Visai neseniai Telšių pastoracijos centre vyko kūrybinė popietė, skirta „Kranto“ progimnazijos direktorės, poetės Irenos Daubarienės 50-ies metų jubiliejui, jos eilėraščių knygos „Įsižiūrėjimai“, taip pat Irenos ir dukros Marijos knygos žemaičių tarme „Isiveiziejėmā“ sutiktuvėms. Šiandien kūrėja džiaugiasi nueitu gyvenimo keliu, kuriame būta ir sunkių išbandymų, bei tvirtina, kad visokio laiko reikia. „Aš galiu šiandien verkti, kad man jau 50 metų, ir galiu tiesiog pasižiūrėti, kuo esu turtinga ir kuo galiu dalintis“, – pozityviai reziumavo poetinio žodžio meistrė.
Justina Lukošienė
Prieš 10 metų savo 40-ies metų sukaktį Irena Daubarienė minėjo Telšių Žemaitės dramos teatre, pristatydama autorinę knygą „Išeidamas į kelią pasiimk“. Šiemet, pasitinkant 50-metį, telšiškė poetė visus kvietė į kūrybinę popietę bei knygų „Įsižiūrėjimai“ ir „Isiveiziejėmā“ sutiktuves Telšių pastoracijos centre. Pašnekovė su šypsena prisiminė, jog prieš 10 metų, pristatydama savo antrąją knygą, ant rankų laikė dar visai mažą savo dukrelę, o dabar Marija dalinasi savo žemaitiška kūryba su visais.
Žemaičių kalbos metams skaičiuojant paskutines dienas, Kūčių išvakarėse, pasaulį išvydo Irenos Daubarienės ir jos dukros Marijos autorinė knyga žemaičių tarme „Isiveiziejėmā“ (2022). Pasak poetės, į ją sudėjo savo, dukros Marijos kūrybą, tačiau dar trūko, todėl sugalvojo į savo žemaitišką kūrybą pakviesti tuos žmones, kurie jai yra be galo brangūs (šviesaus atminimo Telšių fotometraštininką, Garbės pilietį Mečislovą Šilinską, Žemaičių muziejaus „Alka“ įkūrėją, poetą Praną Genį, vyskupą Motiejų Valančių, tautodailininką, medžio meistrą Vytautą Konstantiną Savickį, bočiuką Apolinarą, babytę bei kt.). „Tiesiog iš visos širdies padėkojau tiems žmonėms, kuriems jaučiu dėkingumą. Didžiosios dalies nebėra tarp gyvųjų, bet, man atrodo, kad jie toliau gyvena per kūrybą. Taip ta knyga įgavo žemaitišką prasmę. Supratau, kad ji turi išeiti Žemaičių kalbos metais ir bus dovana Telšiams, Žemaitijai“, – sakė poetinio žodžio meistrė, kuri minėtoje knygoje rašo, jog žemaičių kalbą yra gavusi su motinos pienu ir vaikystėje turėjusi ypatingą prabangą daug laiko praleisti su savo babyte Jadvyga iš mamos pusės, taip pat kalbėtis ir semtis gyvenimo išminties iš prosenelės Zofijos.
Knygos autorė pasidžiaugė, kad kartu su žemaitiška kūryba auga ir jos dešimtmetė dukrelė Marija, kuri nuo pirmos klasės, lydima mokytojos Birutės Narmontienės, kuria žemaitiškai. Pasak I. Daubarienės, vienas jai artimesnių eilėraščių yra „Dvė ruodas“, mat, kai jį skaito dukra Marija, joje ji mato save vaikystėje. „Šiandien Marija pakartoja mano vaikystę. Mums abiem patinka eilėraščiai „Tėi metā“, „Kalba gimtuoji“. Pastarajame viskas išgyventa, tai gal todėl jis toks gyvas. Žmonės sako, kad ta žemaitiška kalba mano eilėraščiuose yra labai jauki, bet juk ji tokia ir yra. Tas žemaitiškas žodis eilėraštyje gimsta visiškai kitaip negu lietuviškas. Aš jau per savo kūrybos pristatymus esu sakiusi, kad žemaitiškas žodis gimsta iš gilumos, iš gelmių su šaknimis, tarsi atiteka per amžius“, – kalbėjo žemaičių tarmės puoselėtoja, dėkodama leidinio redaktoriui prof. Juozui Pabrėžai, fotografei Loretai Norvaišienei, mokytojai Birutei Narmontienei, kanauninkui Andriejui Sabaliauskui, prisidėjusiems prie šios knygos leidimo.
Kalbėdama apie savo ketvirtąją knygą „Įsižiūrėjimai“ (2023), kūrėja teigė, kad veikalo pavadinimo idėja atsirado jau prieš septynerius metus, kuomet buvo išleista antroji knyga. Minėtoje knygoje autorė dalinasi per pastarąjį dešimtmetį, nuo 2013 metų, gimusiais eilėraščiais, kviečiančiais įsižiūrėti į pradžią, į Lietuvą, į pašaukimą, į laiką, į šviesą, į dykumą ar tiesiog įsižiūrėti. „Tas 10-metis man buvo su dideliais pamąstymais ir su labai ilga dykuma. Žmonės kartais įpuola į dykumą ir neturi už ko užsigriebti. Mano naujausioje knygoje yra eilėraščių ciklas „Įsižiūrėjimai į dykumą“, kurį dovanoju visiems žmonėms, esantiems tam tikrose krizėse. Netgi psichologė sakė, kad tai – tarsi terapinis kelias išeiti iš tam tikrų krizinių situacijų“, – pasakojo I. Daubarienė, praėjusių metų spalio pradžioje kartu su „Kranto“ progimnazijos dailės mokytoja Jolanta Bieliauskiene pristačiusi 2023 metų kalendorių, kuriame nugulė poetės eilės. Šie eilėraščiai apie 12 mėnesių sudėti ir knygoje „Įsižiūrėjimai“. Joje kūrėja akcentuoja, kad, vis labiau intensyvėjant laiko skubos pojūčiui, ypatingai svarbus tampa įsižiūrėjimas į tai, kas mus supa, kur einame, su kuo bendraujame. Begalinę vertę įgyja sutelkto laiko vieni kitiems skyrimas, pasidalinimas, atpažinimas, bendrystė. Kanauninkas Andriejus Sabaliauskas, palydėjęs šią knygą, rašo, kad žmogaus gyvenimas – įsižiūrėjimų laukas, įsimąstymų į patirtis virsmas. Regėti save ir kitus – tai esminis potyris, vedantis į vidinę regą ir leidžiantis iš naujo suprasti dalykų, įvykių ir patirčių esmę. „Laikas leidžia suvokti, kad kuo toliau gyveni, tuo labiau supranti, kokia yra svarbi kokybinė dimensija. Ne kiekybinė, o kokybinė. Ne veltui sakoma, kad jeigu jaunas žinotų, o senas galėtų… Jauni mes daug ko nežinome, o vyresni neturime tiek jėgų lėkti. Tam žingsnis ir sulėtėja, kad galėtume daugiau laiko skirti įsižiūrėjimams, nes tada juk pamatome įvairias detales, spalvų niuansus“, – įsitikusi poetė, sakydama, kad dabar yra visų mūsų laikas. Svarbu ne kiek čia būsime, o kaip įprasminsime savo gyvenimą, ir galbūt mes kada nors būsime tie, kuriuos kažkas norės pasikviesti į savo kūrybą.