Daugybei telšiškių futbolas yra daug daugiau nei žaidimas. Tai dar kartą įrodė Telšių futbolo veteranai, vieną 2026 m. liepos vakarą susirinkę į ypatingą, prisiminimais nuspalvintą susitikimą. Žemaitijos sostinėje vėl buvo kalbama apie futbolą, apie prieš dešimtmečius vykusias rungtynes, dirbusius trenerius, o miesto stadiono aikštėje bei vėliau, prie bendro stalo, susitiko vyrai, gimę 1948-1968 metais. Kelios kadaise jaunų vaikinų kartos, dešimtmečius formavusios Telšių sporto istoriją, liejusios prakaitą dėl kiekvieno aikštės metro, gynusios gimtojo miesto garbę šalies pirmenybėse. Kartos, puikiai žinojusios, ką reiškia tikra vyriška draugystė, užgimusi žaliojoje vejoje. Žinojusios ir ką reiškia žaisti tik iš idėjos, be pinigų, kurių didesnę sportinės karjeros dalį jiems niekas niekada nemokėdavo.
Stasys Katauskas
Susitikimas
Į Žemaitijos sostinės futbolo veteranų susitikimą susirinko per keturiasdešimt buvusių futbolininkų, keletas trenerių. Pražilę plaukai, ramesnis, kartais sunkiau žengiamas žingsnis neištrynė dar jaunystėje pajausto sportinio azarto, kadaise ginusio šiuos žmones į priekį.
Pasak Telšiuose žinomo vaikų trenerio ir buvusio futbolininko Algio Kveinio, kartu su Vaidotu Leveriu ėmusio įgyvendinti Olego Ramšos sumanytą susitikimo idėją, šis renginys – ne tik proga paspausti vienas kitam ranką, bet ir gyva, kvėpuojanti pagarba Telšių sporto praeičiai. Juk be šių vyrų, be nuo seno mieste gyvuojančios populiariausio pasaulyje sporto tradicijos, nebūtų ir dabartinio Telšių futbolo klubo „Džiugas“, kuris neatsirado tuščioje vietoje.
Tarp susitikimo dalyvių – ir labai garbaus amžiaus sulaukę miesto futbolo žmonės. Tai – į devintąją dešimtį įkopę Vytautas Kempinas ir Romas Vaitiekaitis. Šie vyrai – gyvas liudijimas, kad meilė sportui neturi galiojimo termino, o futbolo batai, net jei seniai pakabinti ant vinies, širdyje palieka gilų, visam gyvenimui nedylantį įspaudą.
Deja, ne visi kažkada vilkėję Telšių „Džiugo“, „Masčio“, „Impulso“, Ubiškės „Pateklos“ ar kitų mūsų krašte jau nebeegzistuojančių komandų marškinėlius žmonės, ne visi juos ugdę treneriai sulaukė tokio susitikimo. A. Kveinio žiniomis, trisdešimt penkių buvusių tų kartų futbolininkų jau nebėra. Jų veidai, pavardės, įmušti įvarčiai, atlikti perdavimai, atremti smūgiai ar tiesiog kadaise kartu išgyventi, patirti gyvenimiški nuotykiai teliko gyvų bičiulių atmintyje. Kai kas gal anų laikų mūsų laikraščio puslapiuose. Bet kiekvienas iš išėjusiųjų Anapilin žaidėjų taip pat paliko dalelę savęs Telšių futbolo aikštėse.
Įsiminusi kelionė
Pats susitikimas sąmoningai nebuvo daromas oficialus ar suvaržytas griežto protokolo. Tai buvo gyvas, triukšmingas, juoko pilnas futbolo bendražygių vakaras. Jame netrūko istorijų apie „legendinius“ įvarčius, teisėjų klaidas, kurios dabar kelia tik skambų juoką, apie smagias keliones į varžybas senais autobusais, kai dainos skambėdavo per visą saloną. Viena tokia kelionė įstrigo ir pačiam A. Kveiniui.
„Žaidėm tuomet Kelmėje, bet į ją tenuvažiavom vos dešimt vaikinų. Ką daryti? „Ar esi kada lošęs futbolą“, paklausė kažkas vairuotojo, mat trūko vieno žaidėjo“, – pasakoja A. Kveinys. Vairuotoją tada pavyko prikalbinti išbėgti į aikštę. A. Kveinys neprisimena, kaip pasibaigė tos prieš beveik penkiasdešimt metų vykusios rungtynės, bet pamena, kad po mačo vairuotojas rimtai nuogąstavo, ar besugebės komandą parvežti namo. „Kojų iš viso nebejaučiu“, – ano vairuotojo žodžius pamena šiandienis treneris ir futbolo veteranas.
Ne visi kviesti į susitikimą buvę futbolininkai ir treneriai pasirodė. Būta Telšių futbolo pasaulyje gerai žinomų veidų, būta ir garsių miesto futbolo žmonių, dėl įvairių priežasčių negalėjusių atvažiuoti. Ne vienas buvęs futbolininkas jau senokai yra pakeitęs gyvenamąją vietą, kai kurie net šalį. Bet dauguma susirinko. Tačiau šis vakaras dar kartą parodė, kad Telšių futbolas turi neįtikėtinai stiprias šaknis. Veteranų susitikimas tapo tiltu tarp sportinių praeities kovų ir šiandienės draugystės. Gražus įrodymas, kad tikras bendruomeniškumas ir meilė gimtajam miestui bei sportui gali nugalėti bėgančius metus, didelius atstumus, kasdienybės negandas. Vyrai išsiskirstė pažadėję būtinai susitikti. Nes, kol gyvi šie vyrai ir jų prisiminimai, kol nenutrūksta miesto futbolo gija, tol gyva ir Telšių futbolo siela.