Įspūdingiausias gamtos bei archeologijos paminklas mūsų rajone – Šatrija su šalia jos buvusia senovės gyvenviete, išaugusia į Pašatrijos kaimą. Ši gyvenvietė tikriausiai buvo daugelio aplinkinių kaimų, taip pat ir Luokės miestelio, pirmtake. Prie Šatrijos susiformavo Pašatrijos bajorkaimis, apie kurį rašoma šiame straipsnyje. Daugiausia informacijos istoriniuose šaltiniuose liko apie stambesnes valdas Pašatrijoje turėjusius bajorus. Šioje straipsnio dalyje aprašomos stambesnes valdas turėjusių Pašatrijos bajorų giminės.
Alvydas Ivoncius
Adamkevičiai-Ganusevičiai
1584 metais įrašytas vaznio pranešimas apie kilusį ginčą tarp žemionio Jono Sipnevskio, Stanislovo sūnaus (Jono Stanislovovičiaus Sipnevskio) ir žemionio Burskio dėl Pašatrijos dvaro valdos. 1585 metais įrašytas žemionio Baltramiejaus Šimkevičiaus susitaikymo aktas su Jonu Sipnevskiu, Stanislovo sūnumi (Jonu Stanevičiumi Sipnevskiu) dėl Pašatrijos dvaro valdos. Deja, iš minėtose knygose pateiktų žemės teismo aprašų negalima spręsti, dėl ko kilo ginčai. Ši žinutė įvardija tris bajorus, turėjusius valdas Pašatrijoje: Sipnevskį, Burskį, Šimkevičių. Pastarasis tikriausiai įvardintas vardu ir tėvavardžiu.
Vėlesni XVI amžiaus pabaigos Raseinių (Žemaičių) žemės teismo įrašai taipogi susiję su J. Sipnevskiu ir jo žmona Regina Adomavičiūte, Petro dukterimi. J.Sipnevskis Pašatrijoje įsikūrė kaip užkurys. Su valda bajorkaimyje sietina jo žmona, todėl čia reikia paaiškinti, kaip Pašatrijoje atsirado bajorai Adamkevičiai-Ganusauskiai. Jie aprašomi lenkų istoriko Gžegožo Blaščiko šešių tomų veikalo „Žemaičių bajorų herbynas“ pirmame tome. Skirtingai nei Raseinių (Žemaičių) žemės teismo knygose, G.Blaščikas juos įvardija ne Adomavičiais, o Adamkevičiais-Ganusevičiais (Adamkovič). Ši lietuvių bajorų giminė XV amžiuje buvo įsikūrusi Slonimo paviete, Baltarusijoje. Giminės pradininkas – Ganusas (Hanusas), turėjęs sūnų Beinorą, kuris Slonimo paviete minimas 1503 metais. Beinoro sūnus Adomas Ganusevičius Beinoravičius buvo Žemaitijos seniūno, didiko Stanislovo Jonavičiaus Kęsgailos maršalka, skirtingais laikotarpiais – Karšuvos, Pajūrio, Patumšių valsčiaus tijūnu. Būtent Patumšių valsčiui priklausė Pašatrijos bajorkaimis.
Adomas Ganusevičius 1514-1516 metais supirkinėjo žemes Žemaitijoje, taip pat turėjo valdas Naugarduko vaivadijoje, priklausė turtingų Žemaitijos bajorų luomui. 1528 metų kariuomenės sąraše jis įrašytas kaip statęs 16 raitelių, vieną – iš Patumšių valsčiaus, kas rodo, jog jis buvo pasiturintis ir turėjo daug dvarų bei dvarelių. Jam priklausė valda Barzdžiuose. Patumšių valsčiuje. Buvo vedęs du kartus, turėjo keturis sūnus ir dvi dukras. Iš jo sūnų su Pašatrija susijęs Petras Adamkevičius-Ganusevičius. Jis su broliais pasidalijo tėvo palikimą ir, matyt, jam atiteko valda Pašatrijoje arba ją iš kažko įsigijo.
Petras Adamkevičius-Ganusevičius buvo vedęs Zofiją Kamenską. Su ja turėjo sūnų Petrą ir dukterį Reginą. Mirus Petrui, našlė Zofija Kamenska ištekėjo už Jono Sipnevskio.
Žemės teismo knygoje 1590 metais įrašytas aktas, kad Jonas Sipnevičius ir Zofija Kamenska davė Reginai Petrovnai (Petro dukrai), Zofijos dukteriai, 105 kapas grašių jai ištekant už žemionio Jono Michailovičiaus Petravičiaus (Jono Petravičiaus, Mykolo sūnaus), aprūpindami šią sumą valdomis Pašatrijoje ir Gečiškėje.
1591 metais žemės teisme įrašytas aktas, liudijantis, kad po Reginos tėvo Petro Adomavičiaus-Ganusevičiaus mirties jos mama Zofija Kamenskaitė, Jurgio duktė (Zofija Jurevičovna Kamenska), dukrai pagal pirmojo vyro testamentą paskyrė dalį palikimo iš Pašatrijos ir Gečiškės dvarų, valdų. Gečiškė, dabar jau išnykęs kaimas, buvo į pietus nuo Viekšnalių, šalia Spukaičių.
1595 metais teisme įrašytas aktas, kuriuo įrašyta Regina Adamkevičiūtė, Petro duktė (Regina Petrovna Adamkovič), dovanoja vyrui Jonui Petravičiui, Mykolo sūnui (Jonui Michailovičiui Petrovičiui) dvarą, valdą Pašatrijoje, Patumšių valsčiuje.
Nežinoma, ar Jonas ir Regina Petravičiai turėjo palikuonių ir ar jie ką vėliau paveldėjo Pašatrijoje. Neaišku, ar jų palikuonys išsaugojo Petravičių pavardę, nes Jono Michailovičiaus Petravičiaus pavardė sudaryta buvo iš tėvo ir senelio vardų. Vėliau Reginos ir Jono palikuonys galėjo gauti Jonavičių pavardę pagal tėvo vardą – taip neretai pagal tėvavardžius formavosi pavardės.
Gorskiai
Kaip Gorskiams atiteko valda Pašatrijoje? Pasirodo, XVI amžiaus viduryje į Žemaitiją iš Lenkijos atsikėlęs Stanislovas Gorskis, Melchioro sūnus (apie 1540-1620), 1574 metais vedė Dorotą Adomavičiūtę-Ganusevičiūtę. Ji buvo Aleksandro Adomavičiaus-Ganusevičiaus duktė, Adomo Ganusevičiaus-Beinoravičiaus anūkė, Petro Adomavičiaus-Ganusevičiaus dukterėčia, Reginos Adamkevičiūtės pusseserė. Jos tėvas Aleksandras 1553 metais pakeliui į Kražius nužudė brolį Adomą Adomavičių. Aleksandras prisipažino, kad neva jį „užkerėjo“ brolio žmona, su kuria greičiausiai siejo meilės ryšiai. O meilei kliudžiusį Adomą abu įsimylėjėliai nusprendė nužudyti. Aleksandras ir jo mylimoji svainė buvo pasmerkti mirties bausmėms.
Panašu, kad valdos Pašatrijoje priklausė kelioms brolių Adamkevičių (Adomavičių) Ganusevičių šeimoms. Dorota paveldėjo savo tėvo dalį. Ji atiteko Stanislovui Gorskiui. Jie turėjo du sūnus: Joną Chrizostomą ir Rapolą.
Rapolas Gorskis, vedęs Jadvygą Michevičiūtę, 1633 metais paveldėjo valdą Pašatrijoje. 1645 metais valdą Pašatrijoje paveldėjo jų sūnūs Jonas, Mykolas, Chrizostomas, Gabrielius ir Stanislovas. Šis faktas žinomas iš Žemaitijos kunigaikštystės Šiaulių pavieto Gorskių bajorystės nustatymo 1798 metų rašto, saugomo Žemaičių vyskupystės muziejuje.
Kaip toliau Gorskių reikalai klostėsi Pašatrijoje, neaišku. 1667 padūmės mokesčio rejestre tėra įrašytas Gečiškėje Gašiūnuose 6 pavaldinių dūmus turėjęs Chrizostomas Gorskis, o Pašatrijoje įrašytas vieną pavaldinių dūmą iš jo įsigijęs Mikalojus Gembutas. Šiame tarife Pašatrijoje taip pat įrašytas Mykolo Gorskio valdos vietoje Fridrichas Butleris. Jis, matyt, iš Gorskio valdas nuomojosi arba jos jam buvo užstatytos už paskolą.
1690 metų padūmės rejestre įrašyta Gečiškėje Elena Gorska, Chrizostomo duktė, bei kiti Gorskiai Karšuvos, Beržėnų, Karklėnų valsčiuose. Gečiškė – dabar jau išnykęs kaimas, bet pažymėtas 1865-1873 metų topografiniame žemėlapyje. Šis kaimas buvo tuoj už Viekšnalių, šalia Spukaičių. Gečiškėje anksčiau valdą turėjo ir Adamkevičiai-Ganusevičiai. Panašu, šiame kaime valdą Gorskiai arba paveldėjo iš Dorotos Adamavičiūtės-Ganusevičiūtės, arba nusipirko iš kitų Ganusevičių.
1690 metų padūmės mokesčio refestre Pašatrijoje Gorskiai jau neįrašyti. Tačiau tų metų rejestre Pašatrijoje įrašytas Fridrichas Butleris, valdęs šešis pavaldinių dūmus – tai jau dvaras. 1667 metų padūmės mokesčio rejestre jis įrašytas vietoje Mykolo Gorskio, taip pat valdęs šešis pavaldinių dūmus. Panašu, jau iki 1667 metų valdos Pašatrijoje perėjo Fridrichui Butleriui (6 pavaldinių dūmai), o vieną dūmą jau anksčiau buvo įsigijęs Mikalojus Gembutas.
Butleriai
Iš anksčiau apie Gorskius paskelbtos informacijos sužinome, kad Butleriai Pašatrijoje įsikūrė jau iki 1667 metų. G.Blaščiko veikale „Žemaičių bajorų herbynas“ yra ir Butleriams skirtas skyrelis.
1665 metais Žemaičių bajorų susirinkime prie Kėdainių įrašytas Henrikas von Butleris – Hainrich von Buttllar Erbsasen iš Pašatrijos.
1667 metų padūmės mokesčio rejestre Pašatrijoje įrašytas tėvo Eudzicho vietoje Andrejus Butleris su keturiais pavaldinių dūmais ir Frydrichas Butleris Mikalojaus Gorskio vietoje su šešiais pavaldinių dūmais. 1690 metų padūmės rejestre liko vien Frydrichas Butleris su šešiais pavaldinių dūmais, kuriuos greičiausiai jau iki 1667 metų įsigijo iš Mikalojaus Gorskio.
1730 metais Fridrikas Butleris sumokėjo mokesčius už 3 dūmus iš Pašatrijos dvaro Patumšio paviete. Dokumentą pasirašė ir Jonas Adamkavičius.
1775 metų padūmės rejestre Pašatrijoje įrašytas vieną šlėktos dūmą (nedidelį dvarelį) valdęs Pranciškus Butleris.
Pagal 1840 metų Benedikto Butlerio, Kazimiero sūnaus, bajorystės dokumentus, jis save kildino iš Henricho Butlerio, turėjusį sūnų Andrejų – panašu, 1667 metais minimas Eudzichas Butleris yra vardo įrašymo klaida. Andrejus turėjo sūnų Aleksandrą, anūką Antaną, o šis – du sūnus: Kazimierą ir Zigmantą. Apie pastarojo palikuonis nieko nežinoma. Kazimieras paliko sūnus Benediktą, Juozapą bei Pranciškų. Jiedu įrašyti 1814 metais Telšių apskrities bajorų sąraše, kaip dar nevedę: Juozapui buvo 22, Benediktui – 15, Zigmantui – 11 metų. Šeimos sąraše užsimenama, kad Butleriai neturėjo „dūšių“ – baudžiauninkų. Vadinasi, jau XIX amžiaus pradžioje jie tapo smulkiais bajorais.
Zigmantas Butleris buvo vedęs, mirė 1862 metais, nepalikdamas palikuonių. Pašatrijoje jo brolis Juozapas, matyt, mirė dar anksčiau. 1863 metais mirusios jo žmonos Marijonos, 56 metų, mirties metrikoje rašoma, kad ji paliko dukteris Apoloniją ir Viktoriją.
1868 metų Telšių apskrities žemvaldžių sąraše įrašyta Apolonija Butlerytė-Grinaveckienė, valdžiusi 60 dešimtinių žemės „po Juozapo Butlerio“ – savo tėvo mirties. Apolonija Grinaveckienė, kaip žemės Pašatrijoje savininkė, įrašyta ir 1889 metų Telšių apskrities žemvaldžių sąraše. Tačiau 60 dešimtinių – jau nebe dvaras ir net ne dvarelis, o tik kiek stambesnis valstietiškas ūkis. Ji mirė 1892 metais Pašatrijoje. Mirties metrikoje įrašytas tėvavardis – Juozas, kilusi iš Butlerių, Karolio Grinaveckio žmona, 62 metų, paliko sūnus Angelbertą, Kazimierą, dukteris Moniką, Marijoną ir Angeliną.
Niemčiauskiai
Kol kas neišaiškinta, kada ir kam Gorskiai savo valdas Pašatrijoje pardavė. Kai kur rašoma, kad Niemčiauskiai valdą Pašatrijoje gavo iš santuokos su Gorskyte. Tačiau Niemčiauskio ir Gorskytės santuoka neminima G.Blaščyko „Žemaičių bajorų herbyne“, aprašant Gorskių ir Niemčiauskių genealogijas.
Viename 1810 metų dokumente rašoma, kad Stanislovas Niemčiauskis 1746-1752 metais valdas įsigijo Varnių parapijoje, Pašatrijoje, Moluvėnuose, Montautiškėje, Mackiškėje, Kirštiškėje.
Žemaitijos kunigaikštystės 1775 metų padūmės rejestre Pašatrijos bajorkaimyje įrašytas Leonas Niemčiauskis, valdęs vieną dvaro, du šlėktos ir du pavaldinių dūmus. Taigi priklausė gana didelė valda – dvaras. Vėliau jį ir kitas valdas kituose kaimuose jo sūnūs.
Stanislovas Niemčiauskis iš pirmos santuokos su Ona Dovainyte turėjo sūnus Lauryną, Florijoną, Motiejų, Leoną, dukteris Marijoną, ištekėjusią už Jankevičiaus, Johaną, ištekėjusią už Žmailos. Iš antros santuokos su Jesielskyte turėjo sūnų Hilarijų. Valdą Pamituvyje jis paliko Laurynui, o valdas Telšių paviete – Motiejui, Florijonui, Hilarijui ir Leonui. Dukros gavo kraičius pinigais.
Iš teismų dokumentų paaiškėja, kad, panašu, broliai ir pusbroliai Niemčiauskiai dalijosi paveldėtas valdas ir dėl jų bylinėjosi teismuose.
Regis, didžiausią dalį XIX amžiuje valdos Pašatrijoje įsigijo Motiejus Niemčiauskis, turėjęs sūnų Tadeušą, gimusį 1784 metais. 1868 metų Telšių apskrities žemvaldžių sąraše Pašatrijoje įrašytas Tadas, Motiejaus sūnus, valdęs 70 dešimtinių žemės. 1889 metų žemvaldžių sąraše Pašatrijoje įrašyti Robertas ir Teofilis, Tado sūnūs, turėję 73 dešimtines žemės. O tai jau nebe dvaras, geriausiu atveju – dvarelis.
1889 metais Giržadiškėje (išnykęs kaimas šalia Pašatrijos) Romualdas Niemčiauskis, Liudviko sūnus, valdė 33 dešimtines žemės ir 2 dešimtines miško.
Kam atiteko XVIII amžiuje Niemčiauskių valdyta Pašatrijoje didžioji žemės dalis, ne visai aišku. Kai kur rašoma, kad iš Niemčiauskių Pašatrijos dvarą įsigijo Galkevičiai. Jei taip, tai greičiausiai nutiko XIX amžiaus pirmoje pusėje, kai XVIII amžiaus pabaigoje ar pačioje XIX amžiaus pradžioje, broliai Niemčiauskiai pasidalijo Pašatrijos dvarą po Leono Niemčiauskio mirties.
Galkevičiai ir Kirkliai
Galkevičių bajorų giminė Žemaitijoje, Mažųjų Dirvėnų valsčiuje, minima nuo XVI amžiaus antrosios pusės, kaip turėjusi valdą Pabalvėje (dabar – Tryškių seniūnija).
1889 metų Kauno gubernijos sąraše Pašatrijoje įrašyti broliai Galkevičiai: Teodoras (gimė 1848 metais), Vitoldas (gimė 1850 metais), Adolfas (gimė 1851 metais) „ir kiti“. Jie valdė geros žemės 182, blogos – 24 dešimtines ir dar 39 dešimtines miško. Jie buvo Dionizo Rapolo Galkevičiaus, Jurgio sūnaus, sūnūs.
1868 metų Kauno gubernijos žemvaldžių sąraše Pašatrijoje įrašyta Hiacinta Galkevičienė, valdžiusi dvarą su 174 dešimtinėmis žemės ir 20 dešimtinių miško. Taip pat įrašytas Dionyzas Galkevičius, valdęs sodybą su 54 dešimtinėmis žemės. Hiacinta Šornelytė-Galkevičienė mirė 1869 m., o jos vyras Dionyzas – 1884 metais. Abiejų mirties metrikoje parašyta, kad paliko sūnus Teodorą, Vitoldą, Adolfą ir Aleksandrą, dukteris Oną ir Teklę.
JAV leidžiamame laikraštyje aprašytas Pašatrijos dvaras, kai jį XX amžiaus pirmojoje pusėje pradėjo valdyti Kirliai. Rašoma, kad viena Galkevičiūtė ištekėjo už Razvadauskio nuo Užvenčio, kita – už Gailevičiaus. Pastaroji vaikų neturėjo, todėl paveldėtą Pašatrijos dvarą paliko dukterėčiai Onai Razvadauskytei, kuri ištekėjo už iš Rokiškio apskrities kilusio Juozo Kirlio. Pašatrijos dvaras turėjo 150 ha žemės ir dar 70 ha nuomojosi iš valstybės. 1941 metų balandžio mėnesį Juozas Kirlys buvo suimtas, kalintas Telšių ir Kauno kalėjimuose. Prasidėjus karui, buvo išlaisvintas, tačiau vėl suimtas 1945 metais ir pasmerktas 10 metų lagerio. Jame 1953 metais mirė. Paskutinė Pašatrijos dvaro savininkė Ona Kirlienė, Juozo žmona, kartu su vaikais Matu, Elena taip pat neišvengė tremties. Sūnus Juozas buvo suimtas ir nuteistas 5 metams lagerio. Grįžusi iš tremties Ona Kirlienė gyveno Telšiuose ir čia mirė 1981 metais. Elena Kirlytė su broliui Matu, atkūrus nepriklausomybę, atgavo Pašatrijos dvarą, tačiau jie neturėjo jėgų sutvarkyti griūvančios dvaro sodybos. Ją įsigijo ūkininkas Vytautas Kondrotas.
