1654-1660 ir 1708-1711 metų karai, maro epidemijos bei badmečiai buvo pragaištingi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės likimui, o žmonėms teko išgyventi siaubingas negandas. Straipsnyje atskleidžiami minėtų laikotarpių fragmentai, susiję su dabartine Telšių rajono teritorija, Žemaitija.
Alvydas Ivoncius
(Pabaiga. Pradžia Nr. 69-75)
Švedų patranka
Prie Žemaičių muziejus „Alka“ stūkso grėsminga patranka. Jos lafetas – šių laikų kūrinys, pagamintas telšiškio Alfredo Vauro iniciatyva. Visgi rekonstrukcija yra tiksli tokio ginklo lafeto kopija.
Matyt, kaip rašoma Broniaus Kviklio „Mūsų enciklopedijoje“, patranka buvo ištraukta iš Masčio ežero. Pasakojama, kad Telšius užgrobę švedai buvo labai žiaurūs ir viską plėšę. Tačiau kartą juos užklupo lietuviai ir švedams teko sprukti. Jų vadas, norėdamas iš Telšių kuo skubiau pabėgti ir nebūdamas tikras, ar jam tai laimingai pavyks, įsakė Masčio ežere paskandinti didelę dėžę su pinigais, brangenybėmis ir ginklus kartu su patranka.
Liudvikas Vasiliauskas straipsnyje „XVI-XVIII amžiaus artilerijos pabūklai, saugomi Lietuvos muziejuose ir privačioje kolekcijoje“ taip aprašo šią patranką: „XVII a. vidurio-XVIII a. pradžios 6 svarų patranka. Patrankos vamzdis įmontuotas ratiniame lauko lafete-reprodukcijoje. Vamzdis pažeistas korozijos, nulietas be „delfinų“, „kekė“ nulaužta. Vamzdžio būklė patenkinama, kalibras 100 mm. Tyrimo metu patrankos vamzdžio cheminė analizė daryta nebuvo. Užrašų ar žymėjimų ant vamzdžio nėra išlikę, todėl tikslios pabūklo nuliejimo datos ir vietos nustatyti negalima. Patranka rasta paskendusi Masčio ežere, tikslesnių duomenų nėra“.
Taigi švedai šią patranką Mastyje galėjo paskandinti ir XVII amžiaus viduryje, ir XVIII amžiaus pradžioje.
Įspaudai tautosakoje
Švedai paliko įspaudus tautosakoje. Neretai pilkapiai imti vadinti ne vien milžinkapiais, o ir švedkapiais.
Kartais mūsų protėviai milžinkapiais laikė ir piliakalnius. Juos taip pat laikė ir švedkapiais, pavyzdžiui, Ritinės, Stašaičių piliakalnius.
Milžinai mūsų tautosakoje – žioploki reljefo pertvarkytojai, dažniausiai netyčia supildavę kalvas ar priverkdavę ežerus. Lietuvių mitologijoje Dievo sukurtą lygų reljefą sudarkė Velnias, sumanęs patalkininkauti, bet viską tik sujaukė. Panašu, kad Velnio, kaip reljefo pertvarkytojo, funkciją tautosakoje perėmė ir milžinai. O savo ruožtu šią funkciją perėmė švedai, kurie, matyt, žmonėms atrodė labai galingi.
Štai apie Šatriją viename padavime pasakojama: „Ten, kur dabar yra Šatrijos kalnas, senų senovėje buvo labai didelė bažnyčia. Ji priklausiusi švedams, kurie buvo labai dideli ir žmonių vadinami milžinais“. Išpranašavus, kad atėjus laikui milžinai liks mažesni, supykę milžinai užpylę savo bažnyčią žemėmis. Šiame padavime tos didžiulės būtybės lygiagrečiai įvardijamos ir švedais, ir milžinais.
Padavime apie Pliniją pasakojama, kad kadaise čia atsikraustė švedai, kurie lenkams padėjo kovoti prieš maskolius. Švedai su vietiniais nebendravo, susimūrijo sau palocius, juos užpylė žemėmis ir čia gyveno. Taip atsirado Plinijos kalnas. Prie kalno ganėsi švedų arkliai, bet prie jų prieiti niekas negalėdavo, nes klykimu perspėdavo švedų atsivežtos pempės. Išgirdę tą klykimą, arkliai sprukdavo slėptis.
Padavimuose Tauragės (Buišų) piliakalnį taipogi supylė švedai savo sargybai. Ant Sprūdės kalno švedai buvo pasistatę savo pilį. Jie išjodavo pajodinėti, rengdavosi raudonai. Padavimuose raudonai apsirengę dažniausiai būna ir velniai. Pasakojama, kad švedus vėliau išvijo, bet tvirtovė liko, pamažu ji apsinešė žemėmis ir pavirto kalnu. Kaip ir Šatrijos ar kitų kalvų atveju, Sprūdėje yra geležinės užkeiktos, velnių saugomos durys į švedų tvirtovę.
Švedų lobiai, pasak padavimų, ne tik paskandinti Mastyje, bet ir užkasti Byvainės miške tarp Ubiškės ir Luokės, ir apskritai daug kur Lietuvoje. Pasakota esą traukdamiesi švedai Byvainėje užkasė daug statinių su auksu. Įkalė į pušį durklą lobio kryptimi ir užlaužė. Vienas smaldegys nukirto storas pušis ir jas skaldydamas aptiko durklą, bet neatsiminė, kurioje vietoje tą pušį nukirto. Esą buvo iš Švedijos atvykę kažkokie mokslininkai su senoviniais planais, pagal juos ieškojo paslėptų brangenybių, bet nieko nerado.
Garsioji liaudiškos christianizacijos vieta – Panų kalnas – taipogi padavime susijusi su švedais. Kai jie užpuolė mūsų kraštą, gaudė jaunas merginas ir moteris. Jos pasislėpė kalne urve. Kartą ėjo švedai pro tą kalną. Jau buvo praėję, bet viena mergina išėjo pasisemti vandens. Ją pamačiusios, ėmė klykti gervės. Švedai suprato netoliese esant žmonių ir sugrįžo. Pastebėjo merginą, kuri pasislėpė urve. Priėję reikalavo, kad moterys ir merginos išeitų, bet jos nepakluso. Tada švedai užvertė urvą ir visos jos žuvo. Po kelerių metų žmonės toje vietoje pastatė koplytėlę, o jai sugriuvus – kitą. Po kurio laiko iš kalno išsiveržė šaltinėlis – nekaltų mergelių ašaros. Kitame padavime pasakojama, kad žuvo 2 tūkst. merginų ir moterų. Dar manyta ant šio kalno buvus bažnyčią, kurioje slėpėsi mergaitės. Jas švedai nužudė, o bažnyčią sugriovė. Pagal dar vieną padavimą, čia stovėjęs vienuolynas, kuriame gyvenusios jaunos panelės – vienuolės. Nuo to ir pavadinimas – Panų kalnas.
Liko padavimas, užrašytas Gomaliuose, apie marą. Seni žmonės pasakojo, kad maro metu žmonių nebespėjo laidoti, todėl laidojo be apeigų. Marui praslinkus, ant Varnių senosios bažnyčios šventoriaus imdavo judėti žemė ir į viršų iškildavo kaulai: ir suaugusių, ir vaikų. Tuos kaulus žmonės ėmė laidoti su apeigomis, tai jie daugiau nebesivaideno.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply