Kalvų ir meškų mieste

Telšius būtų galima vadinti kalvotąja meškų prieglauda, o vasarą — žydinčių bijūnų darželiu, mat ši žemaičių pamėgta gėlė, vadinama pinavija, tapo Žemaitijos sostinės švenčių simboliu. Kad miestas būtų patrauklus ir neprarastų savasties, kasdienis rūpestis juo atitenka Telšių miesto seniūnijai ir jos vadovui Kaziui Lečkauskui.

Algirdas Dačkevičius

Telšiuose laiką „prižiūri“ lepečkojė
Prieš ketvirtį amžiaus meškos iškamšą buvo galima pamatyti tik Žemaičių „Alkos“ muziejuje, o šiuo metu Telšiuose meškų „priviso“ apie pusšimtį.
Pradėkime kelionę nuo skulptūros „Meškos pėda“, Turgaus aikštėje. Sakoma, jei paliesite grindinyje įspaustą leteną, galite būti tikri, kad būsite stiprūs ir tvirti kaip meškinas.
Kita skulptūra — „Žemaitijos gaublys“. Autoriaus kultūrinio objekto idėja — intelektualus atsakymas tiems, kurie mano, kad nesvarbūs žemaičiai. Gaublyje pavaizduotos Žemaitijos vietovės atitinka realų žemėlapį, o Telšiai, kaip ir Roma, stovi ant septynių kalvų. Atspėkite, kas laiko „Žemaitijos gaublį? Ogi keturios meškos! Dar tektų prisiminti ir šviesaus atminimo Telšių vyskupo Antano Vaičiaus, kurio kelionės į Amžinatvę 10-metį neseniai savo malda pagerbė telšiškiai, pašmaikštavimą, jog pirmieji žmonės Adomas su Ieva buvę žemaičiai. Miesto laiką taip pat stebi ir skaičiuoja meška, „apsigyvenusi“ priešais seniūniją esančiame laikrodyje.
Respublikos gatvėje praeivius sveikina skulptūra „Žemaitijos legendos“. Paminklas vaizduoja mešką — Žemaitijos motiną, ant savo nugaros nešančią ne tik meškiukus, bet ir ir žemaitukus. Skulptūra primena vis dar liaudyje gyvas legendas apie meškas, padėjusias žemaičiams auginti ir auklėti vaikus. Švelniai patrynus meškai nosį, galima tikėtis gerų norų išsipildymo. Žemaičiai mano, kas tai padėjo net pačiai mūsų šalies Prezidentei, nes prieš abi rinkimines kadencijais ji, lankydamasi Telšiuose, trynė lepečkojei nosį ir nenusivylė. Netgi Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros reljefinėse duryse surasite dvejetą meškų.
Smalsaujate, ar tai jau visos meškos? Toli gražu — ne. Mažieji žemaitukai ilgai prisimins Telšių Žemaitės teatre įvykusią „Meškiukų pamokėlę“. Šventė ypatinga tuo, kad joje surengtos meškiukų ant tiltukų, jungiančių Masčio ežerą, vardynų konkursas. Nuo šiol šeši meškučiai turi vardus — Gėdukas, Alkiukas, Kūkutis, Alėpontioks, Ruzlis, Kontėns. Šventė vaikams prasidėjo ir baigėsi himnu tapusia dainele: „Telšiai — ne Telšiai be kalvų, Telšiai — ne Telšiai be meškų“.
Seniūnija, kultūros darbuotojai ir išradingi miestelėnai šiemet, minėdami valstybės atkūrimo 100-metį, nepamiršo Žemaitijos simbolio. „Ta proga visas Žemaitijos sostinės meškas ir meškutes — o jų Telšiuose yra 47 įvairių dydžių bei formų — nuo keliasdešimt centimetrų iki beveik trijų metrų — papuošėme trispalviais šalikais, kuriuos 3 savaites iš vilnos vėlė 22 aktyvūs miestiečiai“,— sakė Telšių moterų bendrijos „Akvalina“ vadovė Nijolė Tamulionienė.
O norint pamatyti gyvą meškiną, teks pakeliauti į šiek tiek tolėliau nuo Telšių isikūrusį Laukstėnų kaime Žvėrinčių, kur įkurdintas ekskursantų numylėtas lokys Timas.
Kad meškos traukia Žemaitiją, šių metų gegužę apskriejo žinia, jog pusę Lietuvos apkeliavęs rudasis lokys nepamiršo ir Varnių regioninio parko. „Telšių — Varnių“ plento kelkraščiu bėgančią mešką nufilmavo vietiniai gyventojai.
Rudeniop per televiziją pranešta, jog Telšių rajono Žarėnų krašte meška papjovė jautį. Tačiau žemaičiai kiek lengviau atsikvėpė, kai medžiotojai paskelbė, jog tai ne rudnosės, o vilkų darbas.

Miesto prisikėlimas
Kazys Lečkauskas Telšių miesto seniūnijai pradėjo vadovauti 2011 metais, kai Žemaitijos sostinė, kiek anksčiau sulaukusi europinių investicijų, kėlėsi tarsi meška iš gerokai apšnerkšto migio. „Radau nemažai netvarkos, kasdien susidurdavau su kai kurių miestelėnų nevalyvu požiūriu ir abejingumu aplinkos grožiui. Žiūrėk, vieni tai šiukšles bet kur pila, kiti laužo medelius, gadina miesto viešųjų erdvių inventorių, plėšo gatvių rodykles ar šiaip ką nors niokoja, o pastaruoju metu džiaugiuosi, kad niekdarių mažiau bepasitaiko“,— pasakojo seniūnas.
Seniūnui malonu pastebėti, jog per tuos septynerius darbo seniūnijoje metus labai pasikeitė, pašviesėjo miesto veidas, visu gražumu suvilnijo Masčio ežeras su poilsio erdvėmis, išryškėjo senųjų aikščių autentika, atsigavo architektūros paminklai, atsirado naujų statinių, ypač suklestėjo mažoji architektūra, organiškai įsiliedama į miesto visumą. Iškilo naujų skulptūrų, atsirado amfiteatras, Telšių ir Žemaitijos istoriją menančių meno kūrinių.
Džiugu, kad 2013 metais Telšiai buvo pripažinti antruoju Lietuvos turizmo perlu po Druskininkų. Žemaitijos sostinėje nepamiršti žmonės su negalia. Katedros aikštėje aklieji rankomis nesunkiai apčiuops vienintelį miesto maketą Lietuvoje („Aklųjų maketas“), kurio aprašymai užrašyti Brailio raštu. Telšiškiai sėkmingai įgyvendino projektą „Septynių kalvų miesto paslaptys“, skirtą miesto infrastruktūrai pritaikyti specialius poreikius turintiems asmenims.
Turizmo ekspertai puikiai įvertino Telšių senamiestį ir jį buvo paskelbę „Lietuvos turizmo traukos vietove 2013“ ir Europos Komisijos projekto EDEN nugalėtoju. Judėjimo negalią turintiems asmenims patogu nuvykti į Žemaitijos kaimo ekspoziciją, mieste susipažinti su vienu iš septynių saugomų senamiesčių Lietuvoje, pasigrožėti mažąja architektūra. Birutės gatvėje įrengtas specialus šaligatvis akliesiems, kur Baltąją lazdelę prilietus galima atskirti važiuojamąją dalį nuo pėsčiųjų zonos, yra reguliuojamas garsinis pėsčiųjų perėjos šviesoforas. Negalintiems judėti arba sunkiai vaikštantiems asmenims nekyla keblumų norint aplankyti Šv.Antano Paduviečio katedrą, Šv.Mikalojaus cerkvę. Taip pat patogus privažiavimas į miesto autobusų stotį, pritaikyti du maršrutiniai autobusai, neįgaliojo rateliais galima įvažiuoti į Telšių apskrities policijos komisariato I aukštą, Regioninę Telšių ligoninę, Telšių pirminės sveikatos priežiūros centrą, kitas gydymo įstaigas. Judėjimo negalią turintiems žmonėms pritaikytos Telšių miesto aikštės (Turgaus, Katedros, Nepriklausomybės). Čia vyksta renginiai, šventės, susibūrimai, akcijos, turgeliai ir kt. Neįgalieji gali vykti ir į Žemaitės dramos teatrą, amfiteatrą bei nusileisti specialiu liftu į Masčio ežero pakrantę.
K.Lečkausko darbo diena prasideda labai anksti. „Keliuosi 6 valandą ryto ir stengiuosi kuo daugiau gatvių aplankyti ir pats savo akimis pamatyti, kas ten dedasi. Iki darbo pradžios jau turiu parengęs konkretų planelį, ką savo išgalėmis galėtume nuveikti, tada ir šneka su kolektyvu — visai kitokia“. O tas seniūnijos kolektyvas — panašiai abiejų rankų pirštais aprėpiamas. Dar padeda būrelis talkininkų iš Darbo biržos.
„Radome išeitį, kad nenukentėtų nuo niekdarių gatvių rodyklės. Lenteles su užrašais pakėlėme aukščiau, todėl jų sulankstyti nepasiekia piktos rankos“,— pasakojo seniūnas.
Pasak seniūno, kartais net sunku įvardinti, ką per dieną pavyksta nuveikti. Regis, darbų daug, bet jie neretai įsuka į tokį verpetą, kad, atrodo, bėgi, skubi, o parodyti kažką ypatingo — lyg ir negali.
Ne tik Telšių, bet ir daugelio mūsų šalies miestų ir miestelių didžiausia problema — gatvės ir šaligatviai. Telšiuose yra 237 gatvės, kurias ištiesus, susidarytų daugiau negu 112 kilometrų. Visai kitaip jaučiasi žmonės, kur tų gatvių 89 kilometrai išasfaltuoti, o kur žvyrkeliai — vienos bėdos. Dėl to nemažai nusiskundimų tenka išklausyti seniūnui, nors ne seniūnijos išgalėms jas suremontuoti. Apie disponavimą didesnėmis lėšomis neįmanoma net kalbėti, jeigu net kalėdinei eglutei papuošti specialių lėšų neskiriama. „Susirenkame seniūnijos darbuotojų saujelė ir tariamės, dar pasikviečiame puikią floristę Birutę Lekavičiūtę,— toks mūsų kūrybinis branduolys ir priima sprendimus“,— pasakojo seniūnas. Tačiau ir tokiomis palyginti menkomis išgalėmis telšiškių eglė yra pelniusi trečiąją vietą tarp gražiausiai papuoštų Lietuvos miestų centruose eglių.
Vasario 16-ąją, minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje pristatyta knyga „100 sveikinimų Lietuvai iš Telšių“ ir įteikta vienuolika nominacijų „Už prasmingus darbus ir kilnius poelgius“. Viena iš jų įvertintas miesto seniūnas K.Lečkauskas. Nominacija skirta už pareigingumą, už gerus darbus, už gerą kaimynystę, už rūpestį miestu, puikiai atliekamas Ryškėnų kaimo bendruomenės pirmininko pareigas. „Šiuo apdovanojimu dalinuosi su savo darbuotojais, su kuriais mes ir pasiekėme tą gerą rezultatą. Esame mažas kolektyvas, kuris atliekame labai didelius darbus“,— tvirtino seniūnas.

Bendruomeniškumas — svarbiausia
Kad ir kaip gerai dirbtų vyr. specialistas miesto priežiūrai Henrikas Adomaitis, gėlynų prižiūrėtoja Dalia Mažeikienė ir kiti seniūnijos žmonės, be tikrų Žemaitijos sostinės patriotų neišsiverstume“,— prisipažino K.Lečkauskas.
Seniūnas užsiminė, jog kasmet Telšiuose pasodinama gėlių, kurios seniūnijai kainuoja apie 5 tūkst. eurų. Daug jų padovanoja Plungės ir Telšių paribyje gyvenanti Rasa Batavičienė. Savo floristės išmintį miestui gražinti neatlygintinai dalina Birutė Lekavičiūtė. Už dekoratyvius medelius tik simboliškai gali atsilyginti seniūnija telšiškei Bronelei Linkevičienei. Ir šioms šv. Kalėdų šventėms iš jos gauta 40 nudžiūvusių eglaičių. Seniūnija nupirko specialių „sidabrinių“ dažų, jais apipurškė medelius — štai ir šventinis akcentas įvairiose miesto vietose! Be to, dviguba nauda: ir gražu, ir gamtai — į sveikatą.
Kasmet telšiškius ir svečius Insulos kalno, ant kurio stūkso Katedra, atšlaitėje džiugina didžiulis adventinis vainikas, kurio autorės — Naujamiesčio mokyklos pedagogės Rūta Jonušienė ir Birutė Gedgaudienė su moksleiviais. Švenčiant miesto 225-metį ir Žemaičių krikšto 600-ąsias metines, šie skaičiai pražydo gėlėmis, kurias pasodino darbščiųjų pedagogių ir jų auklėtinių rankos.
