
Vartant tarpukario Žemaičių muziejaus „Alka“ statybų dokumentus, akį patraukė spalvingas dokumentas – kvietimas aukoti muziejaus statybai. Jame tarp pasirašiusiųjų statybos komiteto narių – vienintelės moters Vandos Augustaitienės-Goeldneraitės pavardė. Kas ši moteris, drąsiai įsiterpusi tarp garbių vyrų, prisidėjusi prie muziejaus statybų reikalų, bet kukliai nutylėjusi savo turimus titulus ir pareigas?
Istorikė Janina Bucevičė
Žemaičių muziejus „Alka“
(Pabaiga. Pradžia Nr. 8)
Šeimos tradicijų tęstinumas
Vaistininkų Goeldnerių tradicijas tęsė dukra Vanda. Chemiją ir farmaciją ji studijavo Karaliaučiaus bei Berlyno universitetuose. Studijuodama Berlyne, Vanda susipažino su Jonu Augustaičiu, Berlyno technikos instituto studentu. Netrukus tarp jųdviejų įsižiebė meilės kibirkštis. 1925 m. grįžę į Lietuvą, Vanda ir Jonas susituokė. Pirmuosius metus po santuokos šeima gyveno Telšiuose. Vandos Augustaitienės vadovaujama Oskaro Goeldnerio vaistinė Telšiuose veikė anuometėje Didžiojoje gatvėje. Vėliau pavadinimai keitėsi: gatvė XX a. 4 deš. pr. pervadinta Prezidento A. Smetonos vardu, dabar – Respublikos g. Nr. 5.
Už tuometės Telšių mokytojų seminarijos stovintį ilgą ūkinį pastatą V. Augustaitienė perkonstravo į gražią fachverko stiliaus vilą. Vietoje, kur dabar stovi daugiaaukščiai namai, plytėjo didžiulis Goeldnerių sodas. Vėliau J. Augustaitis blaškėsi tarp Kauno ir Telšių, nes nuo 1926 m. ėjo aukštas pareigas valstybės kontrolėje, o Geležinkelių valdyboje – ekonominio direktoriaus pareigas. 1931 m. Kaune gimė ir jų pirmagimė Dainė Marija Augustaitytė.
1930 m. mokytojų seminarija buvo iškelta į Plungę, Vanda Augustaitienė, Goeldnerytės brolio Antano prašymu, rekonstravo pastatą, kuriame gyveno gydytojai Goeldneriai, čia veikė Motinos ir vaiko konsultacija. O V. Augustaitienė tęsė šeimos mecenatystės tradicijas. Ji buvo renkama į Telšių miesto tarybą, jos iniciatyva Telšiuose buvo įsteigtas miesto pagražinimo komitetas, kuriam ji pati ir vadovavo. Neatsitiktinai V. Augustaitienė tapo ir Žemaičių muziejaus „Alka“ statybos komiteto nare. Visuomenės veikėja taip pat rūpinosi Germanto ežero pakrantės tvarkymu, poilsiaviečių steigimu, o žiemą savaitgaliais ant Germanto ežero veikė čiuožykla, grojo orkestras, kuriam atlygį mokėjo pati V. Augustaitienė.
1934 m. liepos 23 d. Telšiuose gimė ir antra jų dukra Anna (Ona) Vanda Galinda Augustaitytė. Po keleto dienų antragimė pakrikštyta Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje. Kadangi po gimdymo motina dar prastai jautėsi, į bažnyčią naujagimę krikštyti vežė tik krikšto tėvai. Krikštatėviu tapo Vandos brolis Antanas, tačiau jis užmiršo, kad tėvai savo naujagimei buvo išrinkę Julijos vardą, tad sugalvojo pakrikštyti savaip: tuomet populiariu Annos (Onos) vardu, pridėjo dar ir motinos garbei Vandos vardą ir vardą, kurio norėjo tėvas – Galinda. Taip antroji Augustaičių dukra pakrikštyta net trimis – Annos (Onos) Vandos Galindos vardais.
Darbas, šeima, visuomeninės pareigos išsekino V. Augustaitienę, 1936 m. ji susirgo tuberkulioze ir buvo priversta išvykti gydytis į Šveicariją, į Territe, Montreux kurortą, kuriame pasveiko ir vėl aktyviai įsijungė į verslo bei visuomeninę veiklą.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Augustaičiai liepos pradžioje pasitraukė į Klaipėdą, kuri tuo metu jau priklausė Vokietijai, taip išvengdami NKVD arešto. Vanda Augustaitienė Klaipėdoje turėjo vaistinę, iš kurios šeima nors ir kukliai, bet oriai galėjo išgyventi. O Goeldnerių vaistinė Telšiuose buvo iš šeimos atimta, nacionalizuota, išgrobstyta. Vaistinės Telšiuose Vandai naciai negrąžino, tik pasiūlė nuomotis savivaldybės vaistinę, bet ji atsisakė ir liko su vyru Vilniuje.
