Alfonsas Grytė — mokytojas ir Telšių amatų mokyklos direktorius
Dažnai žmonės dokumentu tiki kaip šventa karve, ypač, kai kalbama apie senesnius laikus. Paprasčiausiai užmirštama, kad kiekvieną dokumentą, kad ir prieš daugelį metų rašytą, taip pat sukūrė mirtingasis, kuris galėjo turėti savo interesų, nusistatymų. Be to, jį veikė ir laikmečio dvasia. Dar pridūrus, kad žmogus nėra Dievas, prisideda ir elementari klydimo galimybė, todėl suprantama, kad viskas daugiau ar mažiau subjektyvu. Blogiausia, kad ir tų senųjų dokumentų mus pasiekia tik menka dalis, o juos suvokti kaip tik neretai trūksta paties konteksto.
Povilas Šverebas
Tiriant Telšių valstybinės vidurinės mokyklos istoriją, pavyko išsiaiškinti, kad Alfonsas Grytė direktoriavo net tris kartus. Nors peržiūrėta daug dokumentų, liko ir neaiškumų. Suabejota dėl tikslios gimimo datos, nors atrodytų, kad tam medžiagos pakanka.
1937 m. lapkričio 10 d. pildytame Telšių valstybinės vidurinės amatų mokyklos mokytojo A.Grytės tarnybos lape nurodyta, kad jis gimė 1884 m. kovo 4 d. Klausučių kaime, Biržų valsčiuje ir apskrityje. 1926 m. lapkričio 11 d. Panevėžio apskrities savivaldybės antrosios gimnazijos direktorius inžinierius Konstantinas Šakenis mokytojo atestacijoje rašo, kad jis gimęs 1884 m. balandžio 4 d. Tokią pačią datą nurodo ir Panevėžio žydų gimnazijos direktorius G.Gurevičius. Atrodo, kad tikslesnė būsimo Telšių amatų mokyklos direktoriaus gimimo data 1884 m. balandžio 4 d. Paties A.Grytės 1939 m. vasario 17 d. pildytame žinių lape taip pat įrašyta ši data, bet prie jos ranka prirašyta: „sen.“ — t.y. senuoju stiliumi. Perverčiant šią datą į dabartinį mūsų naudojamą Grigaliaus XIII įvestą kalendorių, reikia pridėti 12 dienų. Tada išeitų, kad A.Grytė gimė 1884 m. balandžio 16 dieną. 1926 m., stodamas į Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Lietuvių kalbos ir literatūros skyrių, jis pateikė Biržų evangelikų-reformatų parapijos klebono P.Jakubėno išduotą krikšto metrikos nuorašą. Jame nurodyta, kad balandžio 5 d. gimnazijos baigimo atestate, vidurinių mokyklų mokytojo cenzo pažymėjime, t.y. dokumentuose, kuriuos išrašant taip pat būdavo reikalaujama pateikti krikšto metrikos išrašus, gimimo diena nurodyta balandžio 4 d.
Suprantama, kad visiems buvo aišku, kokio stiliaus kalendorius galiojo tuometėje carinėje Rusijoje. Tikėtina, kad klebonas gimimo dieną galėjo supainioti su krikšto, nes tais laikais, kai vaikų mirtingumas buvo didelis, stengtasi šį Sakramentą suteikti kuo greičiau. Logiška būtų galvoti, kad būsimasis Telšių amatų mokyklos direktorius bus gimęs balandžio 4 d. senuoju stiliumi.
Ankstesni tyrėjai manė, kad A.Grytė direktoriavo po Kiprijono Šaulio žūties, o po to pareigas perdavė inžinieriui Vladui Kuodžiui. Pasirodo, kad jis du kartus buvo paskirtas laikinai einančiu pareigas, o tik vėliau tapo direktoriumi.
1941 m. rugsėjo 19 d. švietimo generalinio tarėjo įsakyme C/Nr. 3 nurodyta: „Telšių valst. amatų mokyklos direktorių Šaulį Kiprą, kaipo žuvusį per karą, laikau išbrauktu nuo š.m. birželio 22 d. iš tarnautojų sąrašų ir nuo tos pat dienos direktoriaus pareigas laikau laikinai einančiu mokytoją Grytę Alfonsą“, o rugsėjo 30 d. įsakyme C/Nr. 5 rašoma, kad jis iš šių pareigų yra atleistas nuo rugsėjo 21 d., kai direktoriumi paskirtas V.Kuodys. Pagal dokumentus išeitų, kad A.Grytė direktoriavo tik dvi dienas. V.Kuodžiui atlyginimas pradėtas mokėti tik nuo spalio mėnesio. Matyt, kad nuo tada jis ir pradėjo dirbti. A.Grytės atlyginimas už rugsėjo mėnesį nepadidėjęs, bet įsakymo dėl atleidimo iš laikinai einančio direktoriaus pareigas data rodytų, kad jis mokyklai galėjo vadovauti iki rugsėjo 30 d. Dar kartą A.Grytė laikinai mokyklai vadovavo nuo 1942 m. rugsėjo 1 d., kai V.Kuodys išvyko dirbti į Mažeikius. Tik spalio 15 d. A.Grytė paskirtas direktoriumi. Nors jis lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, bet apie amatų mokyklos specifiką turėjo išmanyti, nes nuo 1927 m. rugsėjo 17 d. jau dirbo Panevėžio valstybinėje amatų vidurinėje mokykloje, o po dešimties metų mokytojo karjerą tęsė Telšiuose.
A.Grytės biografijoje puikiai atsispindi laikmečio dvasia ir mokytojo siekis tobulėti, atsižvelgiant į vis keliamus aukštesnius profesinius reikalavimus.
Būsimasis Telšių amatų mokyklos direktorius gimė ūkininkų šeimoje. Neaišku, kiek tėvai turėjo žemės, bet Alfonsas, prieš atvykdamas į Žemaitiją, iš jų paveldėjo 13 hektarų. Atrodo, kad mokytojas buvo taupus ir pinigų nešvaistė, nes prieš Antrąjį pasaulinį karą jau turėjo 29,77 hektarų žemės sklypą, kurio vertė — 4000 litų. Kur A.Grytė mokėsi anksčiau, neaišku, bet, stodamas į Panevėžio suaugusiųjų gimnaziją, pateikė pažymėjimą, kad jis 1903 m. yra baigęs Slucko gimnazijos penkias klases. Tikriausiai turėjo įgijęs ir pradinių klasių mokytojo teises, nes dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą mokytojavo. 1906-1908 m. dirbo dviklasėje Žeimelio mokykloje. Po to persikėlė į Žvejotgalę (Biržų apskr.) Kiek laiko joje dirbo — neaišku. Yra tik jo paties pateikti duomenys, kurie labai skiriasi.
Telšių laikotarpio dokumentuose nurodoma, kad nuo 1914 m. iki 1918 m. gyveno įvairiuose Rusijos miestuose — Vitebske, Pskove, Maskvoje, Pavlovske (Voron. gub.), Bachmute (Jekat. gub.). Kitoje anketoje pažymi, kad Žvejotgalėje dirbo iki 1917 m., o po to porą metų mokytojavo Jurjevkoje (Jekaterinoslavo gub.). O trečią kartą save priskiria prie mobilizuotųjų į Rusiją. Karo veiksmuose tikrai nedalyvavo, nes rašo, kad kaip mokytojas nuo karinės tarnybos buvo atleistas. Sunku pasakyti, kodėl tokia painiava, bet atrodo, kad siekta nepertraukiamo mokytojavimo stažo. Tą patvirtinančių dokumentų neturėjo, o Lietuvos valdžia jo valstybinę tarnybą skaičiavo nuo 1919 m. sausio 24 d., kai pradėjo dirbti Rinkuškių (Biržų-Pasvalio apskr.) pradinės mokyklos vedėju.
Tų pačių metų lapkričio 1 d. perkeltas į Gulbinus, o nuo 1922 m. lapkričio 14 d. išvyko vedėjauti į Palėčius (Šiaulių apskr.). Juose neužsibuvo, nes 1923 m. kovo 10 d. persikėlė dirbti į Raseinių gimnaziją, kurią nuo rugpjūčio 1 d. išmainė į Panevėžio vyrų gimnaziją su dėstomąja rusų kalba. Po mėnesio dar įsidarbino ir Panevėžio savivaldybės gimnazijoje. Ją 1927 m. likvidavus, perkeltas į valstybinę Panevėžio gimnaziją, ir antraeilėse pareigose dirbo amatų mokykloje. Matyt, sekėsi gerai, nes apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės 10-ies metų jubiliejiniu medaliu. 1925 m. pedagogus pradėjus atestuoti, A.Grytei suteikta pradinės mokyklos mokytojo kvalifikacija. Suprasdamas, kad negalės dirbti net vidurinėse mokyklose, kitaip tariant, progimnazijose, nekalbant jau apie gimnazijas, tęsia mokslus ir kaip laisvas klausytojas eksternu laiko gimnazijos baigiamuosius egzaminus. Jų rezultatai nebuvo ypatingai geri. Penkiabalėje vertinimo skalėje maksimalūs pažymiai gauti tik iš lietuvių kalbos, istorijos ir visuomenės mokslo, o ketvertas — iš rusų kalbos ir literatūros. Likusieji — trejetai. Dirbant nebuvo lengva tinkamai pasiruošti egzaminams, bet šis šuolis nors laikinai leido toliau likti gimnazijoje, tik laisvai samdomo mokytojo teisėmis bei stoti į universitetą. Jame taip pat nebuvo pyragai, nes, laiku nesusitvarkius registracijos dokumentų, prapuolė 100 litų įmoka už mokslą. A.Grytė pasipiktinęs apskundė fakulteto dekaną Vincą Mickevičių-Krėvę rektoriui prof. Vincui Čepinskiui. Jis išaiškino, kad į universitetą A.Grytė yra priimtas tikruoju klausytoju ir dirbti gali tik gavęs dekano leidimą, kuriuo jis nepasirūpinęs, o dabar per darbus nesusitvarkąs net dokumentų. Juos siuntinėjąs paštu ir dar apkraunąs raštinę. Taip pat priminta, kad studijoms reikia ir darbdavio sutikimo. Išvardijus prasižengimus, pažymėta, kad įmoka nebus grąžinta. Nors mokytojas stengėsi kabintis į aukštąjį mokslą, 1929 m. rugpjūčio 1 d. iš gimnazijos atleistas. Liko dirbti tik amatų mokykloje, nors neturėjo ir vidurinės mokyklos mokytojo cenzo. 1931 m. A.Grytė universitete buvo išklausęs aštuonių semestrų kursą, o 1934 m. atestavosi kaip vidurinės mokyklos mokytojas. Iš pradžių juo galėjo dirbti tik praktikanto teisėmis, o po trejų metų tapo visateisiu mokytoju. Tada jam suteikta ir aukštesnė XI klasės tarnautojo kategorija. 1941 m. pabaigoje tapo vyr. mokytoju.
