Ne taip dažnai nutinka, kad toli nuo Lietuvos vykstant didelį rezonansą pasaulyje sukeliantiems įvykiams, tuo pat metu jų sūkuryje atsidurtų telšiškis. Šįkart nutiko būtent taip. Keliautojui Lukui Vainavičiui Ispanijai priklausančiame Seutos anklave papuolė būti kaip tik tomis dienomis, kuomet į šį miestą, pasyviai stebint Maroko pasieniečiams, buvo įsiveržę daugiau kaip penkiasdešimt tūkstančių nelegalių migrantų iš Maroko, o įvykis sukėlė ne tik diskusijų audrą Europoje, bet ir rimtą diplomatinį konfliktą tarp Ispanijos ir kai kurių kitų Europos Sąjungos šalių.
Stasys Katauskas
Kas ta Seuta?
Šiaurės Afrikoje, netoli Gibraltaro sąsiaurio, Ispanijai priklauso Seuta ir Melila, du anklavai, mažytės pajūrio teritorijos, iš visų pusių, kur sausuma, apsuptos Maroko karalystės.
Dar XV a. dabartinį Seutos miestą pirmieji iš europiečių užkariavo portugalai. Seuta tapo viena pirmųjų portugalų kolonijų. 1580 m. buvo tarpsnis, kuomet keliems dešimtmečiams Ispanija ir Portugalija buvo tapusios viena valstybe. Tačiau ši unija neišliko ir šalys atsiskyrė. Taip Seuta atsidūrė jau tik Ispanijos valdžioje. Kiek vėliau ispanai patys užkariavo ir Melilos miestą, esantį tolėliau nuo Seutos. Taip susiformavo abu minimi ispanų anklavai šiaurinėje Afrikoje.
Marokas šiuos miestus linkęs laikyti ispanų kolonijomis. Į juos, kaip į Europos valstybės teritoriją veržiasi per Maroką plūstantys nelegalūs imigrantai iš visos vakarinės Afrikos. Todėl Seuta jau senokai apjuosta aukštomis keliolikos metrų aukštį siekiančiomis tvoromis. Paskutinėmis liepos dienomis šios tvoros nelabai bepagelbėjo. Kas nutiko?
Įsiveržimas
Šį pavasarį Ispanijos Aukščiausiajame Teisme buvo priimti keli kontraversiški nutarimai dėl šalyje jau esančių nelegalių imigrantų legalizavimo tvarkos (negaliojantys tokioms teritorijoms kaip Seuta) ir nutarimas, kad negalima automatiškai apgręžti jūra į šalį patenkančius nelegalius migrantus. Tokie nutarimai paskatino skurdesnėse šalyse ėmusius plisti gandus, kad tereikia į Ispaniją atvykti jūra ir tu jau būsi legalus šioje šalyje, o tuo pačiu ir Europoje.
Tokie gandai itin suintensyvėjo internete liepos mėnesio gale, todėl manoma, kad čia neapsieita be sąmoningo šio proceso kurstymo. Paskutinėmis liepos dienomis dešimtys tūkstančių marokiečių ėmė veržtis į Seutą. Daugiausia jūra. Migrantų buvo tiek daug, kad ispanų pasienio tarnybos tiesiog fiziškai nebespėjo jų sustabdyti, tad marokiečiai užplūdo miestą.
Dalis įsiveržimo metu žuvo, bet keliasdešimt tūkstančių pateko į miestą. Dalis patekusiųjų ėmė siautėti, o pasaulio žiniasklaidoje pasirodė užrašai „Seuta krito“, „Migrantų krizė Ispanijoje“, „Ispanija nebesuvaldo migrantų antplūdžio“ ir panašios antraštės. Visa tai pirmosiomis dienomis vyko gan pasyviai stebint Maroko pasienio tarnyboms. Kodėl?
Marokas ir Ispanija
Istoriškai šių šalių santykiai gana sudėtingi. Tai skirtinguose žemynuose įsikūrusios, skirtingoms kultūroms priklausančios šalys kaimynės, skiriamos tik nedidelio Gibraltaro sąsiaurio (kuris yra jau britų anklavas Ispanijos žemėje). Kadaise, po šiaurinę Afriką išplitę arabai buvo įsiveržę į Europą ir užėmę didelę dalį Pirėnų pusiasalio. Jame šiandien gyvuoja krikščioniškos Ispanijos ir Portugalijos valstybės, tačiau nuo VII iki XV a. jame vienu metu gyvavo arabiški kalifatai ir vyko tai, kas vadinama rekonkista (ispaniškai atkariavimas) – pusiasalyje gyvenusių vietinių krikščionių kova su kraštą užvaldžiusiais musulmonais, kuriuos ispanai ir kitos krikščioniškos pusiasalio tautos vadino maurais.
Rekonkista pasibaigė visišku musulmonų išstūmimu iš Europos. Europiečiai įgijo ir dvi minėtas nedideles teritorijas šiaurės Afrikoje. Marokas liko musulmoniška arabų ir berberų dominuojama šalimi. Ilgą laiką taip pat stipria, įtakinga. Tačiau bendras kadaise pirmavusio islamiško pasaulio nuosmukis galiausiai paveikė ir Maroką.
Dar vienas Maroko ir Ispanijos susidūrimas įvyko jau XX a. Afrikos vakariniame krante yra teritorija, vadinama Vakarų Sachara. Tai menkai gyvenamas plotas, beveik be miestų, apgyvendintas negausios berberų ir arabų kilmės sahravių etninės grupės. Šio regiono istorija buvo taip susidėliojusi, kad keletą šimtmečių Vakarų Sachara buvo ispanų kolonija. 1975 m. Jungtinėse Tautose buvo priimtas nutarimas, jog sahraviai turi teisę Vakarų Sacharoje kurti savo valstybę. Nutarimas netenkino nei Ispanijos, nei Maroko. Tačiau marokiečiai tąsyk jėga užėmė buvusią ispanų koloniją ir iki šiol laiko ją teisėta savo teritorijos dalimi. Vidinių problemų anuomet kamuojama Ispanija tam deramai nepasipriešino. Tačiau Maroko įvykdytos Vakarų Sacharos okupacijos nepripažįsta ne tik Ispanija, bet ir dauguma kitų pasaulio šalių, įskaitant Lietuvą. Patys sahraviai, priešinęsi ispanams, iki šiol kovoja partizaninį karą prieš Maroką.
Po Seutos krizės pasigirdo kalbų, kad ispanų-marokiečių santykių kontekste Vakarų Sachara yra ne tik neišspręstas nesutarimas, bet ir savotiškas precedentas Marokui, jog susidarius palankioms aplinkybėms, jėgą galima naudoti kaip politinio poveikio priemonę. Todėl baiminamasi, kad masinį nelegalių migrantų įsiveržimą panaudojus kaip ginklą (tą prieš keletą metų matėme ir mūsų pasienyje su Baltarusija), siekiama daryti politinį spaudimą. Tiesa, įrodyti, kad taip ir nutiko Seutoje, beveik neįmanoma. Kokia padėtis šiame ispanų anklave buvo pirmosiomis krizės dienomis, ką gyvai pamatė Lukas Vainavičius?
Seutoje
Absoliuti dauguma nelegaliai patekusių į Seutą žmonių jau pirmosiomis dienomis miestą paliko. Todėl čia patekęs L. Vainavičius nelegalų masinio antplūdžio apogėjaus nepamatė. „Tik išsilaipinus krante, krito į akis, kad labai daug policijos. Kad neįmanoma surasti išsinuomoti būsto per keliautojams įprastą Bookingo programėlę“, – sako L. Vainavičius.
Migrantai, žinoma, nesugriovė per parą gražaus Afrikoje įsikūrusio Ispanijos miesto. Nors tam tikra įtampa, be abejo, tebebuvo. Telšiškiui Seutoje teko sutikti nemažai marokiečių, pavaikštinėti prie miestą nuo Maroko skiriančios tvoros, po krantą, į kurį plūdo dešimtys tūkstančių marokiečių. Nemažai jų prieš keletą dienų žuvo plaukdami jūra. Tad šie įvykiai ne tik rezonansinė naujiena, bet ir nemažai individualių žmogiškų tragedijų.
Per pokalbius su Seutoje ar kelionėje į ją sutiktais marokiečiais telšiškiui teko išgirsti ir į didžiąją žiniasklaidą nepatenkančių naujienų. Kad po masinio įsiveržimo į miestą Marokas ėmėsi itin akylai saugoti Seutos apylinkes, kad prie Seutos besiartinantys žmonės tiesiog fiziškai daužomi pačių Maroko pasieniečių, tad paskutiniu metu niekas į Seutą nebesiveržia. Tačiau taip pat, kad tarp Maroko jaunimo plinta planas rugpjūčio 15 d. vėl masiškai, dešimtimis tūkstančių veržtis iš Maroko į Seutą. „Pamatysime, ar taip ir nutiks“, – sako L. Vainavičius. L. Vainavičiui teko sulaukti ir Seutos gatvėse sutiktų nelegalių migrantų klausimų „kiek pinigų tu galėtum mums duoti“.
Tad nors telšiškio įspūdžiai, kuriuos, beje, galima pamatyti ir šio vaikino Youtube kanale, liudija, kad nors krizė šį kartą suvaldyta, pati nelegalių migrantų problema niekur nedingo, o pastarosiomis savaitėmis kilę diplomatiniai ginčai tik liudija, kad surasti bendrą sprendimą, tenkinantį visas Europos šalis, nebus paprasta. Seuta toli nuo Lietuvos geografiškai, bet pasaulis darosi vis mažesnis, savo migrantų krizę turėjo ir Lietuva. Tad dabar matomos ispanų problemos, klaidos, patirtys gali būti aktualios ir mums.