Gidė ir istorikė Janina Bucevičė kartais veda ekskursiją Telšiuose tema „Respublikos gatvė 1939-aisiais“. Tai labai įdomi ekskursija, kurios metu, einant dabartine Respublikos gatve, galima sužinoti, kas, kur iki šiol tebestovinčiuose pastatuose buvo prieš daugiau kaip aštuoniasdešimt metų. Kur tada veikė kirpykla, kokiame pastate buvo galima nusipirkti mėsos, kur užsukti į užeigą ar kreiptis į gydytoją. Kurios parduotuvės priklausė žydams, kurios – lietuviams. Ekskursijos metu neišvengiamai veriasi ne tik pastatų istorijos, bet ir bendresnis to meto miesto gyvenimas. Trisdešimt devintieji praėjusio šimtmečio metai, apie kuriuos pasakojama minėtoje J. Bucevičės ekskursijoje, jau seniai tapo praeitimi. Bet tokia pat praeitimi, net kita vis labiau įvairiausiais mitais apaugančia epocha yra virtęs ir ne toks senas laikas – sovietinės okupacijos pabaiga. Pabandykime nusikelti mintimis į aną laiką, į 198… kažkuriuos metus iki Sąjūdžio. Kokie tada buvo Telšiai?
Stasys Katauskas
(Pabaiga. Pradžia Nr. 78, 80)
Mokykloje
Vienas tokių pavyzdžių būdavo kasmečiai švaros ir asmeninės higienos patikrinimai. Užsimovusios specialias pirštines specialistės tikrindavo, ar mokiniai neturi utėlių. Nes sovietmečiu utėlėtų vaikų vis dar būdavo. Sakytum, nieko čia blogo, kad tikrindavo. Bet tikrinimas vykdavo visiems sėdint klasėje. Tiesiog kiekvienam tomis pačiomis pirštinėmis pataršydavo plaukus. Jeigu kas turi, žinodavo visa klasė. Buvo, kad keletą kartų utėlių rado pas vieną tylią mergaitę. Aišku, kad ji aplipo pravarde, sulaukdavo įžeidinėjimų ir keletą metų niekas nenorėjo sėdėti su ja viename suole. Buvau vaikas, tad irgi esu kažką negražaus tais laikais jai pasakęs. Bet dar mokykliniais metais vos kiek paaugęs suvoki, kad ne vaikas kaltas dėl tų utėlių, o jo tėvai, galbūt nepakankamai rūpinęsi, o galbūt tiesiog neturėję namie tinkamų buitinių sąlygų. Sunku turėjo būti tai mergaitei.
Panašus pavyzdys ir iš kitokio švaros patikrinimo, kurio herojumi, pats to nenorėdamas, tapo vienas anų laikų bendraklasis. Pradinukai tada tebebuvom. Turėjom gan piktą mokytoją, mandagiai bendraudavusią su tėvais, bet buvusią pakankamai griežtą mums. Reikėdavo parodyti rankas, nusimauti batą ir kojinę, parodyti koją. Tikrindavo švarą, ar nusiprausę. Viskas irgi vykdavo klasėje, prie visų, irgi per pamoką. Dabartiniai mokiniai, dabartiniai tų mokinių tėvai (o juk dalis jų iš esmės dar mano karta, tie, kuriuos pačius taip mokykloje tikrindavo), be jokios abejonės, vaiko higienos patikrą kitų bendraklasių akivaizdoje suvoktume kaip vaiko privatumo pažeidimą. Tada nė tokios minties nebuvo. Mano minėtam bendraklasiui sykį papuolė per tokią patikrą būti palyginti nešvariom rankom ir kojom, ne itin švariom kojinėm. Kas nutiko?
Gėdinamas, žinoma, buvo berniukas. Prie visų. Mokytoja liepė jam, pradinukui, tiesiog per pamoką išsirengti nuogam iki pusės ir basam eiti prie klasės kampe buvusios kriauklės praustis ten šaltu vandeniu. Rėkė ant jo, tarsi nė dešimties metų neturėjęs vaikas pats būtų kaltas, kad kažko ten nenusiprausė ar neišsiplovė. Mokytoja rėkė ant jo, kol vaikas prausėsi. Stebėjom tylėdami. Tada nė vienas nesityčiojom iš to berniuko, tik išsigandę žiūrėjom, kas toliau bus.
Kai rašau dabar šiuos prisiminimus ir galvoju, kodėl pradinių klasių mokytoja mano atmintyje taip ir liko pikta pagyvenusia moterim, gerai suvokiu, kad bet kokius geresnius, gražesnius epizodus (o jų būta) užgožia ne tik čia aprašytos situacijos, bet ir prisiminimas, kaip pats stoviu prie lentos per matematikos pamoką, kažko ten nesuprantu, nes mokytoja ant manęs šaukia ir aš tiesiog nebepajėgiu galvoti apie uždavinį, todėl proverksmiais lemenu kažką, kad maniau, jog taip reikia. O mokytoja, čiupusi už plaukų, daužo man galvą į lentą ir kartoja tą mano išlementą „maniau“. Taip, irgi visos klasės akivaizdoje, tik šįkart herojus jau aš.
Niekas tada iš manęs nesityčiojo. Niekada nesijuokdavom iš mokytojos rėkimą ar smurtavimą patyrusių klasiokų. Bet nors tokios situacijos, kiek pamenu, buvo labai retos, savo kailiu tokius mokymo metodus tik tą kartą teko patirti, vis tiek… vis tiek tai buvo vėlyvojo sovietmečio Telšių mokyklos realijos. Tuo pačiu ir dalelė tuomečio miesto gyvenimo. Dalelė, apie kurią nė tėvai nežinodavo. Nes kažkodėl būdavo gėda sakyti, kad mokytoja tavo galvą trankė į lentą. Ir kažkaip buvo aišku, kad geriau tą pasilaikyti sau.
Kas įstrigo į atmintį
Dalis skaitytojų šioje vietoje gali papriekaištauti, kad pradėdamas šį tekstą, kviečiau ne tik neromantizuoti, bet ir nedemonizuoti ano laiko, paskutinių kelių okupacijos metų iki Atgimimo ir laisvės. Socialiniuose tinkluose pakanka visokiausių nežinia kieno rašytų istorijų apie vyresnes nei mano kartas, kurių turinys paprastai būna „tada neturėjom kompiuterių, bet žaidėm lauke, augom sveiki ir laimingi, nusibrozdindavom kelius, bet buvome savarankiški ir pan.“. Suprask, puikūs buvo laikai ir, lyginant su dabartiniais išlepintais vaikais ar paaugliais, oho, kokie buvom. Pastebiu, kad tokie įrašai sulaukia daugybės patiktukų, kad patiktukus kartais deda ne tik vyresnių nei manoji kartų žmonės, bet ir bendraamžiai ar kiek jaunesni. Įtariu, jog tokiame konteste manieji anksčiau surašyti mokyklinių metų prisiminimai iš devintojo dešimtmečio daliai skaitytojų gali pasirodyti kaip anų laikų demonizavimas.
Bet iš tikrųjų aš nedemonizuoju. Tiesiog prisimenu tuometę aplinką, to laiko realijas, dėl kažkokių priežasčių labiau atmintin įstrigusius epizodus. Žinoma, subjektyvų anų laikų gimtojo miesto vaizdą. Selektyvų, nes visko surašyti neįmanoma. Bet ne tendencingą, o sąžiningą, koks mano atmintyje mūsų miestas išliko. Koks atmintyje išliko tuometis gyvenimas, tuometė buitis. Pabūkim tų laikų Telšiuose dar truputį. Pasivaikščiokim.
Į kiną
Pirmiausia praeikime voleliu dažytu koridoriumi (volelis dažno tų laikų buto betonines sienas buvo išmarginęs kokiais nors pasikartojančiais ornamentais ar piešiniais) iki durų, praverkime jas, apkaltas porolonu ir aptrauktas dirbtine oda. Nusileiskime laiptais į kiemą. Jame greta šimtabučio namo, kol aš dar pradinukas, stovi kokie du ar trys automobiliai. Zaporožietis, moskvičius ir žigulis. Kiti gyventojai (name gyvena šimtas šeimų ir Maradonos vedama Argentina jau tapo arba po metų dvejų taps pasaulio futbolo čempione) mašinų neturi. Patraukime į miestą (nes taip vadindavom ėjimą į miesto centrą). Tebus šį kartą į kiną (bene vienintelį dalyką, kurio išties gaila iš ano meto Telšių). Iš pradžių reikės pereiti kiemą. Jau sakiau, kad jame styro surūdiję sūpynių rėmai, metalinė čiuožykla, daug purvo, plytgalių ir kitokių besimėtančių statybinių nuolaužų, ištrupėjusio betono važiuojamojoje dalyje, sudaužytų butelių šukių. Eidami pro daugiabučio namo galą, pasisaugokim, ar bičiuliai iš kitų butų nemėto akmenų į belangę sieną daugiabučio gale. Išeisime į Luokės gatvę. Ja toliau iki miesto centro.
Koks oras? Tebus lietinga. Kodėl? Todėl, kad neužmirštume, jog nors mašinų nedaug, einant gatve, reikia nuolat saugotis bet kurio pravažiuojančio automobilio, kad neaptaškytų. Nes jeigu lyja, daugelyje vietų gatvės pakraščiuose telkšo pelkės. Bet sovietmetis, mes įpratę tiesiog instinktyviai pasisaugoti. Nors papuola, kad kartais vis tiek mus aptaško. Ne specialiai, tiesiog gatvė tokia.
Jei yra ūpo, už keturias kapeikas galime nusipirkti bilietėlį ir įlipę į geltoną „Ikarusą“, iki miesto centro važiuoti. Bet nebūtina. Juk jėgų pilna, o iki centro ne tiek jau toli. Priklausomai nuo paros laiko, skiriasi tikimybė, bet ji visada yra, kad praeidami sutiksime ne tik nemažai pėsčiųjų (mašinų daugelis juk neturi, o geltonų „Ikarusų“ tvarkaraštis ne visada patogus), bet ir gerokai įkaušusių telšiškių. Tiesa, dažniausiai neagresyvių, tiesiog nebepaeinančių tiesiai.
Noro pasukti link ežero, jei einam Luokės gatve į kiną, nebus. Dirbtinė sala dar ne sala, likusi Masčio pakrantė… na, tiesiog žolė ir krūmai bei vietomis išsiklaipęs šaligatvis, vietomis tik posiauris takelis, kuriuo eina žmonės. Taip, gražausia šiandien puošianti miestą vieta, daugelyje krantinės vietų tada buvo tik takelis per žolę. Juo būdavo galima nueiti iki aptrupėjusių laiptų link dabartinio Durbės skvero, tada iki „Germanto“ restorano. Bet dabar mes – į kiną. Todėl neišsukim iš Luokės gatvės.
Pakilę į kalną, ant kurio stovi Mažoji bažnytėlė, jau matome miesto panoramą. Greta „šnapšinė“. Panorama be Jutkos, be laikrodžio bokšto. Bet su virš viso miesto iškylančia Katedra, su Vyskupų rūmų bokšteliu. Vyskupų rūmuose įsikūrusi rajono valdžia. Žinoma, komunistai. Mašinų nedaug, tad ir centre iš esmės kur papuola pereiname gatvę. Jeigu kramtome gumą (tokią rožinę, su paršiuku ant etiketės. Iki Sąjūdžio kitokių tiesiog nebuvo), popierėlį numetam bet kur. Taip visi daro, – kas tais laikais ieškotų šiukšliadėžės.
Perėję gatvę ir žole užžėlusią bulvaro dalį, išeiname į aikštę priešais mitinio Telšių įkūrėjo Džiugo vardu pavadintą kino teatrą. Prie laiptų jau būriuojasi žmonės. Iš šonų skelbimų lentos (šiandien pasakytume reklaminiai stendai). Ant jų spalvoti gražūs rodomų kino filmų plakatai.
Ką žiūrėsim? Nemažai filmų vaikystėje ir paauglystės pradžioje spėjau Telšių kine pamatyti. Tarp labiausiai iš ano meto įstrigusių – Pietų Korėjos juosta „Hong Gil Dongas“, pirmas filmas, kuriame mačiau visokius fizikos dėsniams prieštaraujančius specialiuosius efektus. Prancūziška komedija, jau tiems laikams anaiptol nebe naujas filmas, kuriame vaidino Pjeras Rišaras. Indų kinas, visokie sovietiniai (kažkodėl visai neįsimintini) filmai. Bet didžiausias anuomet matytas kino hitas, beje, išties tam metui naujas, garsus visame pasaulyje, kuri mačiau Telšiuose – australų „Krokodilas Dandis“.
Raudona medžiaga apmuštos atlenkiamos kino teatro kėdės. Charizmatiškas Paulo Hogano vaidinamas herojus, sužavintis amerikietę žurnalistę ir pridarantis bėdų Niujorke veikiantiems nusikaltėliams. Ir antra dalis, kurioje tie nusikaltėliai šaunųjį australą mėgina pagauti jau jo žemėse. Jokių spragėsių (iki šiol, tiesą sakant, man jie atrodo kaip pasityčiojimas iš kino filmo žiūrėjimo). Užtat didžiulis ekranas. Garsas, pritemdyta salė. Kiną reikia žiūrėti kine. Gaila, kad Telšiuose to seniai nebeturime.
O po filmo? Po filmo paauglys su geriausiu draugu atėjęs į kiną gali tiesiog eiti iš paskos dviem irgi kine buvusioms klasiokėms. Tarsi nelydėdamas jų, bet vis, atseit, netyčia kažkaip tai pralenkdamas, tai vėl atsilikdamas nuo merginų. Taip iki pat jų namų, vis kokį bajerį pasakydamas. Nes gera, kai iš tavo pokštų merginos juokiasi. Nes dar drovu, dar nekalta, kai tau tėra kažkur dvylika ar trylika metų, bet jau pradeda darytis įdomios mergaitės, jau norisi joms patikti. Ir tik tada, kai jos jau namuose, kai parlydėjai iki pat laiptinės, pats džiugiai plazdančia paaugliška širdimi su bičiuliu grįžti į tą voleliu išdažytą butą už porolonu ir dirbtine oda aptrauktų durų penktajame aukšte. Pro statybas, pro palei Mastį išsidėsčiusį daugiabučių rajoną. Pro devintojo dešimtmečio Telšius.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply