„Užvožiau žiupsnį gyvasties,
kaip užvožia kasdien
mane dangus“ – „… juk
eilėraščiai ir muzika –
neatskiriami“, – anot poeto Algirdo Dačkevičiaus
Ieva Sigita Naglienė
Iš pasakymų, pasisakymų ir sutelkus mintis
Gražiai užsibaigė lapkritis – tokiu gyvu ir subtiliu, jautriu žodžiu – su poeto Stepono Algirdo Dačkevičiaus knyga „Skruzdėlynas po šaukštu“. Esimo teigimu ir atminties apkalbėjimu, su palinkėjimais ir tikėjimu. Tebūnie gera svajoti, ilgėtis ir susitikti. Gyvo poezijos žodžio šventė Telšių Karolinos Praniauskaitės bibliotekoje – dovana tiems, kuriuos sieja didelė meilė savo žemei, artimiesiems, kurie prisimena ir yra atviri pasauliui. Įvyko jubiliejinis vakaras poeto, žurnalisto ir redaktoriaus, Lietuvos rašytojų sąjungos nario Algirdo Dačkevičiaus, jo knygos sutiktuvės ir bendrystė su tais, kurie šalia, kurie žino, kur nuveda jo nepaprastas eilėraštis.
Pirmų pirmiausia – ačiū kiekvienam, kuris buvo – juk, kad ir kur bebūtume, ką beveiktume šiais laikais nėra paprasta. Sutiktuvių vakarą vedė Telšių Karolinos Praniauskaitės bibliotekos vadovė Vida Urnikienė ir sykiu su bibliotekos darbuotojomis, kurios viena po kitos perskaitė „Skruzdėlyno po šaukštu“ poetines mintis, savaime išdidino, kas svarbiausia – be bendrystės su Poetu, be jo šilumos, be jo gerumo ir tolerancijos daug ko ir tą vakarą nebūtų buvę. Itin laiku ir išmoningai į skaitytojų širdis pasibeldė ir Poeto eilėraštis, jau renginio pradžioje kiekvieno laukęs ant kėdės, – detalė, kuri išsyk atliepė, kaip šį vakarą į mus bus kreipiamasi. Be jokios abejonės, visi jausmai prisigretina, kaip ir dera tokį vakarą – žodžiu, jau savaime daug kas atsiveria. Ir vokalinė instrumentinė grupė „Moderato“, rodos, niekam nepagailėjo dėmesio: taip ir sudėliota jautriausiais taškais kiekviena daina, taip ir nutolta, taip artėta – namai, motina, gyvenimas ir jo prasmė. Iškalbinga kiekviena akimirka. Iš pasakymų ir pasisakymų – regis, tęsinys tos bendrumos, kuri vieną ar kitą sieja su Algirdu Dačkevičiumi – tokia padėkos ir linkėjimų šviesuma, sveikinimų ir pasidžiaugimų šventė. Telšių rajono savivaldybės mero patarėja Danutė Mažeikienė, be visų šiltų palinkėjimų, atkreipė dėmesį į tai, kaip svarbu kas yra šalia. Kanauninkas ir kraštietis Andriejus Sabaliauskas akcentavo daugelį dalykų – ir tą glaudų Poeto ryšį su kitais, tą dvasios paprastumą, meilę savo artimui, savo kraštui. Anot jo, „didžiulė dovana toks žmogus“. Palinkėta neprarasti to džiugesio kurti – ir meilės sau. Žemaičių muziejaus „Alka“ kultūrinės komunikacijos specialistė Donata Kazlauskienė dėkinga už Redaktoriaus – Mokytojo pamokas, „už tą skruzdės darbą, kurį su šaukštu kabinate.“
Beje, kaip pats poetas Algirdas Dačkevičius prasitarė, ir tą prosenelių šaukštą jis atsinešęs! Nuo jo ir prasidėjęs tas „Skruzdės po šaukštu“ gyvenimas: iš pradžių eilėraštis, o vėliau – ir knyga „Skruzdėlynas po šaukštu“. Nuo darbo, nuo istorijos su šaukšto radimu – su ten buvusiu skruzdėlių gyvenimu ir išėjimu. Juk, anot Poeto, „jos atkeliavo, atliko savo ir išėjo. Kokios yra svarbios detalės kūrybai. Žiūri į žodį taip, kad ir pačiam būtų malonu.“ „Retėjanti takažolė/ atvėrė žalvarinį šaukštą./ Bekotis./ Spalvą keitęs/ gal kelis kartus./ Pakėliau ir pažiro/ skruzdės./ Mano giminė –/ pažįstu ją iš nerimo,/ klajonių.“ Sveikinimo žodžius tardamas už visą „Kalvotosios Žemaitijos“ kolektyvą, Alvydas Ivoncius itin didelį dėmesį skyrė Poeto tėviškei Pužams: „Pužai yra svarbūs. Yra už ką mylėti tą kaimą. Algirdo Dačkevičiaus 400 metų protėviai gyveno Pužuose, viskas yra įsisiurbę į sielą, savaime į poeziją. Mes esame besočiai – lauksime tų staigmenų.“ Ir knygos redaktorius Vytautas Stulpinas prisiminė nepakartojamas akimirkas iš Pužų, iš Nemakščių – Poeto tėviškė, ten esantis muziejus, viskas surinkta apie Aputį, Verbą ir Dačkevičių – kraštiečius, nepakartojama atmintis, saugojama, Nemakščių mokykloje dainuojamos dainos pagal Algirdo Dačkevičiaus žodžius. „Mieliausias nutikimas mano gyvenime, – prisiminė Vytautas Stulpinas. – Daugiausia Algirdo eilėraščių parašyta apie Pužus ir Pužų žmones.“ Apie Poeto išvykas į Pužus prisiminė ir Vida Urnikienė – juk kiekvienas žingsnelis ten išmatuotas, atsiveria antras kvėpavimas. Jos žodžiais tariant, „gera, smagu, kad subūrėt skruzdėlyną po šaukštu – šį vakarą. Sugebėjote daugeliui iš čia esančių atverti savo kūrybos skrynią, davėt nuostabą dieviškuoju pasauliu.“ „Mes iš Nemakščių“, – su Algirdo Dačkevičiaus eilėmis ir gyvu žodžiu į Poetą kreipėsi ir jį sveikino iš Nemakščių atvykę draugai.
Telšių rajono senelių globos namų darbuotojos Reda Sabaliauskienė ir Ingrida Teniukienė pasidžiaugė bendryste su Algirdu Dačkevičiumi, jo nuoširdžiu dėmesiu, įsiklausimu, dėkojo už eiles ir linkėjo džiugiai gyventi kiekviena diena. Žinoma, kaip pastebėjo vakaro vedėja Vida Urnikienė, visada įdomu, ką veikia žmogus ir su kuo jis yra susijęs. Jau daug metų Algirdą Dačkevičių ir įmonę „Žemaitijos pienas“ sieja bendri kūrybiniai darbai. Ir tą šventinį vakarą akcinės bendrovės „Žemaitijos pienas“ personalo vadovė Rigilda Banienė ir Lietuvos pieno ūkių asociacijos administracijos direktorė Kristina Katinienė džiaugėsi gražia patirtimi, kuri išgyvenama Algirdo Dačkevičiaus dėka. Jos palinkėjo artimųjų laimės šalia – ir viso, ko kiekvienam žmogui reikia. Pasidžiaugė, kad gali pasidalyti, kad sulaukia Algirdo patarimų.
Knyga jau išleista – jau skaitoma, vertinama, sutiktuvių mintys – ir nuoširdus žvilgsnis į ateitį, linkėjimai, padėka už toleranciją ir gerumą. Turbūt tikrai, turbūt teisus kanauninkas Andriejus Sabaliauskas: „Visada žmogus lieki toks, koks esi iš prigimties.“
Paties poeto Algirdo Dačkevičiaus žodis, to vakarojimo atmintys ir lakoniški palikimai: „Ir žiemą vėžės pynės iš sodybų“…
Viskas darniai suguldyta – sykiu toji atmintis, tie pastebėjimai, tos gijos iš ten – į dabartį.
„– Sunku pasakyti, kas galėtų paskatinti kurti. Paties pomėgis skaityti knygas, džiaugtis spausdintu žodžiu. Stebi gyvenimą – bandai pats sudėlioti“, – tokie susimąstymo žodžiai buvo Algirdo Dačkevičiaus ištarti nusakant kūrybos pradžią. – Turbūt ir dienoraščiai, ir mokytojų paraginimai, konkursai ir apdovanojimai – nustebimai ir „Palengva prasidėjo.“
Dailiai sudėliota Telšių Karolinos Praniauskaitės bibliotekos darbuotojų „Skruzdėlyno po šaukštu“ kelionė pas skaitytojus: ir gėlių žiedai, ir ekranas – ir paties poeto Algirdo Dačkevičiaus savo eilių skaitymas iš prisiminimų, toks lėtas, ramus, ir gyvas Poeto žodis salėje, interviu ir gyvenimo akimirkų – fotografijų paroda.
„Kalbant apie Lietuvos rašytojų sąjungą, kai tapau jos nariu (2006 m.), tai tam tikras kūrybinės kartelės įveikimas. Profesionalai nusprendžia, ar tu vertas būti šalia jų, ar nevertas“,– sako Algirdas Dačkevičius. „– Nemakščiai – pradžia ir pabaiga, atmintinų dalykų nebūtų. Pusė – Telšiams, pusė – Nemakščiams, pusininkas esu.“ „Kaip Vytautas Stulpinas mėgsta sakyti, šokteli iš džiaugsmo tinkamą žodį suradęs. Patį reikalingiausią – tokį, kaip „Bulbynė be cionga“ – nebūtų eilėraščio. Su Vytautu nuo seno bičiuliaujame.“
Vytautas Stulpinas, poetas, redaktorius – naujos Algirdo Dačkevičiaus knygos „Skruzdėlynas po šaukštu“. Anot jo, „Didžiulė malonė yra Telšiams, kad šitiek metų „Kalvotajai Žemaitijai“ redaktorius yra Algirdas Dačkevičius. Jauniems reikštis yra nuostabiausias dalykas. Labai svarbu įsižiūrėti į žmogų. Rašyk ir būsi mieliausiai atspausdintas laikraštyje. Žinau. Esu kūrybos žmogus. „Žinau, ką reiškia redaguoti knygas viso gyvenimo. Redagavimas yra pats kruopščiausias teksto rakinėjimas – absoliutus eilėraščio tobulumas, ką tuo metu gali išgauti redaktorius ir poetas iš to teksto. Dievo dovana.“ Beje, dabar poetas Vytautas poetui Steponui Algirdui, be visų giliųjų žmogui palinkėjimų, ir palinkėjo iš visos širdies: „Pasišvilpauk savo malonumui. Viską daryk savo malonumui.“
Itin jautriai Stepono Algirdo Dačkevičiaus eilėraštį „Nebijok atsigerti/ iš stirnos pėdos“ perskaitė Janina Zvonkuvienė, žurnalistė, lituanistė iš Klaipėdos. Pasak jos, „tiktai geras žmogus galėjo išlaikyti laikraštį, kad jis liko prigimtinis. Yra kultūrinis, informacinis. Dideliai dėkui, kad mane išspausdina“. Ji paskaitė savos kūrybos eilėraštį, dedikuotą Algirdui Dačkevičiui. Žinoma, visą vakarą skambėjo poeto Algirdo Dačkevičiaus posmai – žmogaus žmogui. Iš jų – ir priminimas: „Žolė atsities/ ten, kur tu praėjai,/ ir paukštis giedos,/ kad tiktai,/ kad tiktai nepamirštum,/ kuo esi,/ kuo buvai.“
Tokia giedra knygos sutiktuvių nuotaika ir tokia prasminga poeto Stepono Algirdo Dačkevičiaus gyvenimo šventė – poezijos viešnagė. Iki kitos žodžio kelionės – tegul visų palinkėjimai sustiprina Poeto išgyvenimus – sveikatos ir džiaugsmo Jums! Nuo visų skaitytojų – ir tokie žodžiai: mes turime Jūsų eilėraščius, mes – visada su Jumis ir iš širdies dėkojame už visus Jūsų pasakymus, ačiū už kūrybą!