Žemaičių kultūros draugijos (ŽKD) prezidiumas priėmė sprendimą pakeisti draugijos heraldiką, įstatus ir Žemaičio pasą, o tam sumanymui įvykdyti nutarė gegužės 20 d. sušaukti draugijos suvažiavimą. Tad pažiūrėkime, kokius esminius pakeitimus šeši iš dešimties ŽKD prezidiumo narių siūlo ir kokia būtinybė yra tai daryti?
Dr. Petras Kalnius
Iš esmės keisti žemaičių herbą ir vėliavą kėsinamasi jau seniai. Lietuvos Heraldikos komisija dar 1994 m. yra patvirtinusi dailininko A. Kliševičiaus parengtą ir priimtą ŽKD herbą, kuris formaliai laikomas ir žemaičių žemės herbu. Šis herbas yra ir neformalioje Žemaitijos vėliavoje. Tačiau dar 2020 metais K. Kerpausko vadovaujama VšĮ „Žemaitijos keliais“ į viešumą išrideno reikalavimą naikinti esamą herbą ir vėliavą, kaip tariamai turinčius svetimus ir žemaičiams nepriimtinus heraldinius simbolius.
Kad viskas atrodytų kaip „žemaičių tautos“ valia, įmonės „Žemaitijos keliais“ vardu „Visų peticijų“ internetiniame portale reformatoriai buvo paskelbę peticiją pavadinimu „Vienai žemaičių tautai – viena vėliava“. Joje kelti tokie reikalavimai: ŽKD sukurtas ir Heraldikos komisijos patvirtintas herbas žemaičių vėliavoje turįs būti pakeistas į „visos žemaičių tautos“ išrinktą vėliavą arba nuo ŽKD vėliavos būtų nuimta tariamai svetimų kultūrų simbolika: užrašas „Patria una“ (Viena tėvynė), karžygio ir merginos su inkaru siluetai, karūna ir meškos apykaklė, kaip, jų supratimu, simbolizuojanti žemaičių nelaisvę Lietuvos valstybėje. Peticiją tada pasirašė keli šimtai keitimo idėjos šalininkų, tarp jų – ir ne žemaičių, kurie savo parašus palydėjo iškalbingais komentarais, rodančiais, kad iš žemaičių heraldikos siekiama išrauti bet kokius krikščioniškus simbolius. Labiausiai kliuvo virš karūnos esantis nedidelis kryželis – todėl, matyt, neturi būti ir karūnos, o krikščionys vadinti kryžiuočiais: „Nuo kada Žemaitijoje buvo kryžius ir kryžiuočiai bei lotyniški užrašai“, „Jokių krikščioniškų mūsų priešų simbolių“, „Ne vieta Vatikano kryžiams“, „Velniop Vatikano kepurę su žudymo įrankiu kryžiumi“. Nesibodėta ir atvirai separatistinių lozungų: „Laisvę Žemaitijai“, „Laisvi tikryms žemaitems“, „Spjauti į okupaciją“, „Žemaitija turi būti laisva ir nepriklausoma“ ir t. t. Kadangi Heraldikos komisija reikalavimą keisti esamą heraldiką atmetė ir nutarė nieko nekeisti, dabar dalis ŽKD prezidiumo siūlo atsižvelgti tik į kai kuriuos minėtus reikalavimus: nuimti užrašą „Patria una“ ir karžygio bei merginos, laikančios inkarą, siluetus. Ar tikslinga ir šiuos pakeitimus daryti?
Dabartiniame ŽKD herbe esantis lotyniškas užrašas yra prasmingas. Žemaičiai iki rašto lietuvių kalba ilgai ėjo vartodami lotynų kalbą parapijinėse mokyklose ir Kražių kolegijoje, kur būtent lotynų kalba daugiau kaip du šimtmečius mokslinosi ne tik bajorų, bet ir valstiečių vaikai. 1418 m. Konstanco bažnytiniame susirinkime žemaičiai Europai prisistatė lotynų kalba, perskaitydami savo skundą „Proposicio Samaytarum“, kuriuo apskundė Ordiną. Lotynų kalba parašyta pirmoji Žemaitijos istorija, pirmieji mokslo ir publicistikos veikalai apie Žemaitiją, užrašai senuosiuose žemėlapiuose, kur vaizduojama Žemaitija – taip pat lotynų kalba.
Patvirtintame ŽKD herbe karžygio ir merginos su inkaru simboliai taip pat yra savo vietoje. Mergina su inkaru – tai jaunos, veržlios Žemaitijos, prigludusios prie jūros ir ją branginančios, simbolis. Prasmingas ir karžygio simbolis, nes jokios prarajos tarp vakarietiško riterio ir kilmingo žemaičių kario ginkluotės ir aprangos nebuvo. Kam tada dar Žalgirio mūšio išvakarėse Vytautas įsakė savo kariams ant rankovių užsirišti javų grįžtes, kad kautynių maišatyje nesumaišytų savų su priešu? Istorikai yra įrodę, kad visų LDK karių išvaizda nesiskyrė nuo Lenkijos karių ir po Žalgirio, kai pradėtas plačiai naudoti Žemaitijos herbas. Gal reformatoriai nori, kad, žemaičių karys ar šiaip žemaitis visur būtų vaizduojamas taip, kaip jį vaizdavo H. Senkevičius arba P. Merimė – kaip tarpinę būtybę tarp žmogaus ir gyvulio? Reikia tikėtis, kad ir suvažiavimo metu nebus kėsinamasi į sidabrinį meškos antkaklį, kuris dar LDK laikais veikiausiai reiškė, kad galingoji meška paklūsta žemaičio valiai ir jam padeda, tarnauja. Taigi, dailininko A. Kliševičiaus kurtas ir Heraldikos komisijos patvirtintas, ŽKD herbas tinka visiems Žemaitijos reprezentavimo atvejams, nenusikalsta istorinei tiesai, atspindi Žemaitijos nueitą kelią, iškelia Žemaitiją į garbę ir seniai civilizuotų kraštų rikiuotę. Dėl to ir nėra jokio reikalo keisti esamo Žemaitijos herbo ir vėliavos.
Grupės veikėjų siūlomame įstatų projekte atsiranda naujos sąvokos „Žemaitija – Europos žemė“ ir „žemaičių tautinė tapatybė“. Žemaitija LDK laikotarpiu, visų okupacijų metais buvo ir šiuo metu yra Lietuvos regionas, viena iš Lietuvos etnografinių sričių, o ne „Europos žemė“. Bet kurioje Europos šalyje tokio pobūdžio dariniai yra tos šalies regionai arba žemės (pvz., Vokietijoje). Europos regionų sąvoka kartais vartojama politine prasme ir, paprastai, apibūdinant šalių grupę: Skandinavija, Baltijos šalys, Vyšegrado šalys įvardijami kaip Europos regionai. Iššaukianti ir provokuojanti yra ir įstatuose siūloma „žemaičių tautinės tapatybės“ sąvoka, kas reiškia, kad teigiama esant žemaičių tautą. O tai reiškia, kad žemaičiai nėra lietuviai. Kaip parodė Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus atlikta reprezentatyvi apklausa, absoliuti dauguma žemaičių bendruomenės narių laiko save lietuvių tautos nariais, o žemaitiškumą gerbia ir puoselėja kaip vieno iš Lietuvos kraštų savitumą. Istorikas E. Gudavičius teisingai kartodavo, kad atskira tauta visada reiškia ir atskiros valstybės siekį. Čia matome, kaip tais klausimais dalis ŽKD prezidiumo susiblokavo su radikaliausiais žemaičių žemės veikėjais.
Straipsnio autorius, kaip etnologas, kategoriškai neperša savo nuomonės dėl ŽKD įstatuose siūlomos įtvirtinti „žemaičių kalbos“ sąvokos. Bet, manau, kad suvažiavimo delegatai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad didžiulis būrys iškilių žemaičių kilmės kalbininkų laikosi nuomonės, jog žemaičiai kalba lietuvių kalbos tarme (V. Būda, V. Grinaveckis, Z. Jonikaitė, P. Jonikas, A. Juška, J. Juška, Alf. Kalnius, S. Keinys, P. Kniūkšta, J. Laučiūtė, A. Salys, N. Sližienė, I. Smetonienė, M. Untulis, V. Urbutis, R. Vanagienė, D. Velička, R. Venckutė, V. Vitkauskas ir dar būrys kitų). Tuo tarpu žemaičių kalbą, kaip atskirą baltų kalbą, pripažįsta bene vienintelis J. Pabrėža? Todėl, kaip ten yra iš tikrųjų, ar ne svaresnė turėtų būti nuomonė Lietuvių kalbos instituto, o ne vieno kurio nors atskiro kalbininko? Manau, kad reikšmingas yra ir kalbininkės profesorės D. Aliukaitės teiginys, kad kiekviena tarmė yra tam tikru požiūriu kalba – ne tik žemaičiai, bet visų Lietuvos regionų kaimų lietuviai visais laikais savo šeimose pirmiausiai išmoko ir pradėjo kalbėti gimtąja, motinų kalba (tarme), o bendrinės kalbos išmoko mokykloje.
Abejonių kelia ir naujų įstatų projekte esami siūlymai „rūpintis pedagogų kompetencijos tobulinimu“, domėtis pedagogų kompetencija, „teikti pasiūlymus atestacinėms komisijoms ir švietimo programoms“. Šių klausimų sprendimą valstybė delegavo specializuotoms valstybinėms institucijoms. Jeigu visų regionų kultūros draugijos, taip pat ir kitos nevyriausybinės organizacijos už minėtą veiklą atsakingas institucijas užgultų su skirtingais savo reikalavimais ir siūlymais, jų, o gal ir mokyklų, darbas būtų paralyžiuotas. Todėl norisi tikėti, kad ŽKD suvažiavimo delegatai, jeigu jie nebus selektyviai surinkti, už heraldikos ir įstatų pakeitimus nebalsuos. Siūlymai dėl Žemaičio paso atnaujinimo yra priimtini.
Tikiekemuos, ka žemaitē sava kalba laikīs kalbo, vuo ne tarmė, nes tumet nie prasmies rašītė žemaitėškā.
Tai kam man po velnių Žemaitiškas pasas jei nepripažįstama nei Žemaičių,kalba nei Žemaičių žemė o dar brukamas krikščioniškas dievas išžudes dalį Žemaičių tautos