Prieš tris dešimtis metų Ryškėnuose tuometis Telšių vyskupas Antanas Vaičius pašventino nedidelę koplyčią. Anuomet koplyčia dar neturėjo savo šventojo globėjo, kurio vardu būtų pavadinta. Ilgainiui jai buvo suteiktas Lietuvoje retas švento Brunono Kverfurtiečio vardas. Iš pradžių koplyčia buvo priskirta Telšių katedros globai, vėliau perleista Lauko Sodos parapijai. Praėjusį sekmadienį joje įvyko graži trisdešimties gyvavimo metų sukakties šventė. Ta proga „Kalvotoji Žemaitija“ kalbino vienaip ar kitaip su šios koplyčios istorija susijusius žmonės, kurių mintyse, prisiminimuose atsispindi Ryškėnų koplyčios istorija.
Stasys Katauskas
Iš pradžių – kultūros namai
Sovietinės okupacijos metams einant į pabaigą, Ryškėnuose buvo sumanyta statyti kultūros namus. Gavus pritarimą iš tuometės Telšių rajono valdžios, Ryškėnuose veikusio tarybinio ūkio vadovams teko vykti tvirtinti projekto į viršrajonines institucijas ir nedaug tetrūko, jog projektas būtų likęs neįtrauktas į anuometį penkmečio planą. Jaunesniam skaitytojui šioje vietoje reiktų trumpai paaiškinti, kad Sovietų Sąjungoje veikė planinė ekonomika ir statybų projektai bei daug kitokios ūkinės veiklos būdavo planuojama artimiausiam penkmečiui. Tad neįtraukus kokio nors projekto į penkmečio planą, galimybių gauti tokiam projektui lėšų artimiausiems penkeriems metams anuomet nelikdavo. Visgi, pavyko tąsyk pasiekti, jog Ryškėnų kultūros namų projektas būtų įtrauktas į to penkmečio laikotarpį. Tad 1987-aisiais Ryškėnuose prasidėjo statybos. Po metų jos buvo baigtos.
Neilgai trukus, šalyje prasidėjo dideli pokyčiai ir vietos žmonės pradėjo kelti klausimą, kad Ryškėnams reikėtų maldos namų. Nuspręsta kultūros namų patalpose įrengti koplyčią. Ilgametis Ryškėnų bendruomenės pirmininkas Kazimieras Lečkauskas „Kalvotajai Žemaitijai“ pasakojo, jog itin daug dėl šios idėjos įgyvendinimo dirbo tuometis Ryškėnų seniūnas Algimantas Lauraitis bei šiandien jau garbaus amžiaus sulaukę ponia Zofija Klevienė ir ponas Stanislovas Kęsminas.
Nebuvo paprasta. Užtruko rasti sprendimą, kaip atlaisvinti dalį pastato patalpų, kur tuo metu vykdavo sunkiosios atletikos treniruotės. Pasikeitė ir kitų patalpų paskirtis. Koplyčios įrengimo finasavimui žmonės rinko aukas, patys aukojo, ieškojo kitokių finansavimo galimybių. Mūsų laikraščio kalbintas vėlesnis Ryškėnų seniūnas Benediktas Šniaukas, seniūnijai vadovavęs po A. Lauraičio, prisimena, kad koplyčia įrengta ten, kur savo laiku veikė biblioteka. Nedidelėje salelėje, kurioje sovietmečiu vykdavo kino filmų rodymas, dabar ten šarvojimo salė. B. Šniaukas prisimena epizodą, kad, padedant Vaclovui Vaičekauskui, anuomet bendradarbiavusiam su partneriais iš Vokietijos, pavyko gauti ir šiandien Ryškėnų koplyčioje tebestovinčius suolus. „Vokiečiai savo šalyje tada uždarinėjo vieną bažnyčią. Joje buvusius bažnytinius suolus pasiūlė V. Vaičekauskui. Tas laužė galvą, kur juos reiktų padėti. Pasikalbėjom, taip suolai atsirado Ryškėnuose“, – prisimena B. Šniaukas. Jam būnant seniūnu, atlikta ir nemažai kitokių darbų. 1996 m. spalio 6 d. koplyčia buvo oficialiai pašventinta. Netrukus joje pamaldas pradėjo laikyti pirmasis čia kunigavęs dvasininkas Rimantas Gudlinkis.
Stebino žmonių noras bendrauti
„Gerai prisimenu tuos laikus“, – pasakoja R. Gudlinkis. „Įstrigo, kad į pamaldas rinkdavosi daug vaikų, ypač į gegužines pamaldas. Atvažiuodavo vargonininkė Zina Šimkevičienė, jos dukra Ernesta (ir dabar Telšiuose vargonaujanti Ernesta Dargužienė, tada dar buvusi vaikas). Bet labiausiai įsiminė žmonių noras ilgiau pabendrauti. Po maldų būdavo patiesiamas stalas, Ryškėnų moterys atsinešdavo visokių sūrių, užkaisdavo kavos ar arbatos. Norėdavo ilgiau pabūti, pakalbėti“, – prisimena R. Gudlinkis.
Pačioje pradžioje šiam dvasininkui teko ne tik laikyti šv. Mišias ir teikti ritualines paslaugas, būta ir nemažai kitokių reikalų. „Reikėjo pabaigti įrengti altorių, kad būtų galima atlikti liturgiją, reikėjo dar visokių dalykų“, – sako kunigas. Būtent iš jo sužinau, jog Šv. Brunono Kverfurtiečio vardo koplyčia iš pradžių neturėjo. Šio šventojo vardas Ryškėnų koplyčiai parinktas jau vėliau, kuomet atvykdavo jau kitas dvasininkas, o Telšių vyskupo pareigas buvo pradėjęs eiti vyskupas Jonas Boruta. Įdomu, kad koplyčiai parinktas Lietuvoje itin retas, bet mūsų šalyje visiems gerai girdėtas šventojo vardas. Juk būtent su Šv. Brunono Kverfurtiečio žūtimi susijęs pirmasis žinomas Lietuvos vardo paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose.
R. Gudlinkis Ryškėnuose kunigavo palyginti neilgai. K. Lečkauskas priskaičiuoja, kad per pirmus penkiolika koplyčios gyvavimo metų, kol koplyčia buvo pavaldi Telšių katedrai, pasikeitė iš viso aštuoni kunigai. Vėliau koplyčia perleista Lauko Sodos parapijai, kurią aptarnauja Žarėnų klebonas. Nuo to laiko pasikeitė tik du kunigai. Tad dabartinis į Ryškėnus atvykstantis dvasininkas – Žarėnų klebonas Vaidas Buivydas Ryškėnuose jau dešimtasis.
Valdo bendruomenė
„Ryškėnuose kas sekmadienį vyksta pamaldos, prieš šv. Mišias kalbame rožančių už parapiją, už parapijos žmones, Visų Šventųjų šventės metu, per Motinos ir Tėvo dienas per naktį vyksta šv. Sakramento adoracijos. Vyksta rekolekcijos, vaikų mokymai Pirmajai komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui, meldžiamasi už mirusius, vyksta laidotuvių apeigos“, – vardija dabartinę koplyčios kasdienybę V. Buivydas. Kovo 9-ąją yra Šv. Brunono Kverfurtiečio diena. Kadangi pamaldos Ryškėnų koplyčioje būna tik sekmadieniais, ši diena paminima artimiausią tikrajai minėto šventojo dienai sekmadienį. V. Buivydas džiaugiasi parapijos žmonėmis, gerais santykiais su Ryškėnų seniūnija, Ryškėnų krašto bendruomene. Pasakoja apie kasmetes vietos žmonių piligrimines keliones į Šiluvą bei Žemaičių Kalvariją, už gražias giesmes dėkoja vargonininkei Birutei.
Anot kunigo ir kitų kalbintų pašnekovų, ir šiandien įprastą sekmadienį kartu pasimelsti į Ryškėnų koplyčią susirenka šešiasdešimt-septyniasdešimt žmonių, kas išties nemažai nedidelei Telšių pašonėje įsikūrusiai gyvenvietei, iš kurios automobiliu arba miesto viešuoju transportu iki Telšių katedros vos kelios minutės. Nenuostabu, kad esant tokiai stipriai tikinčiųjų bendruomenei, pačią koplyčią irgi valdo bendruomenė. „Nežinau, ar yra Lietuvoje daugiau tokių atvejų, kad bendruomenė valdytų koplyčią“, – šypteli K. Lečkauskas. O Ryškėnuose taip yra.
„Kad išliktų bendrystė“
Paprašius kalbintų pašnekovų išsakyti kokį palinkėjimą koplyčios gyvavimo proga, K. Lečkauskas minėjo vienybės reikšmę. „Stiprybė vienybėje“, – sakė Ryškėnų bendruomenės pirmininkas, pridurdamas, jog koplyčios išlaikymas įmanomas visų Ryškėnų tikinčiųjų dėka. Suprantama, neapsieinama šiais laikais ir be projektų teikimo, mat be šių projektų vargiai pavyktų gauti rimtesniems koplyčioje reikalingiems darbams būtinų lėšų. K. Lečkauskas sakė esąs ypač dėkingas tokių projektų rašytojai Angelei Žilionienei.
Paties K. Lečkausko indėlį ir žinias akcentavo dabartinis Ryškėnų seniūnas Saulius Širvys. „Džiaugiamės, kad turim tokią koplyčią, kad atvyksta kunigas, kad dirba su vaikais, kad vietiniai žmonės turi kur susirinkti, turi kur pasimelsti“, – „Kalvotajai Žemaitijai“ sakė S. Širvys.
B. Šniaukas koplyčios gyvavimo trisdešimtmečio proga linkėjo, kad koplyčia būtų pilna, kad ją lankantys žmonės gyvuotų, telktųsi, kad ir toliau išliktų bendruomeniški.
Panašų linkėjimą išsakė ir R. Gudlinkis. „Visai bendruomenei linkiu suprasti, kaip svarbu išlikti nuolat ieškančiai Dievo, nuo jauniausio iki vyriausio. Kad visada turėtų tą vietą, kur galėtų ateiti bendrai maldai, kad išliktų bendrystė“, – kalbėjo R. Gudlinkis.
V. Buivydas taip pat džiaugėsi Ryškėnų tikinčiaisiais ir linkėjo visada rasti laiko maldai ir artimo meilei.
Ryškėnų koplyčia gyvuoja jau trisdešimt metų. Ji atsirado iš žmonių poreikio melstis. Ji tapo vieta, į kurią susirenkama maldai, susirenkama gilesniems apmąstymams, prasmingesniam buvimui. Į kurią susirenkama ir kuomet artimą žmogų ištinka netektis ar nelaimė. Koplyčia įsikūrusi kadaise kultūrai numatytame pastate. Bet dėl to kultūros Ryškėnuose nesumažėjo, malda netrukdo kultūrai. Greičiau priešingai, be maldos nebūtų kultūros. Be tikinčių žmonių nebūtų koplyčios.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply