Ant septynių kalvų

Nenugalimas noras kurti tapo gyvenimo prasme

Žemaičių etnokultūros, senojo baltų tikėjimo puoselėtoją ir amžinosios ugnies, įžiebtos deivei Gabijai, saugotoją, tautodailininką ADOLFĄ GEDVILĄ žino daugelis Lietuvos žmonių. Neseniai garbios 80 metų sukakties proga jį pasveikino Telšių rajono tautodailininkai ir artimieji. O sukaktuvininkas sau pasidovanojo knygos „Toks gyvenimas“ antrąją dalį.

Danutė Jackutė

„Toks gyvenimas“
„Aš Adulis Gedvils esu 1935 metū kuova šeštuos dėinuos gėmėma. Esu gėmės iš mamos Kazės Gedvilienės-Norkatės, gėmusės 1909 metas. Mona tėvalis bova Gedvils Adolis, gėmės 1901 metas Survilū kaime, Janapuolės parakvijuo. Gėmiau Ruišėnū kaimė, Vėišvėinū parakvijuo, Telšiūn valsčioj…“— taip sukaktuvininkas apie savo atsiradimą rašo knygoje „Toks gyvenimas“.
A.Gedvilas sakė, kad nuo mažens, kiek tik atsimena, visada ką nors drožinėdavo. Pirmiausia iš buroko, o vėliau iš medžio droždavo ką tik aplinkui išvysdavo. Ruišėnų kaime pradėjęs lankyti pradinę mokyklą, pats išsidroždavo plunksnakočius.
Prasidėjęs karas nutraukė mokslus. Tuomet, kaip sakė pašnekovas, jis „darė biznį“ — meistravo bulvių skutukus, trintuves ar kitus šeimininkėms reikalingus virtuvės rakandus. Vis tik baigė keturias klases, bet daugiau mokytis negalėjo, nes dešimtmetį perkopęs privalėjo užsidirbti duonai. Dirbo kolūkyje, kiek ūgtelėjęs tapo brigadininku, fermos vedėju, o sulaukęs 19 metų išėjo tarnauti į tuometę sovietinę kariuomenę. Po tarnybos įsidarbino statybininku. Pradėjęs eiliniu, iškilo iki darbų vykdytojo. Vėliau dirbo melioracijoje. Iki 38 metų A.Gedvilas prie drožybos neprisilietė. Susirgęs bronchine astma turėjo atsisakyti sunkaus darbo ir tuomet prisiminė savo pomėgį.

Niekada nenuleido rankų
Įsidarbino tuometėje liaudies gaminių įmonėje „Minija“ ir trejus metus drožinėjo klumpaites, velnius, meškas bei kitus drožinius pagal pripažintų meistrų sukurtus etalonus.
Kaip sakė pašnekovas, jam nuolat kirbėjo mintis, kad sugebėtų kurti savarankiškai, o svarbiausia — drožti tai, ką pats nori. Labiausiai patiko tai, ką tuometė valdžia netoleravo — Lietuvos kunigaikščių, žymių žmonių bareljefus, tautosakos personažus, stogastulpius.
A.Gedvilo — savarankiško kūrėjo — debiutas įvyko Žemaitijos liaudies meistrų parodoje 1973 metais, o po dvejų metų jis tapo ir liaudies meistru (dabar tautodailininku). Tuomet jis savo meną atskleidė dalyvaudamas projekte kuriant M.K.Čiurlionio kelio skulptūrų ansamblį, taip pat įvairiose Žemaitijos liaudies meistrų stovyklose.
Kaip sakė pašnekovas, savame kaime pranašu nebūsi. Telšiuose jis nerengė parodų, retokai dalyvavo ir grupinėse ekspozicijose, o autorinius darbus išveždavo parduoti į Vilnių, Klaipėdą, šiuose miestuose organizavo personalines parodas. Be abejo, daugiausiai drožė pagal užsakymus, nes tik iš to pragyveno, statėsi namus, išlaikė šeimą. Jo drožiniai: pypkės, klumpės, lazdos, ypač įspūdingo dydžio ir unikaliais raštais išmargintos vazos pasiekė užsienio šalis, žemaičio darbai saugomi muziejuje Čikagoje.

Karališkasis dvaras
Sunku aprašyti spalvingą tautodailininko gyvenimą, tačiau negalima nepaminėti jo įsikūrimo Ryškėnuose, kai 1982 metais gavęs sklypą nutarė statytis trečiąjį savo gyvenime namą, ir ne bet kokį, o visą sodybą su svirnu bei tvartu. „Nusprendžiau statyti ne etnografinę sodybą, o karališkąjį dvarą“,— teigė pašnekovas. Skaitydamas knygas šeimininkas sužinojo, kad tose apylinkėse kažkada stovėjęs karališkasis dvaras, kurį sudegino švedai. Vėliau sodybą pavadino karaliaus Ringaudo dvaru — galingiausio Žemaitijos valdovo garbei. Kurį laiką tautodailininkas dvare buvo įsteigęs kaimo turizmo sodybą, kurią išnuomodavo konferencijoms, etnografiniams renginiams, asmeniniams pokyliams. Po vienos gaisru pasibaigusios šventės šios veiklos atsisakė.
Šiuo metu Karaliaus Ringaudo dvaras tapo tautodailininko sukurtų darbų muziejumi. O ir pats pastatas — tarsi eksponatas, kuriame viskas sukurta paties savininko rankomis.
Išorinė namo siena sumūryta iš riedulių. Menės grindys išklotos nulakuotomis ąžuolinėmis trin-kelėmis. Antrame aukšte vidinės namo sienos medinės, iš ąžuolo, grindys puoštos mozaika, vaizduojančia Trakų pilį, iš medžio juostelių sudėliotas Maironio eilėraščio posmelis. Antrajame aukšte „karaliaus miegamasis“ — svetainė, kurios sienas puošia Žemaitijos valdovų bareljefai, o „tarnų kambarėliuose“ įrengė viešbutį ir juose nakvodavo į kaimo turizmo sodybą atvykę ar įvairias šventes švenčiantys svečiai. Viso namo langams pats tautodailininkas sukūrė įspūdingus vitražus.
Po kelerių metų A.Gedvilas atgavo 6,5 ha tėvams priklausiusios žemės Ruišėnų kaime ir vėl „paleido į lankas“ savo fantaziją — ketino įsirengti Ringaudo dvaro polivarką. Pradėjo statyti žirgyną, vilą ir kitus pastatus, sodinti žemaičių atgimimo giraitę. Planavo atskirus gojelius skirti Žemaitijos šviesuoliams. Ne tik medžių prisodinti, bet ir kiekvienam pastatyti po skulptūrą ar menišką atminimo lentą. Norėdamas išpildyti savo svajones, tautodailininkas privalėjo daug dirbti, nes pagrindinis pragyvenimo šaltinis tebuvo parduoti medžio drožiniai.

Nesulaukė įvertinimo
„O aš, pasirodo, „kiek kvailai“ svajojau, kad pastatysiu labai puošnų senovinio stiliaus, vertą visuomenės dėmesio statinį, kuriuo džiaugsis žmona, vaikai, anūkai, o ir valstybė pagyrimų nepagailės“,— savo mintis antrojoje knygos „Toks gyvenimas“ išguldė A.Gedvilas.
Po pirmosios žmonos Bronelės, su kuria susilaukė sūnaus Romo, dukrų Nijolės ir Daivos, A.Gedvilas vedė Magdutę. Ji augino dukras Vilma, Dianą ir Jurgitą. Su antrąja žmona jiedu susilaukė „pagrandukės“ dukrelės Birutės. Tad paklaustas, kiek turi vaikų, pašnekovas nedvejodamas atsako: septynis.
„Paaiškėjo, kad jie, mano vaikai, visi gyvena prasmingą gyvenimą, tik aš vienas pasinėręs į beprasmį praeities prisiminimų liūną. Nė vienam mano palikimas neįdomus“,— apgailestavo tautodailininkas. Jis nekaltino jų — juk vaikai atvažiuoja, prisimena įvairiausiomis progomis, netgi gausiai apdovanoja, tačiau jo rankomis sukurta sodyba-muziejus jų nevilioja, netgi nakvoti nepasilieka.
„Teisingai, jeigu ne tas nelemtas patriotizmas, anot bičiulio Alekso „garbės ir turto troškimas“, niekas nebūtų nuvedęs manęs į aklavietę. Jeigu tas pačias investicijas būčiau panaudojęs turtinių vertybių kūrimui, būčiau turto turėjęs daugiau nei porą milijonų“,— knygoje tokią mintį užrašė tautodailininkas, bet abejoja, ar būtų prie gero privedę ir turtai, nes juos išsidalinti sunku.

Baltų kultūros puoselėtojai
Ringaudo dvaro šeimininkai Magdutė ir Adolfas Gedvilai — baltų kultūros bei religijos pasekėjai ir puoselėtojai. 1990–1991 metais įregistruoti Ringaudo dvaro įstatai, sukurta vėliava. Įspūdingiausia jų sumanyta šventė — Amžinosios ugnies pagerbimas ant Šatrijos kalno.
1994 metais liepos 17 dieną ant Šatrijos kalno susirinkę Ringaudo dvaro dvariškiai bei Romuvos žyniai Amžinąją ugnį uždegė pagal visas žinomas senovės tradicijas. „Žinoma, Amžinosios ugnies nuolat deginti ant Šatrijos kalno nėra sąlygų. Tad ji saugoma mūsų namuose. Gal kiek pasigirsiu, bet nuo pirmosios šventės 1994-aisiais metais kaip tik ėmė reikštis visi, prijaučiantys baltiškai kultūrai — paplito etnokultūriniai rūbai, žmonės pradėjo jais rengtis“, — džiaugėsi A.Gedvilas.

Netikėtai tapo rašytoju
Tautodailininko žmona Magdutė prisiminė, kaip po pirmosios knygos pristatymo 2012 metais smarkiai pašlijo jos vyro sveikata. Septynias paras išgulėjo reanimacinėje palatoje tai atgaudamas sąmonę, tai vėl panirdamas į komą. Magdutė nuoširdžiai dėkinga Klaipėdos jūrininkų ligoninės Diagnostikos skyriaus vedėjui Giedriui Šimulioniui, gydytojai pulmonologei Margaritai Vitkauskienei, kurie rūpestingai gydė, parinko efektyviausius vaistus ir iš mirties gniaužtų ištraukė jos vyrą. „Jei ne šie puikūs specialistai, vargu ar bebūtų sulaukęs šio gimtadienio“,— susijaudinusi kalbėjo žmona, o vyras prisipažino, kad po patirtos klinikinės mirties jo atmintis tapo aštresnė, geriau prisimena praeitį ir žmonių pavardes. Tik sunkiai valdo ranką, tad nebegalėdamas drožti jis rašo prisiminimus, apmąsto savo gyvenimą, užrašo užklystančias mintis apie pasaulį, tikėjimo tiesas.
„Nesvajoju, kad mane vadintų rašytoju, bet rašydamas nukreipiu dėmesį nuo negalios ir taip įprasminu savo gyvenimą“,— kalbėjo pernai išleidęs „Toks gyvenimas“ antrąją ir jau rašantis trečiąją knygos dalį atkaklus, kūrybingas žemaitis, į kurią ketina sudėti visus pasakojimus apie sutiktus žmones bei santykius su jais. Be to, A.Gedvilas, 2013 metais išleidęs „Protėvių kalbos nuotrupos — žmudzų kalbos paminklui“ žemaičių kalbos žodynėlį ruošiasi išleisti jo papildymą.
Pasak A.Gedvilo, kol kalba gyva, tol ir tauta gyva.  Jis viliasi, kad šis žodynėlis bus neblogas paminklas kintančiai žemaičių kalbai.