Pasibaigus ledynmečiui, maždaug prieš 10 tūkst. metų Lietuvoje pasirodė ir pirmieji žmonės. Praėjo dar keli tūkstančiai metų ir jie paliko bent kol kas žinomus seniausius kapus ir gyvenvietes Lietuvoje, ir, įstabiausia, Telšių rajono teritorijoje – prie Biržulio ežero. Šių Lietuvos istorijai svarbių atradimų autorius – profesorius Adomas Butrimas.
Alvydas Ivoncius
(Pabaiga. Pradžia Nr. 56, 57)
Indoeuropiečių atvykimas
Minėta, kad mūsų protėviai sietini su indoeuropiečiais, atvykusiais į Lietuvos teritoriją, ir prie Biržulio ežero.
A.Butrimo ir jo knygų bendraautorių įžvalgas apie mezolito ir neolito epochų Biržulio apylinkių gyventojus papildome bendraisiais indoeuropiečių, baltų ir jų tautų susiformavimo duomenimis. Naujausiais archeogenetikos duomenimis, dauguma po paskutiniojo ledynmečio prie Baltijos įsikūrusių medžiotojų ir žvejų priklausė IX genetiniam (M173/M204 mutacijos) žmonių tipui. Tačiau viduriniame neolite prie Uralo gyvenusios žmonių grupės (finougrų protėviai) dėl staigaus klimato atšalimo patraukė į vakarus ir į šiaurės vakarus. Tai buvo suomių, lyvių, estų, vengrų ir kitų tautų protėviai. Lyviai gyveno dabartinės Latvijos teritorijoje, prie Rygos įlankos. Juos pirmiausia ir užgrobė krikščionybės skleisti atsibeldę vokiečiai. Pagal šios tautos pavadinimą, vėliau Kalavijuočių ordino užgrobtos kuršių, latgalių, žiemgalių, estų žemės buvo pavadintos Livonija. Ugrofinai nėra indoeuropiečiai. Jie susiliejo su mezolito laikotarpiu prie Baltijos įsikūrusiais medžiotojais ir žvejais.
Tarp ugrofinų ir indoeuropiečių Virvelinės keramikos kultūros (prieš 5-4 tūkstančius metų) vyko ne tik kultūriniai, bet ir genetiniai bei kalbiniai mainai.
Dėl indoeuropiečių protėvynės nėra vieningos nuomonės. Pasak „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“, Marija Birutė Gimbutienė, kurios teorija vyrauja, manė, kad maždaug prieš 6-7 tūkst. metų tarp Volgos miškastepių ir stepių regiono, į šiaurę nuo Juodosios jūros, susiformavo praindoeuropietiška pilkapių kultūra, kurios atstovai trimis bangomis, prieš 6 tūkst. 400 iki 5 tūkst. – 4 tūkst. 800 metų plito į Pietryčių ir Vidurio Europą ir ją indoeuropizavo. Ilgainiui Vidurio Europoje susidarė antrinė indoeuropiečių protėvynė, kurios gyventojai apgyveno teritorijas į šiaurės rytus, šiaurės vakarus, vakarus ir pietus. Pirmiausia, į pietryčius ir Rytų Baltijos regioną maždaug prieš 5 tūkst. metų plito Rutulinių amforų kultūra, vėliau – Virvelinės keramikos kultūra. Asimiliuojant Narvos kultūros, Nemuno kultūros ir kitų vietinių kultūrų gyventojus klostėsi ankstyvosios baltiškos kultūros (Pamarių kultūra, Fatjanovo kultūra).
Adomas Butrimas, Tomas Rimkus, Eglė Šatavičė rašė: „Pastaruoju metu daugelio tyrinėtojų žvilgsniai nukrypo ir į vėlyvesnius, jau neolito pabaiga datuojamus Donkalnio, Spigino bei kitus Vakarų Lietuvos kapus. Šie liudija, kad III tūkstantmetyje prieš Kristų įvyko ne tik kultūriniai pasikeitimai – Narvos kultūros medžiotojus, žvejus ir rankiotojus pakeitė Virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių bei Rutulinių amforų kultūros žmonės, kurie nuo senųjų vietos gyventojų skyrėsi ir archeologine medžiaga, ir, kaip dabar paaiškėjo, genetika, kitokio tipo DNR haplogrupėmis, jau panašesnėmis į dabartinių Lietuvos gyventojų genofondą“.
Indoeuropiečių Virvelinės keramikos kultūros žmonės skilo į baltų, germanų ir slavų etnosus. Mūsų protėviai baltai prieš penkis tūkstančius metų praėjo plisti šiaurės Lenkijos, dabartinės Kaliningrado srities, Latvijos, Lietuvos, Baltarusijos, šiaurės Ukrainos ir vakarų Rusijos teritorijose. Vėliau į rytinės teritorijas atvyko slavų gentys ir asimiliavo baltų etnosus.
Prie Baltijos jūros ir arčiau jos išliko prūsų, lietuvių, kuršių, latgalių, žiemgalių, sėlių, jotvingių gentys. Tačiau tai jau vyko bronzos ir geležies amžiais. Etnosų formavimasis buvo sudėtingesnis reiškinys, nei čia nusakytais bendrais bruožais.
Virvelinės keramikos kultūra siejama su vėlyvuoju neolitu. Šio laikotarpio keli kapai, kaip minėta, rasti Spigino ir Donkalnio kalvelėse.
Donkalnio šventvietė
A.Butrimo monografijoje detaliai aprašoma Donkalnio gyvenvietė alkvietė. Anot A.Butrimo, šventvietę įkūrė neolito laikotarpio gyventojai.
Pagrindinis šventvietės objektas – didžiulis židinys – net 9 metrų ilgio ir 6 metrų pločio. Panašu, tai buvo duobė, apie kurią archeologai aptiko kuolų pėdsakus. Šalia šio objekto rasta daug mažesnių židinių liekanų.
„Didysis židinys, pastato likučių žymės, židiniai-šermenų duobės, kapai – vieno ritualinio komplekso, susijusio su mezolito-neolito gyventojų šventėmis bei laidojimo apeigomis, liekanos“, – monografijoje rašo A.Butrimas.
Per ilgą laikotarpį palaidota mažai žmonių
Adomas Butrimas monografijoje rašė: „Palyginti nedideli Europos mastu Donkalnio ir Spigino kapinynai turi gana plačią laidojimo chronologiją – tarp 6660-5790 m. pr. Kr. (BC), taigi jie mezolito laikotarpiu buvo naudojami apie 800 metų. Panašia plačia laidojimų chronologija pasižymi ir daugelis kitų mažųjų Europos mezolito kapinynų“.
Mokslininkas klausia: kodėl per 800 metų laikotarpį ten buvo palaidota tik apie 10 žmonių? Kokiais periodais būdavo laidojama, jei šie laidojimai vienas nuo kito taip toli buvo nutolę chronologiškai, ir kodėl po daugelio metų, kartais net po šimtmečių, laidota tose pačiose vietose?
Mokslininkas pabandė pats atsakyti į savo klausimus: „Laidojimai su tokiomis didelėmis chronologinėmis pertraukomis tose pačiose vietose leidžia taip pat teigti, kad Donkalnis ir Spiginas Biržulio ežere priklausė toms vietoms, į kurias nuolat būdavo grįžtama, ir šis grįžimas buvo svarbi vietos bendruomenių atminties dominantė. Dar įdomiau, kad, pavyzdžiui, Donkalnyje, gyventi ir laidoti į tas pačias vietas būdavo grįžtama dar po kelių tūkstantmečių – jau vėlyvojo neolito epochoje“.
Pasak A.Butrimo, per visą mezolito laikotarpį Biržulio apyežerėje gyventa bent dešimtyje gyvenviečių. Tai gal laidojama buvo ne vien Donkalnyje ir Spigine, bet ir kitose vietose, kuriose kapinynai kol kas neaptikti arba buvo sunaikinti vėlesnės žemdirbiškos veiklos.
Mezolito laikotarpyje kūnai Donkalnyje ir Spigine palaidoti negiliai – 20-80 centimetrų gylyje. Jei tokiame gylyje laidota ir kitose vietose prie Biržulio ežero, tai kapinynai galėjo būti sunaikinti. A.Butrimas rašė: „Kapinynų įrengimas ežerų salose lėmė ir jų sėkmingą išlikimą iki mūsų dienų (bent jau Donkalnio ir Spigino): būtų užtekę tik vieną kartą suarti šias salas plūgu, traukiamu arklio (o apie šiandienę techniką nė kalbos negali būti) ir iš visai negiliai esančių kapų nebūtų likę nė pėdsako“.
Seniausios gyvenvietės
Biržulio ežero apylinkės itin turtingos archeologijos objektais, kurie patvirtina, kad čia žmonės be pertraukų gyvena jau daugiau nei aštuonis tūkstančius metų. Įsteigtame Pabiržulio archeologiniame draustinyje įrašytas 21 objektas: Janapolės, Kalniškių, Karkliškių, Žvejeliškės, Pabiržulio senovės gyvenvietės.
Ankstyviausios yra Janapolės II (prieš 9-7 ir 5 tūkst. metų), Kalniškių, Kalniškių II (prieš 10 ir 4 tūkst. metų), Kalniškių III (prieš 9-3 tūkstančius metų ir I-IV amžiai), Daktariškės ir Daktariškės II (prieš 6-5 ir prieš 7-4 tūkst. metų).
Daug, net septynios, akmens amžiaus gyvenvietės. Kultūros paveldo registre įvardintos Karkliškių vardu. Jų amžius – nuo 10 iki 4 tūkstančių metų.
Karkliškių II senovės gyvenvietė yra Daktariškės kaime. Karkliškių senovės gyvenvietės IV ir V, vadinamos Spigino ragu ir Spiginu, yra Kūjainių kaime. Karkliškių senovės gyvenvietės I, III, VI ir VII yra Karkliškių kaime.
Pabiržulio senovės gyvenvietės I ir II žmonių buvo naudojamos prieš 8–3 tūkst. metų.
Žvejeliškės I, II ir III akmens amžiaus gyvenvietėse gyventa prieš 5-4 tūkst. metų.
Pabiržulio senovės gyvenvietėse I ir II žmonės buvo įsikūrę prieš 6-3 tūkst. metų.
Šiose gyvenvietėse aptikta tūkstančiai radinių, daugiausia titnago skelčių, strėlių antgalių, gremžtukų, kaltukų, kitų įrankių, gintaro dirbinių, židinių ir stulpaviečių liekanų, puodų šukių ir kitų žmonių gyvenimo pėdsakų.
Kaip matome, prie Biržulio ežero be pertraukos gyventa mezolito ir neolito epochose. Jas atspindi ir aptikti radiniai.
Be abejo, žmonės prie Biržulio ežero gyveno ir vėlesniais nei akmens amžius laikais. O tai jau kita istorija, kurioje prasidėjo baltų tautų, taip pat ir lietuvių, formavimasis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
