Klaipėdos žvejų kultūros centro bendruomenės namuose vykusiame Vakarų Lietuvos senjorų chorų festivalyje Telšių kultūros centro mišrus choras „Bočiai“ pelnė ypatingą įvertinimą – nominaciją „Profesionaliausias choras“. Šis apdovanojimas tapo ir gražia vakaro kulminacija, ir viso kolektyvo nuoseklaus darbo, meilės muzikai bei noro tobulėti pripažinimu.
Ernesta Dačkevičienė
Senjorų chorų festivaliai yra svarbūs ne vien dėl scenos ir muzikinių rezultatų. Jų tikslas – propaguoti chorinę kultūrą, suburti vyresnio amžiaus žmonių kolektyvus, skatinti jų aktyvumą, kūrybinę saviraišką ir mažinti socialinę atskirtį per muzikinę veiklą. Tokie susitikimai suteikia galimybę vyresnio amžiaus žmonėms atskleisti savo talentus, realizuoti save scenoje, susipažinti su kitų regionų kolektyvais, pasidalyti patirtimi ir tiesiog pabūti drauge.
Šių metų festivalyje dalyvavo devyni kolektyvai iš Klaipėdos, Kretingos, Skuodo, Palangos ir Telšių. Tarp jų – ir Telšių kultūros centro mišrus choras „Bočiai“, kuriam teko garbė reprezentuoti Telšius. Kolektyvas į Klaipėdą atvyko ne tik dainuoti, bet ir parodyti, kad meilė muzikai, atsakingas darbas bei bendrystė gali duoti puikių meninių rezultatų nepriklausomai nuo atlikėjų amžiaus.
Festivalio kolektyvų pasirodymus vertino slaptoji komisija, kuriai vadovavo Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos dėstytoja, studentų mišraus choro vadovė Jolanta Vyšniauskienė. Būtent ji paskelbė festivalio nominacijas.
„Bočiai“ sulaukė ne tik gausių klausytojų aplodismentų. Komisijos pirmininkė chorą gyrė už sceninį įvaizdį, gausų choristų būrį ir profesionaliai atliktą programą. Šie akcentai tapo svarbia priežastimi, kodėl Telšių kolektyvui atiteko „Profesionaliausio choro“ nominacija.
Oficialios išsamios balų sistemos ar atskirų vertinimo kriterijų protokolo choro vadovas Gintaras Vaitkaitis nenurodo. Tačiau komisijos pirmininkės išsakyti vertinimai leidžia suprasti, kad dėmesys buvo kreipiamas ne į vieną atskirą aspektą. Vertinta bendra kolektyvo visuma – atlikimo kokybė, sceninis įvaizdis, programos profesionalumas ir gebėjimas scenoje sukurti įtaigų muzikinį pasirodymą.
„Bočiams“ šis įvertinimas ypač reikšmingas todėl, kad jis atėjo neatsitiktinai. Už kelių minučių pasirodymą scenoje slypi daugybė repeticijų, mokymosi, pastangų ir, svarbiausia, žmonių noras nepasiduoti vien mintims apie amžių.
Festivalio programoje „Bočiai“, vadovaujami ir diriguojami Gintaro Vaitkaičio, atliko du kontrastingus kūrinius – A. Raudonikio „Vien tik tango“ ir N. Petrenienės „Romansą“.
Repertuaras buvo pasirinktas sąmoningai. Pasak G. Vaitkaičio, šiais kūriniais siekta atskleisti skirtingas choro muzikines galimybes, interpretacijos savitumą ir sceninį įvaizdį. Taigi festivalio programoje svarbus buvo ne vien pats dainavimas, bet ir noras parodyti, kad senjorų choras gali būti įvairus, spalvingas, išraiškingas ir sceniniu požiūriu įtaigus.
Programai „Bočiai“ ruošėsi entuziastingai, įtemptai ir atsakingai. Galutinis rezultatas, matyt, ir tapo viena iš priežasčių, leidusių kolektyvui išsiskirti tarp devynių festivalio dalyvių.
„Bočių“ istorija prasidėjo 1994 metais. Tuo metu susikūrusiame ansamblyje dainavo vos 12 žmonių. 2014 metų pabaigoje, vadovauti kolektyvui atėjus chorvedžiui Gintarui Vaitkaičiui, jame jau buvo 19 dainininkų. Šiandien „Bočius“ sudaro 28 choristai.
Per dvylika vadovavimo metų G. Vaitkaitis ne tik dirbo su kolektyvo meniniu lygiu, bet ir stengėsi įskiepyti požiūrį, kad mokymasis ir noras dainuoti neturi galiojimo termino. Jo filosofiją gerai atspindi mintis, kad „gražios melodijos griežiamos ir senu smuiku“ – reikia tik norėti dainuoti, nuolat mokytis ir kuo mažiau dejuoti.
Šis požiūris, regis, tapo viena iš kolektyvo stiprybių. Choras augo ne tik skaičiumi. Keitėsi ir jo repertuaras, meninės ambicijos, gebėjimas reprezentuoti Telšius įvairiuose renginiuose.
Šiandien „Bočiai“ kasmet atstovauja Telšių rajonui tradicinėse respublikinėse pagyvenusių žmonių meno kolektyvų šventėse, dalyvauja Klaipėdos jūros šventėje, įsiliedami į bočių meno kolektyvų pasirodymų programas, dalyvauja respublikiniuose ir rajono bočių renginiuose, savo gimtuosiuose Telšiuose rengia koncertus.
Dvejus metus, minint Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną, choras koncertavo Vilniuje organizuojamoje Lietuvos Bočių šventėje. Kolektyvas taip pat tęsia draugystę su Klaipėdos, Skuodo, Vilniaus, Kupiškio, Birštono, Mažeikių ir Akmenės senjorų chorais.
2026 metais „Bočiai“ atstovavo Lietuvos bočių sąjungos meno kolektyvams Lietuvių dienose Latvijoje, Liepojos mieste. Tad nominacija Klaipėdoje nėra pirmasis kolektyvo pasirodymas platesniame kultūriniame kontekste – choristų veiklos geografija ir renginių įvairovė jau seniai peržengė Telšių ribas.
Kuo šiandieniai „Bočiai“ išsiskiria iš kitų senjorų chorų? G. Vaitkaičio požiūriu, vieno atsakymo čia nėra. Meninį rezultatą kuria daugelio dalykų visuma – choristų balsai, nuolatinės repeticijos, repertuaro pasirinkimas, sceninis pasirengimas ir vadovo darbas.
Tačiau už viso to slypi dar vienas svarbus dalykas – žmonės. „Choras – tai ne vien balsai, susijungiantys į darnų skambesį. Tai žmonės, kuriuos vienija bendras tikslas, emocijos ir meilė dainai“, – pabrėžia G. Vaitkaitis.
Šis požiūris ypač svarbus kalbant apie senjorų kolektyvą. Chorui reikia ne tik suburti naujus dainininkus, bet ir išlaikyti jau esančius. O tai nėra savaime suprantama. Vis dėlto „Bočių“ skaičius nuo 12 narių veiklos pradžioje išaugo iki 28 šiandien. Tai rodo, kad kolektyvas yra gyvas, patrauklus ir gebantis žmonėms suteikti prasmingą veiklą.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad choro gyvenimas nesibaigia repeticijomis. Kelionės, koncertai, festivaliai, bendros programos ir draugystės su kitais kolektyvais kuria bendruomenę, kurioje muzika tampa būdu būti kartu.
G. Vaitkaičiui „Profesionaliausio choro“ nominacija yra kur kas daugiau nei apdovanojimas. Vadovo teigimu, tai visų choristų nuoširdaus, atsakingo ir nelengvo darbo per repeticijas pripažinimas. Kartu tai – ir įpareigojimas nesustoti.
Nominacija skatina toliau tobulėti, ieškoti naujų meninių spalvų ir siekti dar aukštesnio atlikimo lygio. Ji taip pat suteikia kolektyvui daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir parodo, kad „Bočių“ pastangos yra pastebimos ne tik Telšiuose.
Nors vienas apdovanojimas savaime neužtikrina naujų koncertų ar kvietimų į kitus festivalius, toks pripažinimas gali tapti svarbia vizitine kortele. Choras tampa dar labiau matomas, o jo pasiekimas gali atverti naujų progų pasirodyti kitų miestų renginiuose, festivaliuose ar konkursuose. Vis dėlto „Bočiams“ svarbiausia ne pats apdovanojimas, o tai, ką jis reiškia kolektyvo viduje. „Didžiuojuosi savo choristais, jų atsidavimu muzikai, draugiškumu ir noru augti“, – sako G. Vaitkaitis.
G. Vaitkaičio požiūrį į kolektyvo veiklą taikliai apibendrina jo cituojama mintis: „Kas mokosi jaunystėje, subrendęs nuveiks didelius darbus. Kas mokosi subrendęs, nenusilps sulaukęs senatvės. Kas mokosi senatvėje, to neįveiks mirtis.“
Šiuose žodžiuose telpa ir „Bočių“ istorija. Choro nariai į sceną ateina ne todėl, kad jiems kažko trūksta, o todėl, kad nori dar kartą išmokti, sužinoti, patirti, išgirsti vienas kitą ir pasidalyti tuo, ką moka. Muzika tampa ne tik menine saviraiška, bet ir bendrystės forma.
Todėl „Profesionaliausio choro“ nominacija svarbi ir platesne prasme. Ji primena, kad profesionalumas nėra vien jauno amžiaus ar profesinės scenos privilegija. Atsakingas darbas, disciplina, noras mokytis ir meilė tam, ką darai, leidžia pasiekti aukštą rezultatą bet kuriame gyvenimo etape.
„Bočiai“ savo kelio šiuo įvertinimu tikrai nebaigia. Priešingai – nominacija tampa paskatinimu toliau dirbti, garsinti Telšius ir siekti dar aukštesnio meninio lygio. Artimiausias svarbus susitikimas laukia gruodžio 14 dieną Telšių kultūros centro salėje. Čia vyks choro organizuojamas renginys „Dievo dovana“, kuriame kartu su kitais senjorų chorais pasirodys ir „Bočiai“.
Tai bus dar viena proga įsitikinti, kad choro istoriją kuria ne vien apdovanojimai. Ją kuria žmonės, kurie savaitė po savaitės renkasi į repeticijas, mokosi, kartais pavargsta, tačiau vis tiek ateina dainuoti. „Šią nominaciją priimame su džiaugsmu, dėkingumu ir atsakomybe. Ji įkvepia toliau garsinti Telšius ir įrodyti, kad tikrasis muzikinis profesionalumas neturi amžiaus ribų“, – teigia G. Vaitkaitis.
O galbūt būtent tai ir yra svarbiausia „Bočių“ istorijos žinutė: kol žmogus nori dainuoti, mokytis ir būti kartu su kitais, tol jo balsas gali skambėti vis garsiau. Ir kartais jis gali nuskambėti taip, kad jį išgirsta ne tik klausytojai, bet ir profesionali komisija.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply