Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijoje vykusios tradicinės Juozo Giedraičio vardo Lietuvos moksleivių fondo stipendijų skirstymo iškilmės tapo prasmingu susitikimu su Lietuvos istorija, jos žmonėmis ir šiandienos jaunimu. Renginyje skambėjo muzika ir dainos, buvo pagerbta Lietuvos valstybė, prisiminti laisvės kovotojai, o gimnazistams įteiktos stipendijos už jų darbus ir domėjimąsi Lietuvos istorija.
Algirdas Dačkevičius
Juozo Giedraičio gyvenimas – tarnystė Lietuvai
Iškilmes pradėjo folklorinis ansamblis „Čiučiuruks“, vadovaujamas Ritos Macijauskienės. Susirinkusiuosius pasveikino renginio vedėjai Elijus ir Darija, pristatę garbius svečius: Telšių vyskupą Algirdą Jurevičių, Juozo Giedraičio vardo Lietuvos moksleivių fondo steigėją ir vykdomojo komiteto pirmininką Joną Vainių, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tarybos narį Laimutį Purlį, filmo „Neprarastas laikas“ režisierių Donatą Jokūbaitį, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininką Vladą Sungailą.
Vedėjai taip pat pasveikino gimnazijos direktorių Robertą Ežerskį, gimnazijos kapelioną kunigą Oliverį ir jo padėjėją kunigą Mykolą, ateitininkus, gimnazijos mokytojus, gimnazistus ir jų tėvelius.
Iškilmingai įnešus Lietuvos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Ukrainos vėliavas, nuskambėjo Lietuvos valstybės himnas. Šis simbolinis momentas priminė Lietuvos valstybingumo kelią, išeivijos indėlį į laisvės siekį ir šiandienos solidarumą su laisvę ginančia Ukraina.
Renginio dalyvius nuoširdžiai pasveikino Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius ir gimnazijos direktorius Robertas Ežerskis. Jų sveikinimo žodžiai prasmingai įsiliejo į renginio nuotaiką, kviesdami sustoti, prisiminti iškilius Lietuvos žmones, puoselėti istorinę atmintį ir pajusti bendrystės, kuri jungia skirtingas kartas, svarbą.
Juozo Giedraičio vardo Lietuvos moksleivių fondo steigėjas Jonas Vainius papasakojo kilnaus lietuvio biografiją. Juozas Giedraitis gimė 1910 m. gruodžio 18 d. Paskynuose, Šimkaičių valsčiuje, Raseinių apskrityje. Jo gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su Lietuvos kariuomene, teise ir valstybės institucijomis: 1933 m. Kaune jis baigė kariūnų aspirantų kursus, 1937 m. – ginklavimo karininkų kursus, o 1938 m. Vytauto Didžiojo universitete įgijo teisininko išsilavinimą. 1937-1940 m. dirbo Krašto apsaugos ministerijos Tyrimų laboratorijoje ir Ginklavimo valdyboje, o vėliau Kaune dirbo teisėju ir advokatu.
1944 m., artėjant sovietų kariuomenės sugrįžimui į Lietuvą, J. Giedraitis pasitraukė į Vokietiją. Po karo jis dirbo lietuvių karo pabėgėlių stovyklose britų okupacinėje zonoje. 1949 m. persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas ir apsigyveno Hartforde, Konektikuto valstijoje.
Gyvendamas išeivijoje, J. Giedraitis aktyviai dalyvavo lietuviškoje visuomeninėje veikloje. Jis buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veikėjas, nuo 1970 m. – Lietuvos ūkininkų sąjungos atstovas VLIK taryboje. Taip pat aktyviai veikė Tautos fonde: 1978-1991 m. buvo jo valdybos narys, 1993-2000 m. – tarybos narys, vėliau tapo garbės pirmininku.
Ypač svarbus buvo jo indėlis į lietuviško švietimo rėmimą. J. Giedraičio iniciatyva Tautos fondas nuo 1992 m. rėmė Pietryčių Lietuvos ir Baltarusijos lietuvių mokyklas. Jo veikla buvo reikšminga ne tik išeivijos lietuvių telkimui, bet ir ryšių su Lietuva bei lietuvių švietimo rėmimui.
Todėl šiandien jo vardu teikiamos stipendijos yra daugiau nei materialinė parama. Tai jo puoselėtos minties tąsa – remti jauną žmogų, švietimą ir Lietuvos ateitį.
Balio Gajausko tvirtumas vardan Lietuvos laisvės
Renginyje daug dėmesio skirta ir Lietuvos laisvės kovų istorijai. Apie ją pasakojo Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tarybos narys Laimutis Purlys, pats gimęs tremtinių šeimoje Sibire. Jo pasakojimą papildė daina „Atmintį išsaugokim“ ir režisieriaus Donato Jokūbaičio filmas „Neprarastas laikas“.
Šiame kontekste ypač svarbi Balio Gajausko istorija. 2026-ieji Lietuvoje paskelbti Balio Gajausko metais, minint jo 100-ąsias gimimo metines. B. Gajauskas gimė 1926 m. Vilkaviškio apskrityje. Dar jaunas įsitraukė į antisovietinę veiklą, palaikė ryšius su Tauro apygardos partizanais, platino pogrindžio spaudą.
1948 m. jis buvo suimtas ir nuteistas 25 metams lagerio. Kalėjo Balchašo, Džezkazgano ir Mordovijos lageriuose. 1973 m. grįžęs į Lietuvą savo veiklos neatsisakė. 1977 m. vėl buvo suimtas, kalintas ypatingojo režimo lageryje ir ištremtas. Į Lietuvą galutinai grįžo 1988 m. Iš viso sovietiniuose kalėjimuose, lageriuose ir tremtyje praleido 37 metus.
Tačiau B. Gajausko istorija – ne tik apie patirtas represijas. Ji liudija žmogaus tvirtumą ir ištikimybę laisvės idėjai. Net kalėdamas jis nenutraukė kovos už žmogaus teises ir Lietuvos laisvę. 1978 m. įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę. Atkūrus nepriklausomybę, jis tapo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu ir 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktą.
B. Gajausko gyvenimas primena, kad laisvė nebuvo savaime suprantama. Už ją žmonės mokėjo kalėjimu, tremtimi, prarastais jaunystės metais ir dažnai – savo gyvybe. Jo tvirtumas vardan Lietuvos laisvės yra istorinis liudijimas, kurį būtina perduoti jaunajai kartai.
Mokinių darbai – gyvos atminties tęsinys
Po istorinių pasakojimų dėmesys sugrįžo į gimnazistus. Savo rašinius pristatė Aistė Rakickaitė, Armantė Lukošiūtė, Augustė Kaminaitė, Edvinas Kumža, Jurgis Lizdenis, Nedas Kiršinas, Toma Vikniūtė, Vėjūnas Burniauskas, Armantas Jazdauskas ir Justas Žvirzdinas. Jiems buvo įteiktos Juozo Giedraičio vardo Lietuvos moksleivių fondo stipendijos.
Mokinių darbų temos parodė, kad Lietuvos istorija jauniems žmonėms nėra tolima praeitis. Justo Žvirzdino rašinys „Lietuvos balsas pasaulyje – ne tik radijo eteris, bet ir laisvės simbolis“ respublikiniame konkurse pelnė trečiąją vietą, o Armanto Jazdausko darbas „Laiškai, prasimušę pro geležinę uždangą – ar jie pasiekė mus?“ – antrąją. Šiuose darbuose atsiskleidžia pastangos suprasti, kaip žmonės sovietinės okupacijos metais saugojo ryšį su Lietuva, skleidė laisvą žodį ir neprarado vilties.
Renginyje skambėjo Joanos atliekama daina „Drugelis“, muzikinę padėką tarė Edvinas, tėvų vardu kalbėjo Salomėja Jazdauskienė. Mokiniams buvo įteikti premijuotų rašinių pažymėjimai, o renginio pabaigoje visi pakviesti kartu giedoti giesmę „O Kristau, pasaulio Valdove“.
Šios iškilmės buvo ne tik apdovanojimų ceremonija. Tai buvo skirtingų kartų susitikimas. Juozo Giedraičio gyvenimas priminė apie lietuvio pareigą savo valstybei net gyvenant toli nuo Tėvynės. Balio Gajausko likimas parodė, kiek daug žmogus gali ištverti dėl laisvės. Laimučio Purlio šeimos istorija atskleidė tremties ir represijų kainą. O gimnazistų darbai parodė, kad šiandienos jauni žmonės nori šią istoriją pažinti ir apie ją kalbėti.
Laisvės atmintis gyva tol, kol ji perduodama iš kartos į kartą. Todėl Juozo Giedraičio vardu teikiamos stipendijos yra ne tik paskatinimas mokiniams. Tai simbolinis tiltas tarp žmonių, kurie kovojo ir dirbo dėl Lietuvos laisvės, ir jaunų žmonių, kuriems šiandien patikėta ją saugoti.
Leave a Reply