Į Telšius buvo atvykę Keliaujančių architektūros dirbtuvių atstovai iš Vilniaus aptarti Telšių rajono Lieplaukės ir Plungės rajono Milašaičių bendruomenėse per praėjusios vasaros penkiadienius vykdytą veiklą su vaikais ir jaunimu. Renginys vyko Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje.
Algirdas Dačkevičius
Keliaujančios architektūros dirbtuvės — vasaros atostogų metu vykstantis projektas, kuriuo siekiama skatinti vaikus ir jaunimą būti aktyviems savo aplinkos kūrėjams, aktyvinti bendruomeninę veiklą mažiausiuose Lietuvos miesteliuose. Praėjusių metų vasaros atostogų metu architektų ir menininkų komandos iš Vilniaus, be Lieplaukės ir Milašaičių, aplankė dar 5 miestelius skirtinguose mūsų šalies regionuose bei kiekviename surengė kūrybines dirbtuves vaikams ir jaunimui.
Nuo 2010 metų vykdomas projektas jau neblogai žinomas telšiškiams ir plungiškiams vaikams bei jaunimui. Jis jau svečiavosi Nevarėnų, Ubiškės ir Kaunatavos miesteliuose, kur vietiniai vaikai ir paaugliai drauge su projekto vykdytojais — architektais, architektūros studentais, dailininkais ir kitais kūrybingais žmonėmis — per penkias dienas sukūrė jaukias erdves, įdomius objektus laisvalaikiui leisti.
Pradėdamos renginį, jo dalyvius pasveikino Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Vida Urnikienė ir Nevarėnų mokyklos direktorė Irena Žutautienė, kurios pasidžiaugė projekto nauda ir jo kilnia misija — skatinti vaikus tapti savo aplinkos kūrėjais ir jos puoselėtojais.
Kas gi yra Keliaujančios architektūros dirbtuvės ir kaip gimė ši idėja,— į šį klausimą atsakė projekto kuratorė Viltautė Žvirzdinaitė: „Tai — Architektūros fondo projektas. 2010-aisiais, kai per krizę fondas pradėjo veikti aktyviau, Vilniaus architektams iškilo idėja stiprinti architektų bendruomenę. Buvo sugalvota daug veiklų, o grupė jaunų architektų kartu su Rolandu Paleku nusprendė darbuotis su jaunimu. Keletą metų tiesiog rengėm kūrybines dirbtuves su vaikais — lankydavomės mokyklose, eidavome į Nacionalinę dailės galeriją, kurdavome maketus, vykdydavome įvairius smulkius projektus. Galiausiai nusprendėme, kad galime padaryti kažką didesnio.
Keliaujančios architektūros dirbtuvės yra tarsi svajonė, gimusi keletui žmonių ir virtusi realybe. Viskas prasidėjo nuo to, kad svajojome, jog būtų nuostabu keliauti po visą Lietuvą darbuojantis su vaikais.
Nors šio projekto autoriai ir yra architektai, mes neverčiame vaikų rinktis architekto kelią. Mes norime, kad vaikai pažintų savo gyvenamosios vietos aplinką ir būtų jai jautrūs. Pagrindinė mūsų idėja yra kartu su vaikais kurti šią juos supančią aplinką. Kurdami ją kartu, stipriname miestelių ir kaimų bendruomenes, skatiname pilietiškumą.
Mūsų projektas keliauja į mažiausius Lietuvos miestelius, regionus, nes tikime, kad ten dirbdami kartu su vietos bendruomene galime pasiekti daugiausia. Sąmoningai stengiamės rinktis tokias vietoves, kuriose yra daugiau problemų, kuriose bendruomenės yra silpnesnės. Mūsų dirbtuvės vyksta vasarą, kai vaikai atostogauja ir dažnai neturi jokios veiklos. Savanorių komanda atvyksta į miestelį ir ten tris, keturias ar penkias dienas dirba kartu su vietos vaikais. Mūsų tikslas yra sukurti materialų projektą, kurio idėją sugalvojame visi kartu ir kuris po projekto liktų bendruomenei. Siekiame, kad sukurtas objektas vaikams taptų paskata toliau kurti savąją aplinką“.
Kūrybinių dirbtuvių metu Lieplaukėje vaikai, padedami stovyklos vadovų, išsikėlė tikslą ir patys sukūrė materialų išliekamosios vertės turintį projektą viešoje erdvėje. Idėjai įgyvendinti pasirinkta visų lankoma erdvė šalia mokyklos, kur pievoje įrengė laipynių parką. Projekto organizatoriai džiaugėsi aktyvia Lieplaukės bendruomene ir nuoširdžiais gyventojais.
Kaip pastebėjo V.Žvirzdinaitė, retai būna, kad projekto organizatoriai grįžtų į tą pačią vietą, o Milašaičiai tapo malonia išimtimi — čia pirmąkart kūrybinės dirbtuvės surengtos 2013 metais. „Milašaičiuose socialinis eksperimentas labai pavykęs, nes išjudino daugybę vaikų ir jaunimo — jame dalyvavo apie 40 energingų ir kūrybingų žemaitukų“,— šypsodamasi sakė Viltautė.
