Anksčiausiai Telšių rajono teritorijoje buvo pastatytos Varnių, Luokės, Žarėnų, Pavandenės, Tryškių, Lieplaukės, Janapolės, Nevarėnų bažnyčios. Nė viena iš paminėtų dabartinių nėra pirmoji. Išskyrus Varnių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią – buvusią Žemaičių vyskupijos katedrą – visos kitos dabartinės bažnyčios pastatytos XVIII amžiuje. Be to, Varniuose ir minėtose miesteliuose stovi kartais jau nežinia kelintos bažnyčios. Per amžius vienos suseno arba sudegė, todėl buvo statomos naujos. Kaip bažnyčios atrodė XVI-XVII amžiais, dalinai galima spręsti iš Žemaičių vyskupų to meto vizitacijų aktų, užuominų kituose istoriniuose šaltiniuose.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 59, 60)
Pagal 1675 metų vizitacijos aktą, be centrinio, didžiojo altoriaus, buvo du mažesni. Senieji apdegę altoriai buvo sudeginti. Rašoma, kad didysis altorius yra medinis su trimis paveikslais, iš kurių vienas senas – Švenčiausiosios Trejybės.
Mažesnieji altoriai: vienas – Kristaus plakimo, kitas – Švč. Mergelės Marijos. Abu švarūs ir papuošti paveikslais.
Vizitacijos akte smulkiai išvardijami bažnytiniai rūbai, reikmenys, altorių ir kitokie apdangalai, kitas turtas. Minimi paveikslai: didelis Šv. Aleksandro, Šv. Juozapo, Švč. Mergelės Apsilankymo.
Stebuklingas Švč. Mergelės iš Gvadalupės (Imago BVM de Guada Luppe).
Jėzaus Kristaus Nukryžiuotojo paveikslas, Švč. Mergelės širdyje, paveikslas „Nukryžiuotasis“, kuriame pavaizduotas kraujas iš žaizdų.
Bažnyčioje, suprantama, būta ne paties stebuklingo Švč. Mergelės iš Gvadalupės paveikslo, o jo kopijos. „Vikipedijoje“ pateikiama informacija apie šio paveikslo atsiradimą: „Pasak religinių pasakojimų, 1531 m. tarp gruodžio 9 ir 12 d. Meksiko miesto pakraštyje indėnui Chuanui Diegui (Juan Diego) Cuauhtlatoatzin (1474-1548) keturis kartus pasirodė graži moteris, kuri prisistatė esanti „Marija, vienintelio tikro Dievo motina“. Ji įpareigojo Chuaną Diegą paprašyti vietos vyskupo, kad šio pasirodymo vietoje būtų pastatyta koplyčia. Tai vyskupui sukėlė abejonių ir jis pareikalavo ženklo. Tuomet indėnas atnešė savo apsiaustą su viduryje žiemos surinktomis žydinčiomis gėlėmis, ant kurio buvo atsiradęs Marijos paveikslas, teigdamas, kad tai ženklas, kurį Marija siunčia vyskupui, ir taip jį įtikino. Kitas ženklas buvo Chuano Diego sunkiai sirgusio dėdės pagijimas tuo metu, kai jis savo namuose matė jam pasirodžiusią Mergelę, kuri pasivadino Gvadalupės Marijos vardu. Iš pradžių pasirodymo vietoje buvo pastatyta koplyčia, o 1709 m. bazilika, kuri vėliau perstatyta į muziejų. 1974 m. pašventinta nauja Gvadalupės Mergelės bazilika“.
Kiek sunkiau iššifruoti vizitacijos akte tarp lotyniško teksto įterptą lenkišką „Obraz Jezusa Pana Ukrzyżowanego, Najświętsza Panna w sercu“. Galima suprasti, kad tai Jėzaus Nurkyžiuotojo paveikslas su Švenčiausiosios Mergelės atvaizdu širdyje.
Vizitacijos akte išreiškiama padėka klebonui: „Kadangi Varnių parapijos bažnyčia, klebono Sirgelevičiaus rūpesčiu ir asmeninėmis lėšomis po gaisro neseniai buvo atstatyta su naujais altoriais, yra teisinga jam išreikšti padėką“.
Akte surašyti įvairūs įpareigojimai klebonui, ką dar reikėtų naujoje bažnyčioje padaryti. Bet tai – smulkūs darbai. Iš stambesnių įpareigojimas klebonui kartu su miestelėnais aptverti šventorių – kapines bei pastatyti osorijų – rūsiuką kaulams saugoti. Tokie rūsiukai ar viršuje pastatytos „būdelės“ palaikams saugoti buvo žmonių vadinamos „kaulinyčiomis“. Kadangi šventorių kapinės buvo nedidelės, o jose kūnų laidota daug, senieji palaikai būdavo išimami ir perkeliami į „kaulinyčias“. Kai jos prisipildydavo, kaulus užkasdavo kapinėse atskiroje duobėje.
Reikalavimai kunigams
Beje, visuose XVII amžiaus antrosios pusės vizitacijų aktuose pabrėžiama, kad draudžiama reikalauti pinigų už palaidojimą kapinėse, nes ši žemė priklauso Dievui ir negali būti parduodama. 1579 metų Tarkvinijaus Pekulo vizitacijos metu parapijiečiai skundėsi, kad reikalaujama už vietą palaidoti Katedroje ar jos kapinėse mokėti daugiau nei priklausytų.
XVII amžiaus antrosios pusės vizitacijų aktuose, taip pat ir Šv. Aleksandro bažnyčios, nurodoma, kad „Prieš suteikdamas krikštą, laidotuves, paskutinį patepimą, moterų įvedimą į bažnyčią po gimdymo ar santuoką, santuokos palaiminimą ir panašias paslaugas klebonas neturi sudaryti išankstinių susitarimų dėl kainos ar prašyti už tai pinigų; atlygis turi būti suteiktas savanoriškai po paslaugos ir priimtas“. 1643 metų Katedros vizitacijos metu įspėjama, kad draudžiama imti pinigus už išpažinčių išklausymą, o jei tai bus daroma, kunigų laukia griežtos bausmės.
Kunigai buvo raginami žmonėms pranešti, kad krikšto tėvų ir krikštijamo vaiko tėvų dvasinės giminystės ryšys gali kliudyti santuokai.
Katedra XVII amžiuje
Katedra buvo vizituota 1643 ir 1675 metais. Labai iškalbinga ši 1643 metų Katedros vizitacijos detalė, kai kanauninkai kiekvienais metais kovo 9 dieną – kitą dieną po Šv. Aleksandro šventės – laikytų pamaldas už karaliaus Vytauto sielą „visais ateinančiais ir amžinais laikais“. Tai rodo, kad Žemaičių vyskupystės dvasininkų nebuvo paveikusi Lenkijos kronikininkų ir to meto istorikų tendencija svarbiausiu žemaičių krikštytojų laikyti Jogailą, kad jie suvokė išskirtinę Vytauto reikšmę, krikštijant žemaičius ir steigiant vyskupiją.
1643 metų vizitacijos akto nėra, išlikęs vien vadinamasis „reformacijos dekretas“ – įpareigojimai Katedros kunigams, ką šie turėtų taisyti ar tobulinti. Dekrete vien minima ankstesnė vizitacija. Dokumente paminėta buvus mokyklą, špitolę, veikus Švč. Mergelės Marijos broliją.
1675 metų vizitacijos aprašymas pradedamas nuo vyskupo Kazimiero Paco atvykimo į Katedrą Varniuose. Pasipuošęs vyskupiškais rūbais, jis išėjo iš namų ir prie rezidencijos sutiktas gausaus prelatų, kanauninkų, kitų kunigų bei pasauliečių žmonių būrio. Į Katedrą keliu jį lydėjo garbūs dvasininkai, nešdami baldakimą ir giedodami giesmę „Veni, Creator Spiritus“ – „Ateik, Dvasia Kūrėja“. Katedros kieme jam padavė šlakstytuvą su šlakstykle ir vyskupas šventu vandeniu pašlakstė save bei kitus. Paskui palaimino smilkytuvą, pabučiavo Evangeliją, pasimeldęs nuėjo prie didžiojo altoriaus. Paaukojęs šv. Mišias, grįžo į vyskupo sostą ir tuomet prasidėjo dalykinis susirinkimas, kuriame paskirti kai kurie vyskupijos pareigūnai.
Vizitacijos akte išvardijama, kurie iš aukštesniųjų dvasininkų dalyvavo susirinkime, kurie ne. Todėl sužinome, kas anuomet buvo prelatais ir kanauninkais.
Vizitacijos akte smulkiai išvardijamas visas Katedros bažnytinis inventorius, kuris buvo labai gausus. Pateikiamas knygų (mišiolų, brevijorių ir kitų) sąrašas.
Varpinėje buvo trys dideli varpai.
Vizitacijos akte surašyti Katedros kanauninkai ir vikarai, nurodant, kurias, kaip klebonai, parapijas valdė, kiek iš jų gaudavo pajamų.
