Telšiai — miestas, įsikūręs ant septynių kalvų. Legenda pasakoja, kad Telšius įkūręs karžygys Džiugas, dar vadinamas Telšiu.
Juozas Girdvainis
Žurnalistas, istorikas, etnografas
2023 metais balandžio 4 dieną kalvotos Žemaitijos miestuose ir miesteliuose bus prisimintas pirmas istorinis Žemaitijos vietovių paminėjimas, ir mes iškilmingai tariame, kad Žarėnams (vok. Sare) — 770 metų, kaip ir Medingėnams (tarp Rietavo ir Telšių), Biržuvėnams, Žemaičių Kalvarijai, Gegrėnams, Nevarėnams, Labardžiams (netoli Rietavo), Skuodui, Vieštovėnams prie Plungės, Gadūnavui (netoli Telšių), Alsėdžiams (prie Telšių), Lieplaukei, Kartenai, Rietavui, Gargždams, Palangai, Varniams, Viešvėnams (netoli Telšių), Lazdininkams prie Darbėnų ar Kalotei, Kelmei… dar kelioms dešimtims garsių kaimo vietovių su gynybos pilimis ar apsaugos nuo visokių grobikų tvirtovėmis.
Tai rodo 1253 m. balandžio 4 d. Kuršo žemių Pietinių ir šiaurinių (Žieminių) sričių dalybų tarp Kuršo vyskupo Henriko ir Teutonų ordino dokumentas — pirmieji rasti užfiksuoti rašytiniai istorijos dokumentai, kad tos vietovės jau buvo, gyvavo ir svetimtaučiams seniai buvo gerai žinomos bei įvardijamos grobikiškų karų metais.
Artėja 770-ųjų metinių minėjimas.
Tačiau reto grožio Žemaitijos kalvose ir prie vandenų žemaičiai jau gyveno gal dar prieš tūkstantį metų ir seniau, tik kol kas nėra surasta ankstesnių rašytinių šaltinių. Žemaičiai ne tik medų kopė, vaisius ir uogeles ar grybus rinko, bet ir apsiginti mokėjo. Perkūną, kitus gamtos dievus garbino.
Taigi Lietuvos istoriografija turi svarbų 1253 m. balandžio 4 d. dokumentą. Jame (1253 m. Kuršo žemės Pietinių sričių dalybos) sakoma:
„Visus krikščionis, kuriuos šis raštas bus pasiekęs, brolis Henrikas, iš mažesniųjų brolių ordino, Dievo malone Kuršo vyskupas, sveikina gyvojo Dievo sūnaus vardu. Tebūnie jums žinoma, kad mūsų negyvenamas — dar nepadalintas Kuršo žemes, o būtent: Ceclis (Ceklis), Dovzare (Duvzarė), Megowe (Mėguva), Pilsaten (Pilsotas — pilis prie Danės upės Klaipėdoje), ir žemes tarp Scrunden (Skrunda) ir Semigallia (Žiemgala), mes, Kristų mylintys –— magistras ir Teutonų ordino broliai, pasidalijame į tris dalis šiuo būdu.
Štai yra pirma dalis iš Ceclis (Ceklis): Garde (Žemaičių Kalvarija), Embare (Imbarė prie Salantų), Pomenie (Paminijis — vietovės prie Minijos upės), Zegere (Gegrėnai prie Žemaičių Kalvarijos), Grumste (Grūstė prie Sedos), Newarie (Nevarėnai prie Telšių), Vitwizen (Vieštovėnai prie Plungės), Duzone (Gadūnavas prie Telšių), Alyseyde (Alsėdžiai prie Telšių), Leypiasseme (Lieplaukė), Pretzitwe (Pažvelsis prie Plungės), Eycayswe (?), Cartine (Kartena), Sare (Žarėnai), Garisda (Gargždai), Pregetwe (?).
Iš DOVZARE (Duvzarė): Birstele (Biržtvininkai prie Darbėnų), Patteycias (?), Peinis (?), Trecne (?).
Iš MEGOWE (Mėguva): Palange (Palanga), Maytinele (?), Kaukis (?), Dwiristis (?), Dupie (?).
Iš PILSATEN (Pilsotas — pilis prie Danės upės Klaipėdoje), Mutene (pilis prie Danės upės), Akitte (Eketės upė prie Klaipėdos).
