkas
Ant trijų pavietų.
Susitelkė didį šaiką —
Jis nieko nebijo.
Trumpu švarku apsivilkęs
Po miestą vaikščiojo,
Šikšnos terbą su pasaitais
Ant pečių nešiojo.
Kurie jojo nepažino,
Tarė — jaunikaitis,
Ar iš kokio dvaro
Vėžlybas ponaitis.
Katrie jįjį pažinojo,
Tuojau galvas lenkė:
Ar tai žydai, ar tai ponai,
Ar žmoneliai menki.
Šventas Jurgis taip padarė,
Katalikai sprauni,
Kad užmušė Luokės mieste
Razbaininką glaunį.
Mušė, plakė, kutavojo,
Lig mirties pritvojo,
Ant jo žaizdų ir ašarų
Nieko neatbojo.
Atskub greitai ir klebonas
Dūšės ratavoti,
Nebėra laiko
Razbaininkui beprisigatavoti.
Kur buvęs dar atėjo
Ir maskolių popas,
Norėdamas anam duoti
Maskoliškas rodas.
Atsitrauki ir tu, pope,
Dėl Dievo malonės,
Iššukuosima ant jomarko
Tavo seno kailį.
Ir atbėgo ir žandaras
Su ilgu palietu,
Ir sušuko didžiu balsu:
Jau Blindos neliko!
Dabar galim mes gyventi
Spakainiai namuose,
Nebėr pikto vilko
Byvainės miškuose.
J.Normantas dainą užrašė žemaitiškai. M.Beržienė gimė 1902 metais Papilėje, jai būnat trejų metų, tėvai persikėlė į Dūseikius.
Šios dainos variantų esama keletas, ir skiriasi jie detalėmis. Matome, kad ši dainelės dalis gana sutampa su K.Dauginio užrašyta. Bet nelikę posmelio: „Ir išalkęs, ir nuvargęs pas jį globą rado,/ Ir nuskriaustas, ir nubaustas šinamojo vadą“. Tačiau antroji liaudies kūrinėlio dalis yra visai kitokia, tarsi „pridurta“ prie ankstesnės. Pirmojoje dalyje dar išsaugota K.Dauginio užrašytos dainos pagarba T.Blindai, antroji jau aiškiai prieštarauja pirmajai, siužetiškai pasakojama apie T.Blindos užmušimą. Gali būti, antroji dalis, skirta T.Blindos žūčiai, sukurta atskirai, o abi dainos gana mechaniškai sujungtos į vieną vėliau. Šioje dainoje, kaip ir pasakojimų fragmentuose, išlieka prieštaringumas tarp plitusių T.Blindos įvaizdžių. „Vajauninkas“ pakeičiamas „razbaininku“, bet pirmojoje dalyje išlieka pagarba: „tuojau galvas lenkė“. Kituose variantuose dar patikslinama, kad Blinda buvęs „glaunas razbaininkas ant trijų pavietų: Telšių, Šiaulių ir Raseinių“. Kitaip sakant, „razbaininkavo“ visoje teritorijoje, kuri kažkada sudarė Žemaitijos kunigaikštystę. 1981 metais tos užrašiau dar vieną tos dainos variantą. Pateikiu dainos pradžią.
Paklausykit didi, maži,
Ta dainelė labai graži.
Paklausykit seni, jauni,
Ta dainelė labai slauni.
Didis buvo vajauninkas
Ant trijų pavietų:
Telšių, Šiaulių ir Raseinių.
Čia dar išsaugotas „vajauninkas“, kitaip pradedama daina, o toliau — beveik kaip ir A.Lovčiko užrašytoje.
1958 metais Mažeikių rajono laikraštyje (kovo 11 ir 13 dienų numeriuose) paskelbtame J.Nagiaus straipsnyje apie T.Blindą cituojama kiek kitokia šios dainos pradžia: „Paklausykit seni, jauni, ta dainuška slauni,/ Paklausykit didi, maži, tai dainuška labai graži./ Aš dainuoju jums šiandieną apie Blindą Tadą,/ Kurs ponus muštravodamas gyvenimą veda“. Regis laikmetis, T.Blindos vertinimų poliariškumas leido rastis vis kitokiems šios dainelės variantams. J.Nagiaus pateiktoje dainos dalyje išlikęs ne „razbaininkiškumas“, o pasipriešinimas ponams.
T.Blindos, kaip „vajauninko“, įvaizdžio virsmas į nekenčiamą „razbaininką“ turėjo prasidėti dar jam esant gyvam, antraip sunkoka paaiškinti 1877 metais Luokės karčemoje įvykusį kruviną susidorojimą.
Baisi nuodėmė: kunigų apiplėšimai
Bandė šios neapykantos ištakų ieškoti ir K.Dauginis. Jis įžvelgė tyčinį apkalbų skleidimą apie T.Blindą: priskyrimą jam visokius plėšimus, taip pat ir kunigų. Laiške Povilui Višinskiui rašytoja Lazdynų Pelėda sakė, kad T.Blindą „paprastai ponai ir abelnai mūsų buržuazija už razbaininką laiko ir vagį, kuris ant galo tapo užmuštas per siuntinius Oginskio. Terp mužikų Blinda visiškai išrodo kiteip: vargdieniai kitaip kalba kaip bajorai ir atminty jų jis „sulygintojo svieto“ vardą amžinai gavo“. Taigi ir rašytoja pastebėjo vertinimų prieštaringumą. Tačiau nepaisant to, ėmėsi rinkti medžiagą apie T.Blindą ir ketino rašyti kūrinį. Vargiai ji būtų susidomėjusi vien arkliavagiu, vagimi ar plėšiku. Čia reikia pastebėti, kad Lazdynų Pelėdai rašant laišką P.Višinskiui, atsiminimai apie T.Blindą ir vertinimai dar nebuvo paveikti G.Landsbergio-Žemkalnio dramos. Galiausiai ir žmonių atmintyje arkliavagis nebūtų transformavęsis į maištininką ar „svieto lygintoją“.
XIX amžiuje kunigų apiplėšimai nebuvo išskirtiniai atvejai, tačiau, aišku, griežtai smerkiami liaudies. Vargiai ji palankiai vertino ir dvarininkų ar turtingesnių ūkininkų apiplėšimus, tačiau bažnyčių ir kunigų plėšimas sukeldavo itin stiprų pasipiktinimą.
Vis labiau garsėjant T.Blindai, jam galėjo būti priskiriami bet kurie plėšikavimai ar net naudojamasi jo vardu. Tokie reiškiniai, beje, nebuvo retenybė. Dar 1912 metais G.Landsbergis-Žemkalnis pastebėjo: „Baudžiavos laikų galiūnams rūpėjo, o ir dabar kam rūpi, nužudžius „maištininką“ „Blindą“ panaikinti žmonių akyse jo aureolę kaipo „svieto lygintojo“ ir paversti jo vardą paprasto plėšiko sinonimu. Tokiu būdu nepersenai sugautas Pocius buvo pavadintas „Blinda“, o kad jis nepagautas, bet užmuštas, tai ir abejonės nebebūtų dėl jo „blindiškumo“ („Viltis“, Nr. 133, 1912 metai). Taigi, po T.Blindos mirties praėjus net trisdešimčiai metų, dar bandyta naudotis jo pavarde.
Dar pasakota esą T.Blinda, apsimetęs kunigu, rinkdavo atlaiduose (Kretingoje, Žemaičių Kalvarijoje ar Sedoje) pinigus ir juos išdalindavo vargšams. Tokie pasakojimai žmones piktino, nepaisant tikslo kilnumo. Aukų rinkimas, persirengus kunigu, tėra daug kur paplitusios legendos schema, į kurią įterpiami vis kiti personažai ir vietos.
Matyt, labiausiai išgarsėjo Žemalės klebono apiplėšimas. Pasakojama kleboną po obelimi netyčia radus lobį, netrukus prisistatė ir tai nugirdę plėšikai. „Žygis“ priskiriamas ir Blindai, nors buvo taip pat įvardijamas Ruginis. Autoriams, rašant apie T.Blindą, magėdavo pacituoti vieną kitą posmelį iš šiam atmintinam įvykiui skirtos dainos. Visą jos tekstą esu užrašęs ir aš.
Mes esam geri vaikeliai,
Ant žemaičių kazokėliai.
Dieną geriam uliavojam,
Naktį jojam, baliavojam
Po bagotus svirnus.
Imam naudas, pinigus.
Naudas biedniem dovanojam,
Pinigus mes patys prauliavojam.
Dar mes turime kelionėlę
Link Žemalės klebonėlio.
Sveiks, klebonėli,
Tu drūktasis poneli!
Ar daug turi pinigų,
Parakvijoj surinktų?
Klebons pinigus padėjo,
Patsai rankas susidėjo.
Po pakajų vaikščiodamas,
Savo plaukus darskydamas.
Naktsargėlis pajutęs,
Į varpnyčią įsprūdęs,
Varpus daužyti pradėjo.
Sujudino miesčionis
Ir aplinkui žmones.
Šaudykit, vaikeliai,
Kiršykit kleboną!
Visus šūvius kaip iššovė
Susėdę išvažiavo.
Kaip netoli nuvažiavo,
Kai nečėstį užvažiavo.
Pats Ruginis jenerols
Ein į tiurmą kaip cigons.
Ant batelių vaksavotų
Užded pančius nitavotus.
Kaip uždės, nitavos,
Nebnuimsi niekados.
Juodi kruopai jo patrova,
Kieti naravai jo lova,
Utes mušti tai zabova!
Kitame šios dainos variante sakoma kleboną radus lobį po obelimi. Kaip matote, šios dainelės herojus plėšikas Ruginis, gyvenęs kažkur apie Plungę ir nė neaišku, ar tikrai toks buvęs, ar sukurtas liaudies vaizduotės. Kunigų apiplėšinėjimai XIX amžiuje, ypač pirmojoje jo pusėje (ir netgi „Smetonos“ laikais), nebuvo retenybė. Dar M.Valančius carinės valdžios prašė leisti klebonams laikyti ginklus apsiginti, tačiau valdžia kunigais nepasitikėjo: įtarė, kad ginklai gali patekti ir į maištininkų rankas.
(Bus daugiau)