Nevarėnų miestelio centre pastatytas šviesus informacinis stendas, kuriame saikinga linija nurodomos lankytinos vietos. Čia tarp visų kitų nurodytas ir paminklas Blaivybei, esantis miestelio kapinėse. Jis turi įdomią atsiradimo istoriją, kurią atsitiktinumo dėka teko išgirsti.
Janina Zvonkuvienė
Žinią tęsia Mokytojai
Mus, buvusios Nevarėnų vidurinės mokyklos mokinius, šviesaus atminimo Mokytojas Vaclovas Vyšniauskas buvo atsivedęs prie šio paminklo – parodyti kaip įdomybę, kad ten yra žemaitiški žodžiai. Tai buvo apie 1964-uosius metus. Mokytojas mums pats žemaitiškai perskaitė: „Kauna gubernėj arielkas nebgers“. Ir metai stambiai įrėžti: 1858. Tuo metu sunorminto lietuviško rašto dar nebuvo.
Pagarba Mokytojui. Jis mums „įdėjo į atmintį“, kad šitoks paminklas Nevarėnuose yra. Ir kad tai yra įdomybė ne tik dėl žemaitiško teksto, bet ir dėl idėjos: į akmenį įrėžtas įžadas, kad ne šiaip sau koks žmogus, ne šiaip miestelis Nevarėnai, o visa caro laikų Kauno gubernija „arielkas nebegers“.
Iš šių dienų Nevarėnų miestelyje gyvenančių šviesuolių Irenos ir Silvijaus Tendziagolskių visada galima praturtėti kokiomis nors įdomiomis naujienomis. Abu Mokytojai! Ir juos abu labai mėgo, mylėjo visi mokiniai. Ir tai tikrų tikriausia tiesa!
Šviesių širdžių žmonės. 77-erių Irena Tendziagolskienė prisiminė, kad jai kartą tekę išgirsti, kokiomis aplinkybėmis Nevarėnų kapinėse atsiradęs šis paminklas Blaivybei.
Pokalbis ant suolelio
Tai buvę jau gana seniai. Bet jau po šios Nepriklausomybės. Irenai Tendziagolskienei tekę gydytis sanatorijoje Palangoje. Vaikščiojo po parką, atsisėdo ant suolelio pasėdėti. Ir išgirdo, kad dvi greta sėdinčios moterys kalbasi apie… Nevarėnus. Mokytoja sukluso – tikrai apie Nevarėnus. Tai kaip čia nepasakysi „Laba diena! Aš iš Nevarėnų!“ Tai taip ir įsijungė į nepažįstamųjų pokalbį. Tai buvusios lyg tai seserys Žvirzdinaitės. Panašaus amžiaus, kaip ir Mokytoja Irena. Šnekėjosi jos apie senus laikus. Kad Nevarėnų kapinėse esąs senas paminklas blaivybei. Ir su tuo paminklu labai susijęs jų probočius, jų sentėvis Žvirzdinas. Jis, tas Žvirzdinas, ir buvęs tikrasis Blaivybės paminklo „kaltininkas“, užsakovas.
Susapnavo sapną
Buvę taip. Sentėvis Žvirzdinas gėręs. Pats jaučia, kad jis jau pijokas. Jau neištveria be arielkos. Bandęs mesti. Ir daug kartų. Kaip nesiseka, taip nesiseka. Pats supranta, kad tai didis vargas, tikra bėda ir jam pačiam, ir namiškiams. Net jo gyvuliams. Juk kaimas be gyvulėlių negyveno. Jais kasdien reikėjo rūpintis, šerti. Bando Žvirzdinas sustoti, bet tik tol pabūna negėręs, kol nežino, ar yra kur arielkos… Kai tik žino, kur „butelka“, protas atsijungia, nebeklauso, kojos pačios nueina. Parsivilkęs ar parvilktas girtas, po kurio laiko, kai jau prasiblauso bent kiek, vėl prasideda graudulinga atgaila: ką daryti kad nebegerčiau!?
Tai vieną naktį tas probočius lyg susapnavęs, lyg aiškų balsą išgirdęs: „Tu apsižadėk! Apsižadėk, ir nebegersi!“ Balsas, kad aiškus buvęs, bet nepasakęs, kaip konkrečiai reikia apsižadėti.
Pabudęs jau tikru protu mąstantis: o ką gi aš, pijokas Žvirzdinas, turėčiau apsižadėti? Ką tokio tvirto apsižadėti, kad jau tikrai jokiais būdais daugiau nebegerčiau? Vėl neberanda sau vietos – negali sugalvoti, koks tas apsižadėjimas turėtų būti, kad jau ant amžių amžinųjų tvirtas liktų.
Bet vieną dieną kaip tik pasitaikę Nevarėnų kapinėse, netoli mažųjų vartelių gale, pamatyti meistrą, kurs čia ar žiūrinėjo, ar statė panašų akmeninį dirbinį…
Tai tuomet Žvirzdinui nušvito mintis ir dėl apžado: akmuo, meistras, įžado žodžiai.
Ne saulės amžių gyvens
Ir sentėvis Žvirzdinas, būdamas jautrios širdies žmogus, tokia mintimi liko patenkintas ar net laimingas: apsižadės nebegerti ir tas apžadas bus įrėžtas į akmenį. Bus akmeninis paminklas.
Tokį apžadą pats sau ir priėmė. Suras vietą, kur tas akmuo stovės. Sugalvos, kaip tai atrodys. Jau žino, kas jį nutašys, kas pasižadėjimą į „pomninką“ blaivybei įrėš.
Akmuo stovės amžių amžius. Ir nebus jam geresnės vietos už kapines. Gal nieko tokio, kad jis, „pijokas“ Žvirzdinas, tebėra gyvas. Ne saulės amžių juk tegyvens. Mirtingas juk kožnas žmogus. Mirs ir jis. Bet dar turi laiko įvykdyti prisiimtą apžadą: įrėžti į akmenį žodžius, kad nebegers.
Ar tinkamas akmuo jau buvo surastas, ar ir to dar reikėjo ieškoti, ką čia bežinosi. Bet svarbiausias reikalas aiškus: bus paminklas Nevarėnų kapinėse, su atitinkamu įrašu, įrėžtu į kiečiausią akmenį.
Vis dar „tašė“
Kol tas paminklas buvęs tašomas, kalamas, daromas, sentėvis Žvirzdinas vis tiek dar irgi „tašė“. Gėrė. Gal mažiau, bet gėrė. Gėrė ir kai jau raidės, kai pasižadėjimo žodžiai į paminklą buvę kalami.
Na, ką taurios širdies, bet paslydimui pasidavęs Žvirzdinas įrašys amžiams į tą akmenį? Save patį? Ne. Jis nevertas pasijuto: juk gėrė. Juk geria dar. Ir dar gyvas tebėra. Tai tegu tas apžadas būsiąs ne tik jam, bet ir visiems kitiems – nebegerti! Tad tegu visi Nevarėnai… Ne, dar geriau – visa Kauno gubernija arielkos tegu nebegers. Tegu įrašas, įrėžtas vietinių žmonių šnekamąja kalba, toks ir bus: „Kauna gubernėj arielkas nebgers. 1858. “
Blaivybė – iš Lenkijos
Ką gali žinoti, gal ne pats Žvirzdinas tą tesugalvojo, gal koks klebonas ar net pats vyskupas patarė. Bet gal šie su tokiais patarimais irgi nelabai tesuspėjo… Nes judėjimas už blaivybę pirmiausiai prasidėjo ne Lietuvoje, o Lenkijoje. Būtent tais pačiais 1858 metais.
(Štai informacija iš interneto. Citatos pradžia: „1858 m. blaivybės sąjūdis prasidėjo Žemutinėje Silezijoje (tuomet priklausiusiai Austrijai). Pirmieji sąjūdžio pradininkai buvo katalikų kunigai, tarp jų ypač svarbus buvo kunigas Karol Antoniewicz, žinomas pamokslininkas ir blaivybės skleidėjas.“ Citatos pabaiga.)
Valančiaus laikai
Maždaug tuo metu blaivybės idėja pasiekė ir mūsų kraštą, ją didingiausia jėga ėmė skleisti mūsų garbingasis vyskupas Motiejus Valančius. Gražus mūro koplytstulpis blaivybei, net su įmūrytais buteliais, 1862 m. pastatytas Aukštaitijoje, Skapiškyje. Parapija statė. Vyskupas Valančius pašventino.
Knygoje apie Nevarėnus rašoma, kad vyskupas Motiejus Valančius čia lankėsi 1855 metais. Ar jis jau kalbėjo apie blaivybę, sunku pasakyti. Bet pats apsilankymas Žvirzdinui, norėjusiam mesti gerti, tikrai paliko. Todėl galime sakyti, kad savotiškai prie šio paminklo vyskupas Motiejus Valančius yra prisidėjęs. Nevarėnuose jis lankėsi 1855 m. Paminklo blaivybei Nevarėnuose metai – 1858 m.
Kaip ranka nuėmė
Probočiui Žvirzdinui liko tik paminklą atgabenti į Nevarėnų kapines, tvirtai pastatyti – kad amžiams stovėtų! Viskas pavykę. Viską gražiai pastatė.
Ir tik nuo tada, kai paminklas jau stovėjo, kai iš tiesų viskas tvirtai, patikimai ir gražiai, tai tik nuo tos dienos norą gerti probočiui Žvirzdinui kaip ranka nuėmę. Daugiau neėmęs nė lašo! Nė lašo! Ir kojos jo visada visur tvirtai žengė. Gyveno blaivas ir pats savimi džiaugėsi: apžadas padėjo. Apžadas yra ne juokai.
Mokytoja Irena Tendziagolskienė tuomet Palangos parke atidžiai išklausiusi visą šią istoriją. Deja, sentėvio Žvirzdino vardo ar neminėjo, ar atminty neišliko. O ir tų moterų vardų, pavardžių neužsirašė. Tik tiek, kad to Žvirzdino provaikaitės. Dabar jau laikas toli nutolo. Viskas buvę daugiau nei prieš dvidešimt metų.
Turėtų būti dar Žvirzdinų giminės atstovų, kurie galbūt ką nors dar prisimena. Tikėkime, kad dar kas nors atsilieps. Juk dabar susisaistyti vieniems su kitais labai lengva. Ypač per feisbukus. Gal dar atsilieps kas nors.
Žino proanūkė
Dabar apie tai, kas tą paminklą iš akmens taip meistriškai ištašė. Ištašė Balėnėlių kaime gyvenęs savamokslis akmeninių paminklų meistras Adomas Sobutas. Nemažai apie šį Meistrą žino jo proanūkė, Balėnėliuose gimusi ir augusi žinoma Klaipėdos pedagogė, puiki ir itin gerbiama, savo srityse aukšto profesionalumo pasiekusi specialistė Vladislova Juciūtė-Rudzinskienė. (Šių eilučių autorės bendraklasė iš Nevarėnų vidurinės mokyklos laikų.) Ji ir patikino: probočius Adomas Sobutas.
Balėnėlių kaimas apskritai buvęs kupinas įdomių, talentingų žmonių. (Tarp jų jau ankstesnėse publikacijose minėtieji meistras Antanas Šluta ir jo duktė Kazimiera Šlutaitė-Kinčinienė.) Deja, kaimas buvo kupinas ir visokių likimų, visokių įvykių. Bet mes dabar juk apie paminklų meistrą…
Taigi Blaivybės paminklą, stovintį Nevarėnų kapinėse, iškalęs Vladislovos sentėvis Adomas Sobutas. Jis buvęs žemę mylintis Balėnėlių kaimo valstietis. Kaip ir visi. Tačiau žiemomis, kai lauko darbų nėra, daržinėje vis kaldavęs akmenį. Darydavęs kapų „pomninkus“. Iškaldavęs ir akmenines koplytėles. Blaivybės paminklas, iškaltas Adomo Sobuto, esąs vienas didesnių jo darbų. Lyg porą metų jį kalęs. Ne tik kaldavo, bet ir veždavo į kapines tik žiemomis, kai gerai pašalę, kai yra suspausto sniego ar ledo. Tada lengvai slysta rogės. Kelis arklius pakinkius, roges specialiai parengus, akmeniniai „pomninkai“ būdavo nugabenami į kokią tik reikia vietą.
Erdviame tarpe
Pati prisimenu erdvų, platų, laisvą, puikiai prižiūrimą tarpą per Nevarėnų kapinių vidurį. Juk mano bočeliai Valerija ir Juozas Kikilai iš tėvelio pusės gyveno netoli Nevarėnų, Petraičiuose. Su Petraičių babūnėle esame ėjusios į kapines, ten daug giminės palaidota. Prisimenu erdvų tarpą tarp kapų. Dabar jo seniai nebėra, užlaidota. Tai tame tarpe, kurs 1858 m., be abejo, buvo dar erdvesnis, ir buvo pastatytas paminklas Blaivybei su įrašu „Kauno gubernėj arielkas nebgers.“ Gali būti, kad taikytas prie Žvirzdino artimųjų kapo. Paminklo viršuje, nišoje, buvę sustatyti ir dievuliukai. Paskui jie… „išsivaikščiojo“. Kažkas yra minėjęs, kad paminklas dar buvęs aptvertas ir metaline tvorele. Ir tos nebeliko. Bet pats paminklas tebestovi ir yra tapęs Nevarėnų įžymybe, lankytina vieta.
Žvirzdinas ir Sobutas
Taigi prie paminklo blaivybei nevarėniškiai turės ką papasakoti: nepajėgdamas mesti gerti, paminklą XIX a. viduryje apsižadėjo šio krašto gyvenojas ŽVIRZDINAS. Paminklas yra žmogaus išpildytas APŽADAS. Kai paminklą pastatė, taigi, kai iki galo atliko apžadą, nebegėrė nė lašo. Nebejautė ir noro gerti. Apžadas padėjo! Žiemomis savo daržinėje šį paminklą ištašė, įrašą iškalė savamokslis meistras iš Balėnėlių kaimo Adomas SOBUTAS. 1858 metais. Paminklas neišklibo, nenusviro. Jam jau beveik 170 metų. Kai statė, dar tebebuvo Baudžiavos laikai. Dar nebuvo įvykęs ir nuožmiai numalšintas 1863-1864 m. sukilimas.
Istorija srūva pro mus.