Nerimdaičių praeities fragmentai

Šis straipsnis nėra Nerimdaičių istorija – ji dar laukia, kol bus parašyta, atlikus platesnius tyrinėjimus. Reikėtų plačiau apžvelgti medicinos punkto, mokyklos, kultūros centro, bibliotekos, kolūkio veiklą, miestelio urbanistinę plėtrą. O kol kas straipsnyje pateikiami Nerimdaičių praeities fragmentai, kiek įmanoma juos susisteminus.
Straipsnis parengtas knygai apie Nerimdaičius, kuri bus išleista miestelio bendruomenės iniciatyva. „Kalvotojoje Žemaitijoje“ skelbiamas sutrumpintas variantas.

Alvydas Ivoncius

(Pabaiga. Pradžia Nr. 83, 84)

Gadūnavo valsčius panaikintas po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvos Respublikos metais. Buvo įsteigtas Nevarėnų valsčius, kuriam minėti kaimai priklausė. Valsčius, kaip ir cariniais laikais, buvo suskirstytas, tačiau jau ne į bendruomenes, o seniūnijas. Nevarėnų valsčiuje, be kitų, buvo Nerimdaičių, Trimėsėdžio, Virmėnų seniūnijos /Vikipedija/.
Nevarėnų valsčius išliko ir pokariu iki 1950 m., kai buvo panaikintas. Valsčiuje vietoje seniūnijų įsteigtos sovietinės apylinkės, tarp jų ir Nerimdaičių, Virmėnų, Trimėsėdžio, Mitkaičių bei kitos.
Telšių apskrities Trimėsėdžio apylinkės darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas veikė nuo 1945 m. sausio 26 iki 1954 m. rugsėjo 10 d., kol apylinkė buvo priskirta Mitkaičių apylinkei. Ji panaikinta 1963 m. sausio 12 d. ir prijungta prie Nevarėnų apylinkės.
Nerimdaičių apylinkei priklausė Nerimdaičiai, Būgeniai, Niurkiai, Virmėnai, Žalšilė. Apylinkė 1959 m. užėmė 46,7 kvadratinio kilometro.
Sovietmečiu svarbios reikšmės Nerimdaičių raidai turėjo kolūkis. 1949 m. kovo 10 d. Nevarėnų valsčiaus Nerimdaičių kaimo gyventojai neva nutarė susitelkti į žemės ūkio artelę „Ateitis“. 1950 m. rugpjūčio mėnesį nutarta susijungti į sustambintą žemės ūkio artelę šiems smulkiems kolūkiams: „Bugeniai“, „Ateitis“, „Virmėnai“, „Žalgiris“. Taip buvo įsteigtas Nerimdaičių kolūkis.
1976 m. lapkričio 11d. nuspręsta Nerimdaičių ir Mitkaičių kolūkius sujungti į vieną sustambintą kolūkį, suteikiant Mitkaičių kolūkio pavadinimą.
Telšių rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 72 „Dėl Mitkaičių kolūkio reorganizavimo“, buvo nuspręsta reorganizuoti Mitkaičių kolūkį į smulkesnius Nerimdaičių ir Mitkaičių kolūkius.
Nerimdaičių kolūkis nuo 1991 m. lapkričio 1 d. buvo reorganizuotas į Telšių rajono Nerimdaičių žemės ūkio įmonę. Ji likviduota 1992 m. spalio 15 d. Telšių rajono valdytojo sprendimu. Kolūkių laikotarpis Nerimdaičiuose baigėsi. Vis dėlto, kad ir kaip šį laikotarpį vertintume, Nerimdaičiai labiausiai išaugo tuo metu. Beje, tai buvo būdinga visoms centrinėms kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenvietėms. Vėliau kurį laiką nuo 1996 m. veikė žemės ūkio paslaugų kooperatyvas „Nerimdaičiai“, kuris taip pat jau yra išregistruotas 2023 m. gegužės 10 d. registro tvarkytojo iniciatyva.

Nerimdaičių raida
Iki XVI a. antrosios pusės Valakų reformos Nerimdaičiai buvo sudaryti iš padrikai išsibarsčiusių valstiečių sodybų. Atlikus reformą, kaimų žmonės buvo sukeldinti į kompaktiškus, dažniausiai gatvinio tipo, kaimus. Nuo jų nutolusiose žemėse liko vienkiemių, kurie vadinti užusieniais.
Panašu, kad Nerimdaičių gatvinis kaimas buvo išsidėstęs dabartinėse Paunšvystės ir Niurkių gatvėse.
Kaip minėta, Nerimdaičiuose 1665 m. buvo 11, 1677 m. – 15, 1738 m. – 2 sodybos. Telšių parapijos parapijiečių 1853 m. sąraše įrašytos 23 šeimos, tačiau nebūtinai buvo tiek sodybų. Vienoje sodyboje galėjo gyventi ir kelios šeimos. Dar kažkiek šeimų gyveno Tryškių parapijai priklausiusioje Nerimdaičių dalyje.
Grafų Zabielų valdytos ir jiems atiduotos karališkosios Telšių seniūnijos kaimų išpardavimas turėjo įtakos gatvinių kaimų irimui. Kol kas autoriui nežinomi XIX a. tikslesni kaimų ir valdų planai, kurie galbūt išlikę archyvuose. Beliko remtis XIX a. antrosios pusės ir XX a. pirmosios pusės topografiniais žemėlapiais, kurių seniausias yra 1915 m. atspausdintas 1865-1873 metų žemėlapis, parengtas pagal 1846-1863 metų kartografinius duomenis. Tai vadinamasis Fiodoro Šuberto žemėlapis.
Šuberto žemėlapyje matoma Nerimdaičių padėtis po 1860 m. Žemėlapyje Nerimdaičiai pažymėti kaip miestelis. Vis tik šiaurėje, vakaruose ir pietryčiuose pažymėti Nerimdaičiai kaip kaimas. Taip pat matome rusiška raide „З“ (засчянек – užusienis) žymimus užusienius. Iš šio žemėlapio galime spręsti, su kuriais kaimais Nerimdaičiai ribojosi, bet jis pernelyg schematiškas, neatspindintis sodybų išsidėstymo. Kur kas konkretesnis yra 1896 m. žemėlapis. Jame ryškus gatvinio Nerimdaičių kaimo suirimas į vienkiemius. Nerimdaičiai žemėlapyje pavaizduoti kaip vieno dabartinių Paunšvystės ir Niurkių gatvių kelio kaimas su kapinėmis šiaurėje. Nerimdaičių kaimo vienkiemiai išsibarstę prie kelių į Niurkius, Juozapavą, Eigirdžius, Laukstėnus.
Išpardavus grafų Zabielų žemes, Nerimdaičiuose atsirado naujų ūkių ir dvarelių. Palyginę 1853 m. parapijiečių sąrašą ir 1868 m. žemvaldžių sąrašą, matome, kad Nerimdaičiuose 1868 m. atsirado Gorskių, Karpavičių, Lukoševičių, Plesnevičių, Prželgovskių, Radvilavičių, Stulpinų, Filipavičių dvareliai.
Žinome, kad 1860 m. Baltramiejus Kristutis pastatė bažnyčią savo iš Zabielų nusipirktoje žemėje ir jai padovanojo 45 dešimtines žemės. Atrodo, kad Baltramiejus Kristutis nusipirko būtent tą Nerimdaičių dalį, kurioje būta gatvinio kaimo, nes bažnyčia pastatyta visai šalia jo.
Pastačius bažnyčią, dalis Nerimdaičių gavo kitą statusą – miestelio. Šalia bažnyčios turėjo būti pastatyta sodyba kunigui. Kaip ir daugelis panašių miestelių (pavyzdžiui, Ubiškė, Janapolė, Mitkaičiai), vadintų bažnytkaimiais, Nerimdaičiai taip ir liko kaimu su bažnyčia, neįgydami tikriems miesteliams, kaip Luokei, Nevarėnams, Tryškiams, būdingų bruožų su turgaus aikštėmis, parduotuvėmis, amatininkų dirbtuvėmis, mokyklomis, valdžios valsčiaus įstaiga.
