1944 metų Kūčios Pavandenėje
Kūčios lietuviams išskirtinė šventė — kone didžiausia. Laikydamiesi tradicijų, vienaip jas švenčiame šiandien, kitaip buvo švenčiama lageriuose ar tremtyje. Todėl skaitytojams norisi priminti apie išskirtines Kūčias Pavandenėje 1944 metais. Praėjo 70 metų, bet dėl Raudonosios armijos ir vietinių kolaborantų patirto žiaurumo žmonių atmintyje jos su skausmu ataidi iki šių dienų.
Antanas Ivinskis
Antanas Lotužys
Autentiški prisiminimai, parengti iš autoriaus rankraščio
„Pasigirdo automatų tratėjimas, be perstojo, tarsi naujas frontas atsivėrė. Čia pat, pas kaimynus, pasigirdo ir žmonių šauksmai. Iš trobesių kamuoliais virto dūmų debesys ir ugnies liežuviai. Dvi sodybos gretimais pleškėjo.
Bagdono sodyba maža, neturtinga, tik du trobesėliai, vienai karvei šieno ir nedaug inventoriaus, drabužių, baldų. Antroji, Andriuškų sodyba — turtingesnė. Keturi pastatai: gyvenamasis namas, pirtis, svirnas, kupinas grūdų, šiaudų pilnas kluonas su nespėtu išvalyti poros dešimčių tonų javų derliumi. Tvartai su daržine irgi pilni šieno, pašarų, maždaug keturiems arkliams ir šešioms karvėms, prieaugliui ir avims. Trečioji sodyba — Pociaus už poros kilometrų nuo Pavandenės. Nors ūkis nestambus — 10 ar 12 ha: trys pastatai su pašarais, grūdais, gyvuliais. Ketvirtas Mediškiuose — Vasiliausko ūkis su visais pastatais, grūdais ir pašarais. Penktoji — vidutinio ūkininko Bagdono sodyba Gaušinų kaime — irgi su pastatais, grūdais ir pašarais liepsnose pražuvo.
Viską ugnis pasiglemžė. Kiek turto dūmais paleista, o svarbiausia grūdai, maistas, kuris labai reikalingas miestui ir kariuomenei. Taip žiauriai pasielgta gąsdinant žmones. O kas visa tai padarė? Tai keli stribitėliai ir svetimi kariai, kurie troško nekaltų gyventojų kraujo.
Netekę namų, du Bagdono sūnūs ir trys Andriuškos jaunuoliai, buvo priversti ieškoti prieglobsčio miške ar pas geruosius žmones. Pas tuos, kurie ir stribokų, ir jų labai bijojo, nes daug seklių sekė kiekvieną žingsnį.
Vėliau, kiek paūgėje, brolis su sesute Andriuškos išėjo pas pirmuosius tris brolius, nes negalėjo pernešti paniekos, patyčių, persekiojimų. Ir svarbiausia, netekę namų, prieglobsčio nė pas vieną iš giminių negalėjo glaustis, nes visi bijojo kaip raupsuotųjų. Ir pas kaimynus jie taip pat nebuvo laukiami svečiai.
Likęs be namų, Pocius tai pas vieną, tai pas kitą kaimyną prieglobsčio ieškojo. Žmoną su vaikais priglaudė sesuo, o jį patį po kelių dienų suradę stribai areštavo. Gavo katorgos 15 metų, atsidūrė Vorkutoje. Jo brolį, beginklį, vaikštantį pas kaimynus, nušovė, o po to valkiojo lyg nugaišusį katiną ir visiems rodė.
Vienintelė šių žmonių kaltė, kad priklausė Lietuvos šaulių organizacijai“.
Pasakoja Petras Lotužys
Parengta iš Alfonso Beresnevičiaus užrašų
„Pavandenės Šv. Onos bažnyčios varpininkui Juozui Bagdonui priklausė tik 3 ar 4 ha. žemės. J.Bagdono šeimai dirbau lovas. Buvo mane parsivežęs su varstotu ir kitais medžio apdirbimo įrankiais. Man reikėjo klemario suklijavus filingus suspausti. Parėjau į namus (apie 200 metrų atstumas) atsinešti įrankių. Gyvenome senojoje troboje. Mama per langą pamatė, kad kareivių privažiavo į J.Bagdono kiemą. Sako: „Turbūt atvažiavo sodybos deginti“.
Vakarykščiai buvo sudeginę Vasiliauskų, gyvenusių Mediškių kaime, sodybą. Mama perspėjo: „Bėk, vaikeli, savo varstotą parsinešti. Gal išgelbėsi iš ugnies“.
Atbėgau į J.Bagdono sodybą. Vežime sėdėjo tamsaus veido Raudonosios armijos kareivis, ginkluotas kulkosvaidžiu. Supratau, tikriausiai Kaukazo gyventojas. Sustabdė. Žinodamas rusų kalbą, paaiškinau, ko atėjau. Leido pasiimti varstotą. Dar atbėgo Vytautas Rekašius. Tuoj išnešėme varstoto viršų, padėjome ant užšalusios pelkės. Paskui išnešėme varstoto apačią. Padėję ant ledo, pastūmėme jį toliau. Mačiau, kaip Raudonosios armijos leitenantas šaudė padegamosiomis kulkomis į daržinės stogą. Po kelių šūvių iš jo pradėjo rūkti tarsi cigaretės dūmeliai. Vėjo beveik nebuvo. Palaipsniui dūmų daugėjo, pasirodė ugnies kamuolys — liepsnos apėmė visą stogą. Gyvenamąjį namą tikriausiai degiu skysčiu apipylė, nes greitai suliepsnojo. V.Rekašius, aš, kiti kaimynai atbėgome į degančią sodybą. Nešėme iš kambarių, ką pakėlėme. Išnešėm susūdytos mėsos kubilą. Drabužius stvėrėme glėbiais, nešėme lauk, metėme kuo toliau nuo degančio namo. Vėliau SSRS Raudonosios armijos kareiviai išneštus daiktus vėl sumetė į ugnį.
J.Bagdono šeima neteko sodybos pastatų ir viso sūriu prakaitu uždirbto turto. Liko taip, kaip stovi. Kaimynams padedant, parsinešiau varstotą į savo dirbtuvę.
Po to Raudonosios armijos kariai nuvyko už 150 metrų deginti ūkininko Jono Andriuškos (tėvo) sodybos. Šeimininkas gulėjo lovoje, sirgo mirštama liga, be to, buvo aklas. Jo sodybos pastatuose paslėpti šaudmenys gaisro metu sproginėjo. Sudegė daug grūdų.
Noriu pastebėti, kad knygoje „Pavandenė“ (Pavandenė. Žemaičių praeitis, t. 6, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1996 m.) straipsnyje apie Kūčias Pavandenėje yra pora didesnių netikslumų. Svarbiausi iš jų, kad minima Petro Tamoševičiaus sodyba Žvirgždžių kaime sudeginta nebuvo. Minimas Zofijos Bagdonaitės vyras Zeipartas, kaip žuvęs partizanas. Iš tikrųjų jis nežuvo: kai degino Bagdonus, Zeipartas slėpėsi pas zakristijoną M.K. Andriejauską. Kadangi vokiečių metais buvo policininkas, vėliau prisijungė prie partizanų. Suimtas Labūnavoje, pateko į lagerį. Grįžęs gyveno Nagirbių kaime, čia ir mirė.“