Iš žemių tarp Scrunden (Skrunda) ir Semigallia (Žiemgala): Weybene (Viržuvėnai (?), Janapolė), Wanderen (Varniai — iškraipytas pavadinimas), Newaren (Nevardėnai prie Varnių), Labbar (Labardžiai prie Tverų), su viskuo joms priklausančiu.
Iš POYS (?) tvirtovės žemės: žemė Twartikini (?). Šitai yra pirma dalis.
Gandingen (Gandinga prie Plungės), Appule (Apuolė prie Skuodo), Schoden (Skuodas), Sansugale (Žąsūgala prie Janapolės), Vieswe (Viešvėnai prie Telšių), Pytwe (Pietvės upė prie Plungės), Nedinge (Nederinge) Medingėnai, Letzime (Lekemės dvaras prie Plungės), Retowe (Rietavas), Amelinge (?).
Iš DOVZARE (Duvzarė): Empliten (Įpilties piliakalnis prie Darbėnų), Rutzowe (Rucavos gyvenvietė Latvijoje), Popissen (Papės gyvenvietė ant Dvižarės (Papės) ežero), Warze (?), Virga (Latvijoje).
Iš MEGOWE (Mėguva): Nebarge (?), Lasdine (Lazdininkai prie Darbėnų), Aggemine (Akmenos upė pro Kretingą).
Iš PILSATEN (pilis prie Danės upės Klaipėdoje): Calaten (Kalotė).
Iš žemių tarp Scrunden (Skrunda) ir Semigallia (Žiemgala): Salden (Šaltuonos upė prie Raseinių), Ulliwa (Alėjos upė ir kaimas prie Raseinių), Anzina (Ančios upė pro Skaudvilę), Celme (Kelmė) su viskuo joms priklausančiu. <…> Iki besiartinančios Mykolo šventės pasirinksime vieną dalį. <…>“
Aktai sudaryti netoli Rygos — Kuldygoje 1253 Viešpaties metais balandžio 4 dieną (Liv. Urkundenbuch, 1853, bd. 1, p. 327–329 (nr. 248). Vertė Violeta Steponaitytė // Kazimieras Būga. Rinktiniai raštai, Vilnius, 1961, t. 3, p. 159–162).Tai du svarbiausi Kuršo žemių dalybos aktai: 1253 m. Kuršo žemės Pietinių sričių dalybos ir 1253 m. Kuršo žemės Žieminių (Šiaurinių) sričių dalybos, sudaryti Kuldygoje (netoli Rygos). šie dokumentai yra labai reikšmingi Žemaitijos, visos Lietuvos ir Latvijos vietovardžių bei vandenvardžių nustatymui. Jie išliko XIV a. nuorašuose, rasti ir dabar saugomi archyvuose Berlyne.
Šiandien iš šių Kuršo žemių dalybos aktų mes žinome 70 Lietuvos vietovių pavadinimų, iš kurių 38 vietoves istorikai su archeologais jau iššifravo, kitos dar laukia nuoseklaus tyrinėjimo. Tikslią ar apytikslę vietovių vietą nusako atlikti archeologiniai kapinynų tyrinėjimai ir istorikų išaiškinimai.
Nuo XIII a. pradžios kuršiai susidūrė su Rygoje įsikūrusiu Kalavijuočių ordinu. 1210 m. kuršiai puolė Rygą ir kalavijuočių laivus. Nesudarę valstybės, buvo priversti 1229–1231 m. pripažinti Kalavijuočių, 1242 m. — Livonijos ordino valdžią. Po žemaičių pergalės Saulės (1236 m.) ir Durbės mūšių (1260 m.) buvo sukilę, tačiau Ordino nuslopinti.
Dalis kuršių gyventų plotų po ilgų kovų virto dykra, daugelis kuršių iš savojo krašto pasitraukė į Žemaičius ir Lietuvą. 1422 m. Melno sutartimi Lietuvai galutinai atiteko pietinė Kuršo dalis. Pietiniai kuršiai asimiliavosi su žemaičiais, taip vėliau per juos įsilieję į Lietuvos valstybę, o šiauriniai kuršiai, tuo pačiu laikotarpiu asimiliuodamiesi su žiemgaliais ir lyviais, sulatvėjo. Kaip atskiras etninis vienetas minimi iki XVI a. pabaigos.