Vienu – rūpinamės, kitą – pamiršom,

Šioje vietoje, Telšių senosiose kapinėse, 1942-1944 metais buvo statoma Rainių kankinių koplyčia. Alfredo Jonušo nuotr.

arba

Nepiktos pastabos Telšių valdžiai

Esu plungiškis, šioks toks istorikas ir žurnalistas, todėl rūpi ne tik mano miesto, rajono reikalai, bet didelę simpatiją jaučiu ir Žemaičių sostinei bei jos žmonėms. Ir atsitik taip, kad spalio pabaigoje ir šio mėnesio pradžioje už akių užkliuvo mane itin dominanti informacija apie sakralumo kupinos Rainių kančios koplyčios atnaujinimo darbus. Džiugesys užlieja širdį matant, kaip savo amatą išmanantys restauravimo meistrai skrupulingai, centimetras po centimetro koplyčios skliautuose atkuria pirminį garsaus Lietuvos menininko Antano Kmieliausko dar 1991-aisiais nutapytų freskų vaizdą.

Rimantas Mėčius

Bet noriu pakalbėti apie kitą telšiškių (ir ne tik jų) rūpestį – apie senosiose Telšių kapinėse esantį skaudulį, kurį lapkričio 2-osios LRT televizijos laidoje „Daiktų istorijos“ priminė jos kūrėjas ir vedėjas Saulius Pilinkus. Toje laidoje, be viso kito, gal minutė ar pusantros buvo skirta minėtų kapinių vietai, kur kažkada turėjusi stovėti kankinių koplyčia, panaši į dabartinę Rainiuose. Dabar ten plyti kažkada šiurkščiai išbetonuota aikštelė. Švelniai pasakysiu – nekoks vaizdas.
Problemos esmę reikėtų pradėti pasakoti nuo istorinių faktų. Po to, kai 1941-ųjų birželio 24-25-ąją NKVD ir NKGB Rainių miškelyje itin sadistiškai nužudė 73 politinius kalinius ir dar 3 nušovė bandžiusius bėgti iš egzekucijos vietos, Telšių visuomenė, atsikvošėjusi nuo brutaliausių rusų okupantų veiksmų, stvėrėsi idėjos įamžinti kankinių atminimą – pastatyti Telšių kapinėse paminklą – koplyčią. 1943 m. vasario 6 d. numeryje laikraštis „Žemaičių žemė“ rašė: „Pirmasis šią mintį iškėlė ir ją praktiškai parėmė, paaukodamas 500 RM (reichsmarkių, vokiečių okupacijos metais Lietuvoje kursavę pinigai – autoriaus pastaba) Telšių Romos katalikų klebonas kunigas dekanas Pilipavičius.“
1942 m. Telšiuose buvo surengtas konkursas kankinių atminimui įamžinti. Jį iš 21 konkursui pateikto projekto laimėjo jaunas perspektyvus architektas Jonas Virakas, pasiūlęs pastatyti mūrinę koplyčią, primenančią tradicines medines Žemaitijos kapelių koplytėles. Galutinai parengtas koplyčios projektas su visais brėžiniais buvo perduotas telšiškių sudarytam statybos komitetui. „Statybos komiteto garbės pirmininku sutiko būti J. E. Telšių vyskupas Staugaitis, – rašė „Žemaičių žemė“, – o ją visokeriopai remti pasižadėjo bolševikų kalintas ir kankintas Telšių apskrities viršininkas kpt. Žadvydas, „Masčio“ fabriko savininkai P. P. Augustinavičiai ir kiti.“
Baigiantis 1942-iesiems, buvo atlikti visi paruošiamieji darbai, pasirūpinta kai kuriomis statybų medžiagomis, o jau 1943-iaisiais, kaip rašoma minėtame leidinyje, „statybos komitetas yra nusistatęs išvaryti lauko sienas bent iki karnizų“. „Žemaičių žemė“ taip pat pranešė: „Paminklo lauko sienos bus iš skaldytų akmenų. Statybų komitetas nutarė, kas parūpins ir pristatys į statybos vietą vieną kvadratinį metrą skaldytų akmenų, to pavardę ir vardą įrašys į paminklo kriptoje specialiai įmūrytą lentą.“
Ir ūkininkai į Telšių kapinių kalnelį gabeno skaldytus akmenis. Jų atsirado didžiulės krūvos, tik tie darbai karo metais nevyko taip sklandžiai. Iki 1944-ųjų rudens, kol antrąkart sugrįžo okupantai iš Rytų, buvo atlikti žemės kasimo darbai, išlieti koplyčios rūsio pamatai, įrengta rūsio perdanga ir, kaip kai kurie liudininkai tvirtino, buvo išmūrytos koplyčios sienos iki palangių.
O sugrįžusiai sovietų valdžiai baisiai nepatiko žemaičių užmojis pagerbti Rainių kankinius, tuo labiau, kad apie juos pati skleidė atvirą melą, esą tuos žmones nukankino ir nužudė nacistai. Taigi pradėtoji statyti koplyčia buvo visiškai nugriauta, Rainių miškelis iškirstas, o koplyčios architektas J. Virakas ištremtas į Sibiro lagerius.
Senieji telšiškiai dar pamena, jog sugulę į sienas ir dar nesumūryti skaldyti akmenys buvę išgabenti – dalis jų nuvežta prie Telšių gimnazijos esančių rusų karių „išvaduotojų“ kapinių paminklo, o kiti akmenys išgabenti į Palangą, taip pat vadinamajam obeliskui rusų kareiviams pagerbti. Sako, ir šiandien šiame kurorte dar galima pamatyti tuos telšiškių tašytus ir aukotus akmenis, sumūrytus į aptvaro sienelę, nors minėto paminklo ir nebelikę. O anuomet telšiškiai vos neašarodami vienas per kitą pasakojo: „Dingo mūsų šventieji akmenys…“
Sovietų valdininkai liepę išardyti ir pačius koplyčios pamatus, tačiau iš jų sumanymo išėjęs didelis šnipštas. Ir paprastomis dalbomis, ir kūjais darbininkai mušę betoną, bet tas – nė krust. Žmonės pasakojo, kad buvę panaudoti ir hidrauliniai kūjai, tačiau ir tie nepadėję, tik nuskaldę pamatų kampus, ir tiek. Taip ir paliko. Tik po kiek laiko sumanyta išlyginti visą aikštelę, todėl ji buvo išbetonuota. Ir šiandien ta teritorija tebėra visa cementuotais lopais nuklota…
Bėgo metai, net pusketvirto dešimtmečio prabėgo nuo tos dienos, kai vis dėlto buvo pastatyta Kančios koplyčia, tačiau nė vienai Telšių valdžiai neparūpo padoriai sutvarkyti sakralųjį senųjų kapinių kalnelį. Keisčiausia, kad ir pačiam buvusiam ilgamečiam vyriausiajam architektui, nusipelniusiam Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Algirdui Žebrauskui, dabartiniam Telšių savivaldybės tarybos nariui, neatėjo į galvą pasiūlyti valdininkams papurtyti rajono biudžeto kišenę ir pagaliau padaryti tvarkingą kažkada turėjusios stovėti koplyčios vietą.
Šiomis dienomis kalbėjausi su senu pažįstamu vilniečiu architektu ir jam užsiminiau apie šiame rašinyje aptariamą problemą. Štai jo mintys, mano manymu, vertos dėmesio: „Gerai žinau Rainių kančios koplyčią. Didžiausia pagarba visiems tiems, kas tą projektą įgyvendino ir tiems, kas dabar restauruoja koplyčią ir jos freskas! O dėl tos senųjų Telšių kapinių vietos, kur kažkada buvo numatyta statyti koplyčią, galėčiau pasiūlyti štai ką: pirmiausia reikia tartis su architektais, restauratoriais, galbūt reikėtų pasitelkti ir ekspertus – jų nuomonė ir pasiūlymai būtų labai svarbūs.
Pirma į galvą šovusi mintis, ką ten galėtų padaryti, yra šiek tiek ambicinga. Pamąsčiau, o gal toje vietoje, virš jūsų minėto rūsio, gražiai atrodytų kruopščiai atkurta ir pastatyta dabar Rainiuose stovinčios kančios koplyčios miniatiūra, kapinių lankytojams primenanti tragiškus Lietuvos istorijos puslapius. Tokia Rainių koplyčios replika, modelis ar maketas, nesvarbu, kaip ją pavadinsi, spinduliuotų mūsų stiprybę, mūsų ramybę ir mūsų pagarbą kankinių atminimui bei leistų iš arti įsižiūrėti į unikalią tautinės architektūros formą. Suprantama, tada reikėtų ir deramai sutvarkyti visą aplinką.“
Tarp kitko, įdomi ir originali architekto mintis. O nuo savęs dar pridėčiau – girdėjau idėjų apie Rainių kančios koplyčios įtraukimą į maršrutą „Sakralinis kelias“, į regioninį turizmo ir piligrimystės maršrutą Telšių apskrityje, kuris sujungia Europos Šventojo Jokūbo piligriminį kelią (Camino de Santiago atšaką Lietuvoje) su svarbiausiais regiono dvasiniais bei kultūros paveldo objektais. Taigi ir ta koplyčios replika galėtų būti lankoma turistų. Beje, galėtų būti atkastas ir minėtasis rūsys, kuriame įrengus vienokią ar kitokią edukacinę ekspoziciją, pasitarnautų šviečiamajam patriotiniam ugdymui.
Bet valdžios žmonės susigriebs ir tuoj pat paklaus – o iš kur imsim pinigų? Atsakymas paprastas – iš ten, iš kur ir dabar imat. Kam jums duotos galvos!? Imkit ir pasukit jas, jei dar iki šiol nepasukot. Tiesa, pinigų tam reikalui tikrai reikės. Ir nemažų. Bet prasmingam darbui neturėtume jų pagailėti.

 

 

Be the first to comment

Leave a Reply

Your email address will not be published.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.