„Esu kalėdinė, o per šventes visiems ir darbų, ir švenčių pakanka. Kam rūpės kažkieno jubiliejai“,— juokauja Telšių kultūros centro etnografė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių apskrities pirmininkė Sigita Dacienė, paaiškindama, kodėl savo šešiasdešimties gyvenimo metų sukakties proga darbų parodą surengė būtent dabar — vasarį…
Lina Dijokienė
Sukaktis paskui sukaktį
Pasirodo, kad Sigitai Dacienei su paroda įkopti į 2018-uosius buvo net ir labai prasminga, mat būtent šiemet sukanka dvidešimt metų, kai ji dirba Telšių kultūros centre etnografe. Prie šešiasdešimtmečio sukakties, prie darbo dvidešimtmečio, itin prasmingai prisišlieja dar viena sukaktis — jau trisdešimt penkeri metai, kai Sigita Dacienė visa širdimi ir visomis kūrybinėmis galiomis kartu su tautodaile — 1982 metų ji tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare, o pirmojoje parodoje pristatė savo karpinius. Tuomet jie buvę, kaip pati sako, „ant bangos“, visi labai jais žavėjęsi ir gyrę. Laikui bėgant, tendencijos keitėsi, susidomėjimas karpiniais nuslūgo… Atėjo poreikis kitiems dirbiniams, o naginga menininkė su laikmečiu žengia koja kojon.
Šešiasdešimtmečio proga surengtoje parodoje S.Dacienė rodo įspūdingą riešinių kolekciją. Tačiau parodos žiūrovai, jos talento gerbėjai, itin gausiai susirinkę pasidžiaugti šios tautodailininkės darbais ir sukaktimis, neliko be karpinių… S.Dacienė šypsosi — savo gimtadienio sukakties proga ji parengė ir išleido subtilų sieninį kalendorių, papuoštą įspūdingais karpiniais.
Aistra piešimui
Paprašyta mintimis sugrįžti į savo pradžią, S.Dacienė trumpam susimąsto. Gimusi Radviliškyje, tačiau vaikystė, jaunystė, mokslo metai prabėgo Elektrėnuose. Kiek pamena, visada sukosi šalia meno: labai mėgusi piešti. Dar mokykloje visi ją dailininke vadinę. Piešimo gyslelę turbūt paveldėjusi iš tėčio, jis tikrai turėjęs piešėjo, tapytojo talentą. „Gabus buvo, bet be jokio mokslo, dirbo, kaip ir dauguma to miestelio vyrų, elektrinėje“,— tarsteli pašnekovė, nostalgiškai prisiminusi tuos vakarus, kai su tėvu abu piešdavę. Pasistatydavę kokį daiktą ir lenktyniaudavę, kuris geriau nupieš… S.Dacienė šypsosi, prisiminusi, jog jų abiejų piešiniai buvę mokykloje — jos pieštas kosmonautas Gagarinas, o tėčio — Leninas…
Buvusi tikrai pašėlusi. Ir tikrai skubėjo gyventi. Niekam nieko nesakiusi, po aštuonių klasių ėmė ir įstojo į Vilniaus statybos institutą. Studijavo architektūrą. Labai patikusi grafika. Buvo gabi, jos talentą vertino dėstytojai. Intensyviai ėmusis ruoštis studijuoti dailę, grafiką…
Gyvenimas atvedė į Telšius
Tačiau pašėlusi jaunystė ir čia suvėlė visus planus. Pradėjo dirbti technike-architekte Maskvos techninės estetikos mokslinio tyrimo institute Vilniaus filiale, įsimylėjo, sukūrė šeimą, gimė vaikai. „Nebesiekiau mokslų. Vietoj jų pasirinkau meilę, šeimą. Taip nutiko, kad tuomet nuėjau paprasčiausiu keliu“,— šypsosi pašnekovė.
Su vyru ir mažu vaiku tada grįžo į Telšius. Dar Vilniuje tapo Tautodailininkų sąjungos nare, su karpiniais dalyvavo parodoje.„Labai „užsikabinau“. Tada buvo tikras karpinių atgimimas. Mano darbus tąsyk labai menotyrininkai išgyrė“,— prisiminė savo kelio į tautodailę pradžią S.Dacienė.
Žemaitijos sostinėje teko ieškoti savo vietos, darbo. Kurį laiką dirbo dailiųjų amatų dėstytoja Žemaitijos kolegijoje. Vilniaus dailės akademijos Telšių taikomosios dailės skyriuje įgijo rūbų dizainerės specialybę. Tada į tautodailininkės gyvenimą atėjo tautinis kostiumas…
Tautodailininkams — visa širdis
S.Dacienė prisiminė, kaip tapo Kultūros centro etnografe. Nuėjusi pas tuometę Kultūros skyriaus vedėją D.Mikienę bei merą J.Butkevičių ir išdėsčiusi, jog Žemaitijos sostinę baigia užvaldyti skudurynai… „Turbūt kalbėjau labai įtikinamai“,— juokiasi pašnekovė, tačiau priduria, jog nuoširdžiai skaudėjo širdį dėl tautodailės, dėl etnokultūros, dėl tradicinių žemaičių amatų apverktinos būklės, dėl tradicijų nesaugojimo ir nepuoselėjimo. Įtikino, skyrė etatą. Tada ėmėsi burti krašto tautodailininkus, skatinti juos ir globoti. Nuo tada, 1997 metų, iki dabar užima Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių apskrities pirmininkės pareigas, nuo 2005 metų tapo ir Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos Telšių skyriaus pirmininke.
Sigita Dacienė — ištikima ir nuoširdi tautodailininkų globėja. Ji įvairių parodų, renginių organizatorė, leidinių apie krašto tautodailininkus, jų darbus, etnokultūrinį paveldą sudarytoja, įvairių projektų sumanytoja, iniciatorė ir vykdytoja.
Jos darbas šioje srityje neliko nepastebėtas. Nuo 2005 metų ji dirba dar ir Etninės kultūros globos taryboje vyr. specialiste Žemaitijos regionui. Jos darbas šiose pareigose apima platų spektrą: tai ir įvairaus etninės kultūros darbo organizavimas ir koordinavimas, apžvalginių straipsnių rengimas, etninės kultūros regione vertinimas, ataskaitų rengimas ir pan.
Prasmė: saugoti tai, kas svarbiausia
Apie tautodailę, apie etninę kultūrą, jos prasmę S.Dacienė gali kalbėti nesustodama. Tai sritis, dėl kurios ir skauda, ir gera. Ji optimistiškai žvelgia į ateitį, nors tarp tautodailininkų — dažnai vien vyresnio amžiaus žmonės. „Tai suprantama. Kol jaunas žmogus, jis turi dirbti, auginti vaikus, kurti buitį. Tik užaugus vaikams, tik išėjus į pensiją, žiūrėk, ima ir prasiveržia kūrybinė versmė, gimsta tikri tautodailės šedevrai“,— sako tautodailininkų globėja. S.Dacienei širdį kiek gelia dėl vieno: kad šiandienos mokyklose ne visi technologijų mokytojai skiria dėmesio vaikus pamokyti tradicinių amatų pradmenų. Nereikia tikėtis, kad vaikai, jaunimas ims ir pradės kurti tautodailės dirbinius, tačiau įgūdžiai išliks. Gal vėliau, kai laiko ir noro atsiras, ims ir atgims tradicija…
„Kartą girdėjau, kaip vienas žymus Europos menotyrininkas žavėjosi mūsų tautodailės dirbiniais. Jis sakė, kad lietuviai — labai talentinga tauta, jei sukuria tokius darbus. Todėl džiaugiuosi, kad gyvenimą nugyvenau taip prasmingai, puoselėdama tai, kas svarbiausia mūsų tautai — didžiausią mūsų tautos vertybę — etninę kultūrą, mūsų savastį. Mano širdžiai gera ir visiškai negaila, kad gyvenau“,— šypsojosi atsisveikindama tautodailininkė, Telšių kultūros centro etnografė Sigita Dacienė.