Katedros koplyčios ir altoriai
Minėta, kad 1579 metų Tarkvinijaus Pekulo vizitacijos akte rašoma Katedroje buvus dvi koplyčias. Beveik ties bažnyčios viduriu iš kairės pusės būta koplyčios su Švenčiausiosios Trejybės altoriumi. Dešinėje Katedros pusėje buvo kita koplyčia su Švenčiausiosios Mergelės Marijos altoriumi. Šioje koplyčioje T.Pekulas pamatė šiurkščiai išmūrytą antkapį, po kuriuo palaidotas buvo vyskupas Jurgis Petkevičius. Antkapyje būta gražaus mirusio vyskupo paveikslo.
1675 metais minimos ir tos pačios, kaip 1579 metų T.Pekulo vizitacijoje, Švenčiausios Mergelės Marijos ir šv. Trejybės koplyčios. Užsimenama, kad pastarojoje dažniausiai laikomos šv. Mišios už mirusiuosius. Tokia pat šios koplyčios paskirtis įvardijama ir 1675 metų vizitacijoje.
1675 metų vizitacijos akte aprašytas gausus Švenčiausios Mergelės Marijos koplyčios inventorius.
Iš koplyčių galima spręsti, kad XVII amžiaus Varnių katedra buvo kryžminio plano kaip ir 1579 metais.
1675 metų vizitacijos akte užsimenama apie didingą altorių. Deja, jis neaprašytas. Be jo, dar būta Šventojo Klemento, Šventosios Emilianos ir Šventojo Krescencijaus altorių. Vizitacijos akte rašoma: „Dėžutės, kuriose saugomos šventųjų relikvijos svarbesnėmis dalelėmis, yra pritvirtintos prie šoninių altorių, būtent – Šventojo Klemento, Šventosios Emilianos ir Šventojo Krescentijaus, kad žmonėms būtų išstatytos pagarbinti ir skatintų pamaldumą tą dieną, kai minimas ir švenčiamas atitinkamo šventojo šventasis. Pačios dėžutės, kurios iki šiol buvo apdulkėjusios nuo per didelio dulkių kiekio, nuo šiol turi būti išvalytos gerbiamojo pono zakristijono ir uždengtos tam paruoštomis apsiaustais (arba uždangalais), kad būtų apsaugotos nuo dulkių. Šių dėžučių, kurios su minėtų šventųjų relikvijomis yra apgadintos, remontas bus mūsų rūpestis“.
1579 metų T.Pekulo vizitacijos akte rašoma, kad Garbingasis Sakramentas buvo laikomas bažnyčios sienoje iš Evangelijos pusės (kairioji bažnyčios pusė žiūrint į altorių), gražioje spintelėje ir jos tabernakulyje. Didysis altorius buvo tik su vienu apdangalu ir antependiumu – nuolatiniu arba keičiamu altoriaus stalo priekį dengiančiu dangalu arba skydu. Didžiajame altoriuje buvo didelis inkaras su gražiai nutapytais Švenčiausiojo Nukryžiuotojo, Švenčiausios Mergelės Marijos ir kitų šventųjų atvaizdais. Tarkvinijaus Pekulo vizitacijos akte minimas dar vienas netoli Eucharistijos sakramento buvęs altorius, turėjęs vieną suplyšusį apdangalą. Prie jo Mišios taip pat buvo laikomos. Neįvardijama, kam skirtas šis altorius, tačiau prie jo buvo nuolat giedamos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Mišios ir valandos.
Špitolė ir mokykla
1675 metų Katedros vizitacijos akte minima Varnių ligoninė (špitolė): „Nauja ligoninė pastatyta prie malūno, prie kelio į Varnių miestą. Joje gyvena 6 vyrai ir tiek pat senyvo amžiaus moterų atskirai šildomuose kambariuose. Metines pašalpas gauna iš Luokės kaimo, taip pat gauna daržovių iš vieno valdos valdytojo. Ligoninės gyventojai sakė anksčiau gaudavę pinigų, dabar tik daržoves, todėl jaučiasi apgauti“.
Trumpai apibūdinama ir mokykla: „Nauja mokykla, kurioje yra bakalauro laipsnį turintis mokytojas. Jis moko jaunimą pagrindų tikėjimo, skaitymo, rašymo pagrindų. Atlyginimą gauna iš Luokės. Mokytojo pareigos – giedoti chore martirologiją (šventųjų minėjimą), dėvint liturginę aprangą, dalyvauti kitose pamaldose“. Už jaunimo mokymą buvo atsakingas pasaulietis Jonas Glominskis.
(Bus daugiau)