Kasdienybėje, kupinoje darbų, atsakomybių ir rūpesčio kitais, laiko sau dažnai lieka mažiausiai. Jogos mokytoja Dovilė Gedvilė kviečia moteris bent trumpam sustoti, įsiklausyti į savo kūną ir prisiminti, kad jos pačios taip pat vertos dėmesio. Jos vedamose praktikose svarbiausia ne tobulai atlikta poza ar fizinės galimybės, o malonumas judėti, švelnumas sau ir galimybė atrasti vidinę ramybę.
Algirdas Dačkevičius
Nuo asmeninio atradimo iki noro dalytis
Dovilės pažintis su joga prasidėjo prieš maždaug trylika metų. Pirmieji bandymai paliko daugiau klausimų nei atsakymų – tuometė praktika atrodė pernelyg apribota taisyklėmis, o vėliau išbandyta intensyvi joga neatitiko jos poreikių. Tačiau nusprendusi suteikti praktikai dar vieną galimybę, Dovilė sutiko mokytoją, kurios vedamas užsiėmimas tapo lemtingu atradimu.
„Guliu ant kilimėlio, girdžiu mokytojos balsą, o man bėga ašaros. Iš džiaugsmo, iš to skanaus judesio, iš ramybės. Tai palietė taip giliai, kad ir dabar prisiminusi susigraudinu. Tąkart labai aiškiai pajutau: štai, tokios jogos aš noriu“, – prisimena ji.
Būtent tuomet Dovilė suprato, kad joga gali būti ne tik fizinė veikla, bet ir ypatingas patyrimas, leidžiantis mėgautis judesiu, pajusti kūną ir mintimis sugrįžti į save.
Per pandemiją ji praktikavo namuose, o vėliau, grįžusi į Telšius, pasigedo švelnios, lėtos ir laisvos praktikos, kurioje galėtų judėti įsiklausydama į savo poreikius. Kartą apie tai kalbėdamasi su vyru, išgirdo pasiūlymą: kodėl pačiai neišmokus vesti jogos?
Taip prasidėjo naujas etapas. Dovilė susirado mokytoją Milaną, pas kurią mokėsi ir baigė mokymus. Nors iš pradžių dar dirbo kitą darbą, noras dalytis savo atradimu vis stiprėjo. Šiandien jos veiklos motyvacija kyla iš asmeninės patirties – ji nori padėti kitoms moterims patirti tą patį džiaugsmą, kurį pati atrado ant jogos kilimėlio.
„Kasdienybėje tiek daug „reikia“, „turiu“, „privalau“. Nenorėjau, kad joga man taptų dar vienu „privalau“. Ir dabar noriu, kad atėjusi moteris turėtų erdvės pajusti save“, – sako mokytoja.
Moteriška joga – apie įsiklausymą, o ne taisykles
Dovilei moteriška joga nėra atskira praktikos rūšis su visoms vienodomis taisyklėmis. Tai jos pasirinkta vedimo kryptis, kurioje svarbiausia moters savijauta, kūno pojūčiai ir gebėjimas atpažinti savo poreikius.
Vieną dieną kūnas gali norėti aktyvesnio judėjimo, kitą – lėtesnio tempo, mažesnės amplitudės ar daugiau poilsio. Todėl praktikoje kiekviena skatinama pastebėti, kaip jaučiasi, ir rinktis tai, kas jai tuo metu tinkamiausia.
„Kūnas kalba – išgirsk jį“, – tokia pagrindine mintimi vadovaujasi Dovilė.
Pasak jos, švelnumas nereiškia, kad visą užsiėmimą reikia gulėti. Judesys gali būti ir stiprus: galima pajusti dirbančius raumenis, lavinti pusiausvyrą, stiprinti kūną ir kartu išlikti dėmesingai kvėpavimui. Svarbu ne mechaniškai atlikti pozą, o suprasti savo kūno galimybes ir pojūčius.
Kiekviena gali pasirinkti lengvesnį judesio variantą, trumpiau pabūti pozoje ar tiesiog pailsėti. Čia nėra varžybų, lyginimosi ar poreikio įrodyti, kad gali daugiau už kitą.
Dovilė taip pat pabrėžia, kad moters savijauta natūraliai kinta. Vieną dieną energijos netrūksta, kitą norisi ramybės. Todėl ji nenori, kad kūno cikliškumo pažinimas taptų dar viena taisyklių sistema. Kur kas svarbiau pačiai moteriai pastebėti savo poreikius ir išmokti į juos atsiliepti.
Valanda, skirta kūnui ir mintims
Dovilės vedami užsiėmimai prasideda nuo įsiklausymo į save. Moterys kviečiamos pastebėti, kokios nuotaikos atėjo, kaip jaučiasi jų kūnas, ar yra įtampos, nuovargio, o gal šiandien netrūksta energijos. Taip pat pasiūloma mintyse pasirinkti intenciją – kam norisi skirti šią praktiką. Užsiėmimus lydi ir ypatingas Dovilės simbolis – drugelis, kurio reikšmę jau žino nuolatinės lankytojos.
Praktikos pagrindą sudaro nesudėtingos jogos pozos, lėti judesiai, stuburo, pečių ir klubų mobilizavimas, pusiausvyros bei kūno tvirtumo lavinimas. Didelis dėmesys skiriamas kvėpavimui: moterys mokosi jį stebėti, derinti su judesiu ir pastebėti, ar kvėpuoja natūraliai, be papildomos įtampos.
Meditacija į praktiką ateina per kūno pojūčius, kvėpavimą ir mokytojos balsą. Jei mintys nuklysta prie darbų ar rūpesčių, moterys kviečiamos švelniai sugrįžti į dabarties akimirką.
Užsiėmimo pabaigoje skiriama laiko šavasanai – poilsiui gulint. Kartais šią dalį papildo „tongue drum“ garsai, levandų pagalvėlės, aromatai ar kortelės su prasmingomis mintimis. Kai kuriuose susitikimuose moterys taip pat skiria laiko rašymui ir klausimams sau.
Tačiau iš anksto paruošta programa Dovilei nėra svarbesnė už grupės savijautą. Ji stebi moteris, atsižvelgia į jų poreikius ir prireikus, keičia praktikos tempą ar pasiūlo daugiau poilsio.
„Man svarbu, kad kiekviena turėtų vietos savo pojūčiui ir iš tos valandos pasiimtų tai, ko jai šiandien labiausiai reikėjo“, – teigia jogos mokytoja.
Kai svarbu ne tik pajudėti, bet ir išjausti
Dovilės praktikoje emocinis aspektas užima ypatingą vietą. Ji įsitikinusi, kad moteriai svarbu turėti erdvės ne tik pajudėti, bet ir pastebėti, ką jaučia.
Kasdienybėje dažnai sukasi darbai, šeimos reikalai, atsakomybės ir planai. Net ilsėdamiesi, mintimis neretai liekame įstrigę rūpesčiuose. Jogoje dėmesys pamažu sugrįžta į kūną ir atsiranda galimybė paklausti savęs: kaip aš jaučiuosi? Kur laikau įtampą? Ko man šiandien reikia?
Mokytoja ragina neslopinti kylančių emocijų. Jei šavasanos metu norisi atsidusti, galima atsidusti, jei akyse kaupiasi ašaros – leisti joms nubėgti. Kartais pasiūloma iškvėpti su balsu, jeigu tai moteriai malonu ir priimtina. Tačiau lygiai taip pat svarbi ir tyla.
„Man svarbu kurti saugią erdvę, kurioje moteris gali būti savimi, su visais tos dienos jausmais. Kad galėtų sau pripažinti: šiandien pavargau, šiandien liūdna, o šiandien man gera“, – pasakoja Dovilė.
Praktikų metu moterys kviečiamos apsikabinti save, užsimerkti, prisiminti jausmą, kai yra mylimos, pasakyti sau komplimentą ar tiesiog nusišypsoti. Tai nedideli, tačiau prasmingi momentai, primenantys, kad rūpestis savimi prasideda nuo gebėjimo pastebėti savo poreikius.
Kūno grožis prasideda nuo santykio su savimi
Šiandien moterys nuolat susiduria su įvairiais grožio standartais ir spaudimu turėti tobulą figūrą. Dovilė mano, kad joga gali padėti pakeisti požiūrį į savo kūną – dėmesį nuo to, kaip jis atrodo, perkelti į tai, kaip jame jaučiamasi.
Ar gera judėti? Ar galiu laisvai kvėpuoti? Ar jaučiu savo kūno stiprumą? Ar pastebiu, kada jam reikia poilsio? Tokie klausimai leidžia atrasti kūną ne kaip objektą, kurį reikia nuolat tobulinti, o kaip neatsiejamą savęs dalį.
„Man labai svarbu, kad moteris pamiltų save tokią, kokia yra. Juk ir pavargęs, ir pasikeitęs kūnas vertas mūsų rūpesčio“, – sako ji.
Dovilei moteriškumas nėra savybių sąrašas, pagal kurį būtų galima vertinti, kiek moteris yra moteriška. Jai tai jausmas, kaip gera būti savimi ir savo kūne. Galima būti švelniai ir kartu stipriai, jautriai ir drąsiai, rūpintis kitais ir nepamiršti savęs.
Ji tiki, kad joga gali padėti atrasti savąjį moteriškumo suvokimą, nes praktikoje atsiranda laiko paklausti: kas man patinka, ko noriu, kada jaučiuosi savimi?
Kiekviena gali pradėti – net ir niekada nesportavusi
„Esu nelanksti“, „nesugebėsiu“, „nespėsiu su kitomis“ – tokios mintys neretai sulaiko moteris nuo pirmojo apsilankymo. Tačiau Dovilė tikina, kad jos vedami užsiėmimai skirti ir toms, kurios niekada nesportavo ar nėra praktikavusios jogos.
Pradedama nuo paprastų judesių, kiekviena juda pagal savo galimybes, o mokytoja padeda pasirinkti tinkamą pozos variantą. Lankstumas nėra sąlyga pradėti, taip pat nereikia mokėti sudėtingų pozų ar turėti ankstesnės patirties.
Pati Dovilė puikiai supranta, kaip gali nuvilti netinkama pirmoji patirtis, todėl ragina vieno bandymo nepaversti nuosprendžiu visai jogai. Svarbiausia ateiti su smalsumu ir leisti sau atrasti, kas teikia malonumą.
Ne mažiau svarbi užsiėmimų dalis – bendrystė. Moterys čia gali pabūti kartu, tačiau neprivalo konkuruoti ar lyginti savo kūno su kitų. Kiekviena ateina su skirtinga savijauta, patirtimi ir galimybėmis.
Pokyčiai, kurie persikelia į kasdienybę
Reguliariai praktikuodamos jogą moterys pastebi ne tik didesnį lankstumą, lengvesnį judėjimą ar kūno tvirtumą, bet ir emocinės savijautos pokyčius.
Dovilė mėgsta kūno pokyčius palyginti su vaikystėje minkytu plastilinu: iš pradžių jis kietas, tačiau ilgiau paminkius, tampa minkštesnis ir plastiškesnis. Panašiai pamažu keičiasi ir kūno pojūtis.
Vienos lankytojos pasakojimas mokytojai įsiminė ypač. Per atostogas moteriai teko pereiti labai siauru, maždaug plytos pločio takeliu virš vandens. Šeimos nariai neišlaikė pusiausvyros ir sušlapo, o ji pati sėkmingai pasiekė kitą pusę. Savo sėkmę moteris siejo su jogoje lavinama pusiausvyra.
Kitos lankytojos pasakoja apie didesnę ramybę, meilę sau ir švelnesnį reagavimą į kasdienius iššūkius. Dovilę džiugina girdėti, kad moterys jaučiasi laimingesnės, labiau nori savimi pasirūpinti ir ne taip jautriai reaguoja į kasdienius nesutarimus.
Jai svarbiausia, kad moteris išmoktų dažniau stabtelėti ir paklausti savęs: kaip aš jaučiuosi? Tai, ką patiria ant jogos kilimėlio, pamažu atranda vietos ir kasdieniame gyvenime.
Rūpinimasis savimi neturi tapti dar viena pareiga
Dažnai manome, kad norint pasirūpinti savimi, reikia visos laisvos valandos. Tačiau Dovilė ragina pradėti nuo penkių ar dešimties minučių per dieną: kelių sąmoningų judesių, dėmesio kvėpavimui ar akimirkos, skirtos savo savijautai.
Trumpa reguliari praktika gali papildyti ilgesnius grupinius užsiėmimus. Vis dėlto mokytoja rekomenduoja atrasti galimybę atvykti į jogos studiją, nes namuose dažnai atsiranda daugybė trukdžių – darbai, buitis, šeimos poreikiai. Grupėje lengviau atsitraukti nuo kasdienybės ir visą dėmesį skirti sau.
Paklausta, ką patartų pavargusiai, nuolat skubančiai ir kitų poreikius aukščiau savųjų iškeliančiai moteriai, Dovilė siūlo pradėti nuo lėto kvėpavimo, švelnaus judesio ir gražių žodžių sau. Apsikabinti, nusišypsoti ir leisti sau bent trumpam pabūti su savo pojūčiais.
Kartą viena lankytoja pasakė frazę, kuri Dovilei tapo ypatingu komplimentu: „Aš ateinu jogos skanauti!“
Būtent tokį santykį su praktika ji ir nori puoselėti – kad moterys ateitų ne todėl, jog privalo sportuoti ar pasiekti tam tikrą rezultatą, o todėl, kad joms gera judėti, būti kartu ir skirti laiko sau.
Galbūt tai ir yra svarbiausia Dovilės vedamos jogos mintis: nereikia laukti, kol tapsime lankstesnės, stipresnės ar kol atsiras daugiau laiko. Esame vertos rūpesčio jau dabar. Kartais kelias į save prasideda nuo vieno sąmoningo įkvėpimo, švelnaus judesio ir paprasto klausimo: kaip aš šiandien jaučiuosi?
Dovilės Gedvilės jogos užsiėmimai vyksta Telšiuose, Kęstučio g. 18. Registracija būtina.
Leave a Reply