Neša knygą kaip duoną

Lietuvių rašytojų sąjungos projektas „Donelaičio atlasas“ vykdomas bendradarbiaujant su Lietuvos savivaldybių bibliotekomis ir regionų žiniasklaida. Jo tikslas — priminti Donelaičio vardu pavadintas miestų bei miestelių gatves ir puoselėti gyvą literatūros pirmtako atminimą, organizuoti poezijos skaitymus, fotografuoti ir filmuoti renginius, spausdinti regionų žiniasklaidoje. Šio projekto tąsa įvyko ir Telšiuose.  Jį suorganizavo Telšių kultūros centras ir Karolinos  Praniauskaitės viešoji biblioteka.

Adolfina Varnelienė

Pirmiausia poetai Ričardas Šileika, Gytis Norvilas, Donatas Petrošius ir Dainius Gintalas kartu su bibliotekos direktore Virginija Černiauskiene pasivaikščiojo po Donelaičio gatvę ir pagal keturis „Metų“ laikus, tiek pat kartų „pritūpę“, skaitė eilėraščius, kalbėjosi su šios gatvės gyventojais, fotografavo ir pokštavo.
Vakare Menų inkubatoriuje poetai — jau žymūs savo kūrybiniais pasiekimais — susitiko su Telšių poezijos gerbėjais. Ši poetų karta atėjo po Eugenijaus Ališankos, Aido Marčėno, Sigito Parulskio. Jų vaikystė baigėsi kartu su sovietine Lietuva ir brendo kartu su atgimstančia Nepriklausomybe.
Menų inkubatoriaus koridoriuje, ant laiptų ir nuo palangių žvelgė laikrodžiai, įvairūs savo amžiumi ir dizainu, primenantys poeto sugebėjimą kurti įvairius mechanizmus, ilgą 300 metų jubiliejinį laiką, kuris tarytum sustojo ties Kristijono Donelaičio asmenybe. Anot poeto  R.Šileikos, Donelaitis jaunėja,— kuo daugiau metų skaičiuojama, tuo iškilesnis klasikas. Jo ekspresyviose mininovelėse — provincijos miestelių gyvenimas. Žmogaus dvasinė būsena atskleidžiama per tikrovės fragmentus, kasdienybės situacijas. G.Norvilas savaip interpretuoja „Metų“ personažus. Jo kūriniai — jo individualybės išraiška. Todėl jis unikalus. Pavyzdžiui: „karstinėj karvės/ smegduobėj/— aiškiausiai regėjau —/ vešliausios ganyklos“. D.Petrošius pastebi nuo mūsų tolstantį Dievą, juodos nakties įvaizdį — tarytum nūdienos būties beprasmybę. D.Gintalo kūrybinėje eilių paletėje — hanibališkas ir atviras požiūris į erotiką, drąsūs papokštavimai.
Šių kūrėjų tekstinėse mintyse — būties chaotiškumas. Juoduose esaties užkabariuose ieškoma tvirtos vidinės atramos. Autorių laikysena ir skaitymo laisvumas (gulint ar sėdint) akcentuoja jaunatvišką polėkį, jie savęs neįspraudžia į jokius klasikinius rėmus. Tai naujos kartos kūrėjai, spėję išgarsėti ir už Lietuvos ribų. Šmaikštūs ir geranoriški, net vyresniųjų klausytojų gerbiami. Jie į Donelaičio gatves neša knygą kaip duoną, o duoną kaip draugystės ir nuoširdumo prisiglaudimą. Rusnės Donelaičio gatvėje knygnešiai ir duonos dalintojai skaitė klasiko kūrybą, riekė duoną ir dalino žmonėms kaip dalelę savęs. Rusnės gyventojai džiaugėsi šių poetų apsilankymu.
Teminiuose kalbėjimuose bei žiniasklaidoje ryškus dėmesys K.Donelaičiui:  „Knygą nešu — duoną nešu“, „K.Donelaičio „Metai“ — iškiliausias lietuvių literatūros paminklas“, „Poezija, kaip naujoji priemonė“, „Būrų Lietuva“, „Atėnai Vyžlaukio valsčiuje“.
Tai nuostabus projektas, sukurtas jų jaunystės pamąstymų ištakose. Šiems jaunuoliams K.Donelaitis, kaip ir literatūros klasikams, yra nemari asmenybė. Sėkmės Jums ir kitose Donelaičio gatvėse.

Nuotraukoje: Poetas Ričardas Šileika rodė Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorei Virginijai Černiauskienei Kristijono Donelaičio „Metų“ knygą su bibliotekų, kuriose vyko  projekto renginiai, antspaudais. Joje — ir mūsų bibliotekos antspaudas.