Vienas iš miestelėnus labiausiai sutelkusių renginių buvo paremtas šūkiu „Bijūnizuokimės!“. Mat dar kone prieš dešimtmetį, 2009 metais, tradicinės Telšių miesto šventės metu bijūnas (arba pinavija) buvo paskelbtas miesto gėle. Idėja „Telšių bijūnizacijai“ subrendo prieš dvejetą metų. 2017-ųjų vasarą, per miesto šventę, bijūnų žiedais buvo papuošta meškos stovyla. Ši „bijūninė meška“ tarsi paragino miestelėnus, įmones, organizacijas rudenį tapti miestui bijūnų „donorais“. Pirmąją 120 bijūnų kolekciją, kuri puoselėjama Žemaitijos kaimo ekspozicijoje, padovanojo Telšių LIONS klubo nariai. Per „Bijūnizaciją“ daugiausiai — 108 bijūnus — pasodino miesto seniūnija, prie jos prisijungė kredito unija „Germanto lobis“, įvairios valstybinės įmonės, mokyklos, vaikų darželiai, kai kurių partijų rajono skyriai. Iš viso pasodinta arti 500 bijūnų. Žinoma, ne visi prigijo, tai šiemet seniūnijai teko atsodinti.
Seniūnijai svarbu, kad miestas nuolat atgimtų pasodintais medeliais. Per dvejetą pastarųjų metų įvairiose gatvėse, Masčio ežero pakrantėje, suošė 62 liepaitės, klevai, beržai, gluosniai bei kiti lapuočiai medeliai. Pasodinta ir kalninių pušaičių. Seniūnas pastebėjo, kad entuziastingai į medelių sodinimo talką kibo „Bočiai“, vadovaujami Kajatono Šliogerio, kurie pasodino „Bočių alėją“. Noriai medelius sodino Telšių LIONS klubo nariai, tarptautinio vaikų festivalio „Aš pasiejau veina popa“ dalyviai, „Maltos“ ordino savanoriai ir kiti.
K.Lečkauskui džiugu, kad nemažai iniciatyvų pasiūlo Telšių miesto Garbės piliečiai — prelatas Juozas Šiurys, fotografas Mečislovas Šilinskas, tautodailininkas Vytautas Konstantinas Savickis, buvęs ilgametis telšiškių miškininkų vadovas Bronislovas Banys. Atskirai padėkos žodį K.Lečkauskas taria architektui Algirdui Žebrauskui už tai, kad miestas įgavo savastį ir tapo tikra Žemaitijos sostine.
Pati naujausia džiugi žinia, pasiekusi telšiškius lapkričio pabaigoje — pateiktas projektas „Telšių miesto urbanizuotos teritorijos gamtinio karkaso formavimas ir stiprinimas“ nominuotas šių metų architektūros darbų konkurso nugalėtoju.

Pagalba — pagal išgales
Seniūnas atvirauja, kad niekuomet nebėga nuo pasitaikančių problemų, o su žmonėmis dalykiškai tariasi ir stengiasi, kiek leidžia seniūnijos išgalės, jiems padėti. „Žmogus, užėjęs į seniūniją ir neradęs ten pageidaujamo specialisto, visuomet gali kreiptis į mane“,— sakė seniūnas.
Seniūnijai rūpi, kad kuo racionaliau būtų panaudojamos miesto viešosios erdvės, teikiančios žmonėms kuo didesnės naudos. Taip atsirado dvi treniruoklių aikštelės. Ypač gera žmonėms pasimankštinti Zakso kalno papėdėje, žvelgiant pro Masčio ežero platybes į vis gražėjančius Telšius. Žinoma, apmaudu, kai treniruokliai sugadinami, nes juos remontuoti reikia seniūnijos žmonėms.
Anksčiau pagelbėta ir kai kurių daugiabučių namų bendrijoms, įrengiant vaikų žaidimo aikšteles, bet šiuo metu, atsiradus didžiuliams reikalavimams dėl įrangos sertifikavimo, savai iniciatyvai užveriami vartai.
Dalykiškas ir komunikabilus seniūnas lengvai randa kalbą su įvairaus išsilavinimo ir pomėgių žmonėmis. Ir nevengia parodyti iniciatyvos geriems sumanymams įgyvendinti. Vienas iš pastarųjų jo kilnių gestų — pagalba Respublikos nusipelniusiam lengvosios atletikos treneriui Povilui Klastauskui, leidžiant enciklopedinę knygą apie rajono lengvaatlečius „Sporto karalienės pavilioti“.
„Nemėgstu vynioti žodžių į vatą ir pažadu žmonėms tik tai, ką realiai seniūnija gali kiekvienam padėti“,— sakė nelinkęs tuščiažodžiauti Telšių miesto seniūnas Kazys Lečkauskas.