Pasak Milašaičių komandos kuratorės Karolinos Želvės, dvi pirmąsias dienas svečiai kartu su vaikais ir jaunimu vaikštinėjo po gyvenvietę, apžiūrinėjo viešąsias erdves, diskutavo apie tai, ko jose trūksta, dalijosi idėjomis, kol nusprendė, ką tokio nuveiks per likusias tris dienas. Nutarta pagražinti skverelį — tarp trijų medžių sukonstruoti stoginę su laipynėmis, staliuku, suoleliais. Pagirtina, kad, prieš imdamiesi pagrindinio darbo, jie sutvarkė šešis aplūžusius suolus.
Į projekto veiklą buvo įtraukti ne tik vaikai ir jaunimas, bet ir visa kaimo bendruomenė. Vietos gyventojai noriai užsukdavo į stovyklą, žiūrėdavo, kas joje veikiama. Bendruomenė stovyklautojams gamino maistą, kepė pyragus, parūpino įvairių medžiagų. Na, o svečiai vietos žmones kvietė į smagius ir įdomius renginius: organizavo tinklinio turnyrą, vakaronę.
O kaip į projektą įsitraukia patys vaikai? Juk veikiausiai paraiškas dalyvauti pildo mokytojai ar suaugę bendruomenės atstovai. Tad kaip įkalbinti vaikus prisidėti, kad visa tai jiems neatrodytų kaip koks nors iš viršaus nuleistas privalomas dalykas?
Į šiuos klausimus irgi išsamiai atsakė Viltautė. Ji pastebėjo, kad dažniausiai paraiškas pildo bendruomenės atstovas — bendruomenės pirmininkas, mokyklos direktorius, socialinis darbuotojas. Ypač akcentuojama, jog norima, kad vaikai dalyvautų savo noru. Bendruomenės pačios paskleidžia žinią apie vyksiančias dirbtuves ir taip siekia sukviesti vaikus. Jie dažniausiai ateina su savo įsivaizdavimu, kas turėtų vykti. Tad pačią pirmą dieną kalbamasi ir apie jų lūkesčius, ir apie tai, kas suplanuota. Iš tikrųjų vaikai greitai perpranta projekto tikslą, nes akcentuojama, kad jie yra tikrieji kūrėjai, o projekto organizatoriai atvykome tam, jog jiems padėtume įgyvendinti savo svajonę. Sakoma vaikams — jei jie pasistengs įjungti savo fantaziją, tai tuomet ir gims įdomesnis projektas.
Vaikai jaučia, kai jais pasitikima, kai jiems su savanorio priežiūra leidžiama patiems dirbti — kalti, obliuoti, gręžti. Taip jie tampa bendro projekto dalimi.
Savanoriai stengiasi su vaikais bendrauti betarpiškai, kaip lygūs su lygiais. Svarbiausia yra leisti vaikams pajusti, kad jie turi laisvę veikti. Be to, labai svarbu, kad kiekvienas rastų savo vaidmenį. Juk nutinka, kad grupėje būna labai skirtingo amžiaus vaikai, tad reikia ieškoti išeičių, kad visi turėtų veiklos. Iš tiesų kūrybos žavesys ir slypi improvizacijoje, reaguojant į konkrečią situaciją.
Viltautė pabrėžė du dalykus: pirma — sukurtas projektas dažniausiai yra interaktyvus ir tampa bendruomenės susibūrimo, traukos vieta, antra — organizatoriai turi parengę vadinamąją inspiracijų knygą. Jei bendruomenė projekto metu pajaučia, kad norės tęsti pradėtą veiklą, tai ta knyga paliekama jiems kaip įkvėpimo šaltinis. Yra buvę tokių atvejų, kai stipresnės bendruomenės, išsijudinusios projekto metu, griebiasi papildomų darbų ir, tarkime, šalia suoliukų dar išasfaltuoja takelį. Arba yra buvęs toks atvejis, kad vaikai nespėjo baigti savo didelio projekto, tad projekto organizatoriai paprasčiausiai paliko jiems medžiagų darbui baigti.
Keliaujančios architektūros dirbtuvės nėra panacėja ir vaikai po jų netampa nuo ryto iki vakaro plušančiais darbininkais. Siekiama suteikti jiems įkvėpimo, paskatinti juos kurti savo projektus ir taip puoselėti savo aplinką.
V.Žvirzdinaitė mano, kad svarbiausia įsivertinti tai, kaip vyko pats procesas, kaip buvo judama rezultato link. Materialus sukurtas objektas yra regimas ir jį įvertinti lengviau: kaip jis sukaltas, kaip stovi, kaip atrodo ir pan. Tačiau labai svarbu aptarti procesą. Svarbiausi proceso vertinimo kriterijai yra idėjos sugeneravimas iš vaikų sugalvotų siūlymų bei visavertis visų vaikų įtraukimas į kūrybinį procesą.
Kai organizatorių klausia, kas svarbiau — rezultatas ar procesas, jie atsako, kad svarbūs abu. Tačiau rezultatą lengviau įvertinti. Stengiamasi pažinti patį procesą, kad kitais metais būtų pasimokyta iš klaidų ir padaryta geriau.
Keliaujančių architektūros dirbtuvių dalyviai, taip pat kiti susirinkusieji Karolinos Praniauskaitės bibliotekos skaitykloje, įdomiausias ir nuotaikingiausias Lieplaukės ir Milašaičių bendruomenių vaikų penkiadienės veiklos akimirkas galėjo išvysti įamžintas ekrane. O po renginio visi pakviesti pasigėrėti išgražėjusia Žemaitijos sostine.