Vis dėlto Baltramiejų Kristutį pagrįstai galime laikyti Nerimdaičių miestelio įsteigėju. Būtų jis pastatęs bažnyčią Virmėnuose ar Niurkiuose, dabar turėtume Virmėnų arba Niurkių miestelius.
Kaip minėta, 1903 m. Kauno gubernijos apgyvendintų vietų sąraše Nerimdaičiai itin suskirstyti: Nerimdaičių dvaras, miestelis, vienkiemis, dvaras, pirmieji Nerimdaičiai, antrieji Nerimdaičiai, tretieji Nerimdaičiai, vienkiemis, palivarkas.
XX a. pradžioje ir vėliau prieškarinėje Lietuvoje įvykdyta žemės reforma menkai palietė Nerimdaičius todėl, kad juose, išskyrus Gorskių palivarką, nebuvo stambesnių nei 200 hektarų (tiek buvo palikta dvarininkams) valdų. Be to, Nerimdaičiai jau buvo subyrėję į vienkiemius ir keliolikos sodybų miestelį, o carinės ir vėlesnės reformų metu siekta kaimus išskirstyti į vienkiemius.
1921 m. parengtas Biržuvėnų dvarininkei Onai Gorskienei priklausiusio Nerimdaičių palivarko išparceliavimo kariškių reikmėms planas. Įgyvendinus šį planą, Nerimdaičiuose atsirado daugiau nedidelių ūkių sodybų.
Nerimdaičių, kaip miestelio, statusą sutvirtino XX a. pirmojoje pusėje įsteigta mokykla. Dabar jau ne vien bažnyčia, o ir mokykla tapo traukos centrais aplinkinių kaimų gyventojams.
Vis dėlto Nerimdaičiai, kaip ir kiti bažnytkaimiai, išliko nedideliu miesteliu. Prisiminkime Broniaus Kviklio žinutę, kad 1923 m. Nerimdaičių miestelyje buvo 10 sodybų su 69 gyventojais, o kaime – 58 sodybos su 366 gyventojais.
Taigi nuo 1860 m. turime dvi vietoves: Nerimdaičių miestelį ir Nerimdaičių kaimą.
Panašu, kad prieškario metais Nerimdaičiai nelabai plėtėsi. Virsmas įvyko pokario metais, kai Nerimdaičiai tapo centrine kolūkio gyvenviete. Atsirado nauji kolūkio administraciniai ir gamybiniai, kultūros namų ir mokyklos pastatai. Miestelis plėtėsi žmonėms statantis individualius gyvenamuosius namus, susiformavo naujos gatvės. Nemažai namų kolūkiečiams apgyvendinti pastatė ir Nerimdaičių kolūkis. Šis procesas truko dešimtmečius. 1968 m. išleistoje „Mažojoje lietuviškojoje enciklopedijoje“ konstatuota: „Kaimo senoji dalis – vienpusis gatvinis kaimas, likusios sodybos išsiskirsčiusios vienkiemiais“. Ten pat rašoma, kad Nerimdaičiuose nuo 1917 m. veikė pradinė mokykla, nuo 1958 m. – felčerių-akušerių punktas, nuo 1952 m. – kultūros namai, nuo 1949 m. – biblioteka“.
Deja, Nerimdaičius, kaip ir kitus panašius miestelius, susilpnino mokyklos ir kultūros namų uždarymas. Pastarųjų veiklą iš dalies perėmė Nerimdaičių kaimo bendruomenė, įsteigta 2003 m. liepos 30 d. Ji tapo svarbiausia sutelkiant Nerimdaičių ir gretimų kaimų žmones bendruomeninėms iniciatyvoms įgyvendinti.

Pavadinimo kilmė
Nerimdaičių, kaip gyvenamosios vietovės, pavadinimas mus nukelia į senesnius laikus nei siekia istoriniai šaltiniai. Kaimo pavadinimas, pasak Lietuvos vietovardžių geoinformacinės duomenų bazės, yra asmenvardinės kilmės, sietinas su senovine pavarde ar vardu Nerimdaitis. Paprastai priesaga „-aitis“ asmenvardžiuose turi ir mažybinę reikšmę, nusakančią, kad asmuo yra kieno nors sūnus: Jonaitis, Stanislovaitis, Pranaitis ir panašiai. Pavardės su tokia priesaga itin būdingos seniesiems aktams ir bažnyčių metrikų XVII a.-XVIII a. pradžios knygoms. Todėl galima ir tokia versija, kad pradinė asmenvardžio forma buvo Nerimdas, kurio sūnui prigijo įvardijimas Nerimdaitis. Palyginimui: asmenvardis Edintas, vietovardis Eidintaičiai. Asmenvardis, tikėtina, sudarytas iš neiginio „ne“ ir šaknies „rimd“. Pavyzdžiui, Rimdeika, „Lietuvių pavardžių žodynas“ Rimdeiką sieja su žodžiu „ramdyti“ – raminti, guosti, tvardyti /38/. Tačiau turime ne tik žodį „ramdyti“, bet ir „rimdyti“, kuris reiškia „raminti“ ir „remti“. Dvišakniai vardai buvo būdingi seniesiems lietuvių, apskritai baltų, ir ne tik jų, įvardijimams. Pasitaikydavo ir vardų su neiginiu „ne“. Pavyzdžiui, vardas Nerimantas. Tokiu būdu su neiginio priešdėliu vardas Nerimdas ar Nerimdaitis gali būti iššifruojamas kaip „neramus“, „nerimstantis“.
Su šaknimi „rimd“ Lietuvoje yra kaimai Rimdžiai, Rimdžiūnai. Lietuvos metrikos Užrašymų knygoje Nr. 3 (1440-1498) minimi asmenys Rimdus, Rimdis, tiesa, jie ne iš Žemaitijos. Tai sutvirtina prielaidą, kad Nerimdaičių pavadinimas yra asmenvardinės kilmės iš neiginio ir šaknies „rimd“.
Asmenvardinės kilmės Nerimdaičių pavadinimas leistų numanyti, kad kadaise kaimas pradėjo formuotis iš čia apsigyvenusio Nerimdo ar Nerimdaičio sodybos. Tokia kaimų raida, kai jie formavosi kaip asmenų ar giminės sodybos, būdinga daugeliui vietovių. Pavyzdžiui, Mitkaičiams, Norvydams, Gintalams, Eigirdžiams.
1935 m. buvo fiksuojami vietovardžiai. Internetiniame resurse „Lietuvos žemės vardynas“ paskelbta Nerimdaičių anketa. Tai vandens telkinių, pievų, laukų, kalvų bei kitų objektų kaimuose įvardijimai.
Nerimdaičių pradžios mokyklos mokytoja Adolfina Beresnevičienė surašė šiuos Nerimdaičių vietovardžius: laukai – Arabija (apie 20 hektarų, rytinėje pusėje), Padoniškė (apie 5 hektarai, pietinėje pusėje), Voverinė (apie 9 hektarai, vakarinėje pusėje, kaimo pradžioje), pievos – Briedgaurynė (apie 30 hektarų, pelkėta, vietomis durpės, į šiaurės rytus), Iniškė (apie 5 hektarai, per vidurį teka Paslupis, šiaurinėje pusėje), upeliai – Paslupis, Būgenis, perkasas Dauba (apie 100 metrų ilgio, 15 metrų gylio, 10 metrų pločio, šiaurės vakarų pusėje, Kaktavičiaus ūkyje), Sudiškė (2 ūkiai, Arlauskienės ir Beresnevičių, po 30 hektarų, vakarinėje kaimo pusėje), pelkė Juodalksnynas (ant kiminų auga juodalksniai, viduryje yra kūdra).
Iniškė neabejotinai susijusi su 1665 ir 1677 metais inventoriuose įrašytais Martynu ir Juozapu Inaičiais. Padoniškė galbūt sietina su minėtuose inventoriuose įrašytais Padaubio, Padambio, Padaukio pavardėmis asmenimis.
Adolfina Beresnevičienė užrašė ir keletą padavimų. Esą perkasas Dauba buvo iškastas švedų kaip apkasai, o dabar yra užverstas akmenimis ir užaugęs krūmais. Laukas Arabija pramintas todėl, kad čia smėlis. Kai Baltramiejus Kristutis pastatė bažnyčią, ilgai bažnytkaimiui neįstengė sugalvoti pavadinimo, jam buvo dėl to neramu. Todėl vėliau ir praminė bažnytkaimį Nerimdaičiais. Voverinėje kadaise buvęs miškas, o jame – karčema. Voverinėje gyvenęs labai stiprus Steponas Bružas, viena ranka galėjęs pakelti dideles girnas ir akmenis. Ta jo jėga buvusi iš velnio. Prieš mirtį, kai iš jo varė velnią, tai šis išlėkdamas nutraukė mirštančiojo kairės rankos pirštą.

Neatrastoji praeitis
Rašytiniai šaltiniai Nerimdaičius paminėjo XVI a. antrojoje pusėje kaip karališkąjį kaimą. Jis buvo ir anksčiau, bet kol kas senesnės nei straipsnio pradžioje minėtos 1569 metų datos neturime.
Kai išsenka su vietove susiję istoriniai šaltiniai, į senesnę praeitį gali nukelti tik archeologiniai tyrinėjimai, kurie, deja, šiame krašte neatlikti visų pirmiausia todėl, kad nežinomi ir neaptikti archeologų dėmesio verti objektai (senkapiai, senovės gyvenvietės). O tokie objektai Nerimdaičiuose ir gretimose vietovėse, Virmėnuose, Trimėsėdyje, Niurkiuose tikriausiai tebeslypi neatrasti žemėje.
Nevarėnų seniūnija yra vienintelė Telšių rajone, kurioje nėra nė vieno į Kultūros paveldo registrą įrašyto neginčijamo archeologinio objekto: kapinyno, senkapio, senovės gyvenvietės, piliakalnio.
Marius Iršėnas, Dalia Ostrauskienė straipsnyje „Vidurio Žemaičių aukštumos apgyvendinimo raida iki XVI a. pagal archeologijos paminklų ir pavienių radinių pasiskirstymą“ pažymėjo, kad trikampyje tarp Nevarėnų, Nerimdaičių ir Mitkaičių aptikta 12 pavienių, atsitiktinių akmens amžiaus radinių. Net 6 akmeniniai kirviai rasti Gadūnavo apylinkėse. Straipsnio autoriai rašė: „Galime daryti prielaidą, kad išvardintose vietovėse, be jau žinomų, galėjo egzistuoti akmens arba žalvario amžiaus gyvenviečių, kito pobūdžio archeologijos paminklų. Neatsitiktinai buvo paminėtas žalvario amžius, nes akmens kirvių datavimas nėra iki galo išaiškintas, kartu neabejojama, kad dalis tiek įtveriamųjų, tiek kirvių su skyle kotui buvo naudojami ir žalvario amžiuje“. Pagal straipsnio autorius, Nerimdaičiuose atsitiktinai rasti akmeninis įtveriamasis kirvis ovalaus pjūvio, akmeninis įtveriamasis kirvis keturkampio pjūvio.
Akmens amžiaus, neolito laikotarpio (5500-2000 pr. Kr.), ar bronzos amžiaus (1600-550 pr. Kr.) radiniai leidžia manyti, kad Nerimdaičiuose ir aplinkiniuose kaimuose žmonės sėsliai, užsiimdami žemdirbyste, gyveno daugiau nei prieš du tūkstančius metų. Žemdirbystę patvirtina Trimėsėdyje rastas akmeninis kaplys.