Švedų plėšikavimai XVII amžiuje Lietuvoje, o vėliau — panašiai po šimtmečio — per mūsų kraštą besitraukusios ir gyventojus siaubusios Napoleono armijos likučiai davė peno įvairiausioms istorijoms ir mitams sukurti bei jiems pasklisti. Iš anų laikų atklysta pasakojimai apie svetimšalių prisigrobtą auksą, kuris atsidūrė Masčio ežero dugne.
Algirdas Dačkevičius
Istorinė patranka
Kai kuriuos „lobius“ Masčio ežeras telšiškiams jau atidavė. Vyresnės kartos žmonės dar prisimena iš ežero ištrauktą patranką, dabar lankytojus pasitinkančią prie Žemaičių „Alkos“ muziejaus. Anksčiau šis, vienų nuomone, švedų, o kitų — Napoleono armijos pabūklas buvo atitemptas prie Mažosios bažnytėlės ir šventoriuje įmūrytas ant specialaus postamento.
Vėliau, patrankai bestovint prie muziejaus, per laiką sunyko jos stovas — lafetas. Į pagalbą, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atėjo geradariai. Atrodo, tuomečio Seimo nario klaipėdiečio Egidijaus Skarbaliaus ir telšiškio verslininko Alfredo Vauro iniciatyva buvo pagamintas naujas lafetas istoriniam pabūklui.
„Pamenu, ir aš virvėmis į kalną prie muziejaus padėjau traukti tą sunkenybę“,— sako Telšių miesto Garbės pilietis, kraštotyrininkas ir garsus gintaro meistras Alfredas Jonušas.
Dėžė iš ežero
Kitas „lobis“ — pokario metais iš Masčio ežero dugno ištraukta didžiulė kubo formos (maždaug 120x120x120 cm) metalinė dėžė. Nors to meto specialiosios tarnybos — saugumo darbuotojai — ir stengėsi išlaikyti paslaptį, gandai vis vien pasklido. Galbūt kažkieno atmintyje prabudo girdėti pasakojimai apie nuskendusį auksą. Juk ne bet koks radinys, o dėžė iš ežero dugno!
Geriausiai apie šį radinį žino Alfredas Jonušas. „Buvau vaikas, kai saugumiečiai į mūsų kiemą atgabeno kubo formos aprūdijusią metalinę dėžę. Jie kreipėsi į mano tėvą Praną, kad jis nupjautų šios dėžės viršų, nes vienintelis Telšiuose turėjo metalo pjaustymo aparatą, šnekamojoje kalboje vadinamą „breneriu““,— į prisiminimus nuklydo telšiškis.
Pasak pašnekovo, kol dėžė nebuvo atpjauta, vaikams neleista prie radinio net prisiartinti. „Svečiams“ pamačius, kad joje nėra jokių brangenybių, o tik šūsnis popierių ir akmenų, matyt, įdėtų dėl grimzlės, galėjo dėžėn žvilgtelėti ir mažieji.
Tik po daugelio metų, A.Jonušui besidarbuojant „Alkos“ muziejuje ir sudarant arti 1000 rezistencinių kovų dalyvių ir jų talkininkų kortelių, atėjo mintis, jog anuomet toje dėžėje galėjo būti vokiečių gestapo, karo metais turėjusio būstinę Telšiuose, archyviniai dokumentai. „Gal vokiečiai traukdamiesi turėjo vilties sugrįžti ir pasiimti tuos dokumentus?“,— svarstė A.Jonušas.
Kodėl telšiškis mano, kad tai vokiečių archyvas? Tyrinėjimai jam leidžia daryti prielaidą, jog saugumiečiai, ko gero, toje dėžėje rado gana tikslius sąrašus žmonių, 1941-1944 metais prisidėjusių prie žydų naikinimo, taip pat kovojusių prieš tarybų valdžią. Pasak kraštotyrininko, tikriausiai ne atsitiktinumas, kad iš kai kurių rajono vietovių buvo masiškai suiminėjami ir tremiami žmonės. Kaip pavyzdį jis parodė nemažą krūvelę Luokės savisaugos būrio asmenų kortelių, kur glaustuose įrašuose glūdi žmonių, kovojusių už Lietuvos laisvę, likimai. O tokių kortelių, kaip minėta, iš KGB archyvų A.Jonušas parengė apie tūkstantį.
Gal keliavo bajoras iš smuklės?
Pasak šviesaus atminimo kraštotyrininko Jono Andriusevičiaus, Ežero gatvė — viena iš seniausių Žemaitijos sostinėje apgyvendintų vietų. Sako, joje ir smuklė stovėjusi…
Būtent šioje gatvėje 1986 metais darbininkai remontavo vandentiekio liniją. „Kasant per R.Norvaišos kiemą, darbininkas netikėtai kastuvu perkirto pailgą, į pergamentą susuktą tūtelę, iš kurios pabiro nedidelės plonos monetos. Kadangi šių pinigų nei dydis, nei išvaizda iš pirmo žvilgsnio nedarė didesnio įspūdžio, lobis, net nesuskaičiavus (apie 100-120 monetų), čia pat buvo pasidalintas darbininkų, kiemo šeimininko ir kitų atsitiktinių žmonių. Taip lobio monetos išsisklaidė mieste į dešimtis rankų“,— rašė to meto rajono spaudoje J.Andriusevičius.
Pasirodo, tai buvo lietuviški pusgrašiai, kaldinti senojoje Vilniaus pinigų kalykloje. Vienoje monetos pusėje išspaustas Vytis, kitoje — lenkų erelis. A.Jonušas pastebėjo, kad pinigai kaldinti kunigaikščio Aleksandro valdymo laikais (1492-1506). Be to, rasta monetų, kaldintų valdant Žygimantui Senajam (1506-1548) bei Žygimantui Augustui (1548-1572). Vėliausia moneta pažymėta 1565 metais.
A.Jonušas mano, kad į pergamentą turėjo būti susukta 120 pusgrašių, sudarančių kapą grašių (kapa — vienetinių dydžių skaičiavimo senovinis matas, lygus 60 vienetų. Kapomis skaičiuodavo pinigus, pavyzdžiui, būdavo kapa — 60 — grašių. Tokiu atveju logiška, kad 120 pusgrašių, sudarančių kapą grašių, ir turėjo būti susukta į pergamentą — aut. pastaba).
Profesionalaus kraštotyrininko, suvokiančio lobio svarbą istoriniams tyrinėjimams, A.Jonušo dėka pavyko iš žmonių iš dalies surinkti 89 monetas. Žinoma, reikėjo didelių pastangų ir argumentuotų įtikinimų, kad pusgrašiai mažos materialinės, bet didelės mokslinės vertės Lietuvos turtas. Juos telšiškis perdavė Lietuvos nacionaliniam muziejui.
Vieną pusgrašį A.Jonušas aptiko kiek vėliau, kai jau kitas monetas buvo perdavęs Nacionaliniam muziejui. 2000-aisiais metais, švenčiant Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 1000-metį, o Telšių vardo — 550-ąjį jubiliejų, jo istorinis radinys eksponuotas Žemaičių muziejaus „Alka“ ekspozicijoje.
Pasak A.Jonušo, lobio atsiradimo Ežero gatvėje istorija galėtų būti labai paprasta: tarkime, iš netoliese stovėjusios smuklės, gerokai pasivaišinęs, keliavo bajoras ir pametė pinigus. Pusgrašiai, suvynioti į pergamentą, galėjo nuriedėti nuo gatvės skardžio ir įkristi į kokią nors žemėje atsivėrusią properšą. O toliau savo „slapūkišką“ darbą atliko laikas.
Kad bajorai mėgo pasivaišinti, o po to kai ką ir prarasti — nieko nuostabaus. Tai liudija ir iš pietvakarių žemaičių krašto garsiojo Dionizo Poškos atklydusios šmaikščios eilutės:
Jojo bajors
iš Nemakščių —
pametė šoblę
iš makščių…
Tuo metu Nemakščių miestelis, esantis panašiai už dešimties kilometrų nuo Bijotų, kur dabar stūkso istorinis Baublys, turėjo neblogą smuklę. Žinoma, tik pašmaikštaudami lyginame D.Poškos minimą bajorą ir tariamą telšiškį piniguočių. Linkę legendas kurti, daug ką pagražinti ir spėlioti žmonės, o ne laikas visaregis. Jis vienintelis galėtų atskleisti tikrą Ežero gatvės lobio paslaptį… Kas žino, o gal ateityje ir atskleis daugiau kitų Žemaitijos sostinės įdomybių.