Kadangi Jonas Augustaitis siekė įgyvendinti pirmiausiai Lietuvos, o ne nacistinės Vokietijos interesus, 1942 m. buvo įskųstas gestapui, persekiotas, suimtas ir vos neišsiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą. Tik žmonos Vandos ir turimų gerų kilmingų bei tarp vokiečių įtakingų draugų ir jų pažinčių dėka Jonas Augustaitis buvo paleistas, bet priverstas palikti tarnybą ir slapstytis. Šeima persikėlė į Augustaičių šeimos ūkelį Bebrininkų kaime Alytaus apskrityje.
Egzodas
Frontui artėjant prie Lietuvos, Augustaičiai buvo priversti trauktis į Vakarus, traukiniu pasiekė Vieną, bet ir ten dar buvo nacių, tad J. Augustaičiui vėl teko slapstytis. Pasibaigus karui, prasidėjo šeimos klajonės po pabėgėlių stovyklas: Lambrechteną, Kirchheimą, Schwäbisch Gmünde, ilgėliau apsistojo Augsburge, vėliau persikėlė į Miuncheną.
Gyvenant Augsburge, Vandai Augustaitienei antrą kartą atsinaujino tuberkuliozė. Gydytis Šveicarijoje nebuvo lėšų, todėl gydėsi namie, slaugoma dukros Vandos, o Anastasija Goeldnerienė per pasaulinę sveikatos organizaciją (PSO) jai iš Niujorko siuntė vaistus. Kadangi jau buvo išrasti antibiotikai, pasveiko.
Kaip vaistininkė Vanda Augustaitienė Vokietijoje nebedirbo, bet be darbo energinga moteris nesėdėjo. Ji aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą, rūpinosi lietuvių pabėgėliais, 1951-1957 m. buvo išrinkta Lietuvių bendruomenės Augsburge pirmininke, įsteigė lituanistinę mokyklą. Po Antrojo pasaulinio karo Augsburge ir jo apylinkėse Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, bėgdami nuo Lietuvą okupavusių sovietų teroro, dviejose įkurtose stovyklose įsikūrė beveik 2 tūkst. lietuvių karo pabėgėlių, veikė daug jų visuomeninių organizacijų. Augsburgas tapo vienu iš svarbiausiu lietuvių pabėgėlių kultūros centru. Augsburgo pabėgėlių stovyklose veikė lietuvių vaikų darželiai, pradžios mokyklos, lietuvių gimnazija, technikos mokykla, automechanikų, elektrikų, žemės ūkio, užsienio kalbų ir kiti kursai, dramos teatras, dailės studija suaugusiesiems, spausdinamos knygos, leidžiamas lietuviškas laikraštis.
Į visuomeninę veiklą Vokietijoje aktyviai įsitraukė ir Jonas Augustaitis. Nuo 1947 m. jis mokytojavo Kircheimo ir Schwabisch Gemiunde aukštesnėse technikos mokyklose, 1950-1956 m. dirbo lietuvių dalinių viršininku prie JAV armijos štabo Heidelberge, o nuo 1956 m. iki 1962 m. ėjo pabaltijiečių ryšių karininko (majoro) pareigas Keiserlauterne. Egzilyje išleido knygas: „Antanas Smetona ir jo veikla“ (1966), „Pagyros ir tikrovė“ (1970), „V. Vardys ir Šova apie Raštikio atsiminimus“ (1975), savo atsiminimų knygą „Dviejų pasaulėžiūrų varžybos“ (1977).
Augustaičių šeima iš Ausburgo persikėlė į Miuncheną. Jų dukra Dainė Marija Augustaitytė Miuncheno universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją, buvo universiteto Filosofijos fakulteto docentė, parengė ir išleido lietuvių kalbos vadovėlį „Lehrbuch der litauischen Sprache“. Studijuodama Miuncheno universitete, Anna Vanda Galinda susipažino su vengru-pabėgėliu Hortvah, kuris po nepavykusio 1956 m. sukilimo atvyko Miuncheno universitete studijuoti architektūros.
Anna Vanda Galinda tapo vertėja. Jiems gimė sūnus Andrius ir dukra Aleksandra, pasekusi mamos pėdomis. Andrius Hortvah, kaip ir dėdė Antanas Goeldneris, tapo gydytoju bei gyvena Ciuriche. A.V.G. Hortvah vokiečių kalba išleido atsiminimų knygą „Ein Koffer und die Contax“. A.V.G. Hortvah neužmiršo savo gimtinės, žemaičių kalbos, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, su šeima ne kartą lankėsi Telšiuose.
Vanda Augustaitienė-Goeldneraitė mirė 1968 m. Miunchene, yra palaidota Nordfriedhof kapinėse. Po 10 metų šalia žmonos amžino poilsio kartu atgulė ir Jonas Augustaitis.
Leave a Reply