A.Grytės tarnybos lape nėra surašytos visos darbovietės, tai rodo jo atestacijos. Panevėžio žydų gimnazijos direktorius G.Gurevičius nurodo, kad 1926 mokslo metais A.Grytė laisvai samdomo mokytojo teisėmis dirba jų mokykloje ir moko lietuvių kalbą V-VII klasėse. Direktorius atestacijoje pažymi: „Geras mokytojas, sąžiningai eina savo pareigas“. Taip pat pabrėžė, kad pakankamai moka savo dėstomąjį dalyką. Pagrindinės darbovietės direktorius buvo kitos nuomonės. Jis rašo, kad „gilių žinių neparodo“, bet pareigas atlieka sąžiningai, „pamokoms, matomai ruošiasi, deda pastangų toliau lavintis, mėgsta drausmę“. Jam dar neaišku, ar mokytojas skaito pedagoginę literatūrą. Šioje grafoje direktorius įrašo, kad „aiškių žinių nėra“. Kitais klausimais abu vadovai vieningos nuomonės: darbą ir mokinius A.Grytė myli, tvarkingas ir pedagogų tarybos posėdžiuose nebijo pareikšti savo nuomonės. Iš svetimų kalbų mokėjo tik rusų. Atrodo, kad Švietimo ministerijos klerkai į atestacijas nežiūrėjo pro pirštus, nes G.Gurevičiaus atestacijoje pabrauktas žodis „pakankamai“, kuris prieštarauja K.Šakenio nuomonei. A.Grytei teko dėstyti ne tik lietuvių kalbą, bet ir rusų, istoriją, geografiją. Telšių amatų mokykloje dėstė lietuvių kalbą, knygvedybą ir korespondenciją, buvo auklėtoju, vadovavo literatams. Suprantama, kai tapo direktoriumi, pamokų krūvis sumažėjo. Jam, kaip humanitarui, vadovaujant specialiai mokyklai, didelė paspirtis turėjo būti pavaduotojas inžinierius Juozas Vrubliauskas.
Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios A.Grytė dar buvo nevedęs, gal todėl galėjo didesnį dėmesį skirti savo auklėtiniams, nes Telšių amatų mokyklos direktorius jį apibūdina kaip gerą auklėtoją. Neaišku, iki kada A.Grytė direktoriavo Telšių amatų mokykloje. Surasti dokumentai rodo, kad 1944 m. gegužę jis dar dirbo šiose pareigose. Vasarą, kai per Lietuvą jau ritosi frontas, menkai tikėtinos permainos. Aišku, kad 1944 m. gruodžio 20 d. švietimo liaudies komisaro Juozo Žiugždos įsakymu Nr. 57/A direktoriumi paskirtas buvęs tuometis pavaduotojas Jurgis Endriuška.
Vadovo darbas karo metais neturėjo būti lengvas, nes vokiečių okupacinė valdžia reikalavo trumpinti mokymo laiką ir paruošti kuo daugiau kvalifikuotų amatininkų. Instruktoriai aiškino, kad per dvejus metus neįmanoma parengti skardininko, nes vien praktikos reikia vienerių metų. Dažnai keitėsi darbuotojai, nes mokytojai, sunkiai pragyvendami, prašydavosi arčiau tėvų. Mokyklai vis trūkdavo kuro. Gavus miško paskyrą, mokiniai patys turėdavo kirsti malkas, bet keblu būdavo jas parvežti. Kol sulaukdavo arklių pastotės, dalį malkų pavogdavo. Direktorius, norėdamas palengvinti instruktorių ir mokytojų dalią, stengėsi jiems suteikti aukštesnes kvalifikacijas. Tam paruošdavo visus dokumentus, bet iš ministerijos gaudavo atsakymą, kad, neištarnavus nustatyto laiko, tam nesą įstatyminio pagrindo. Aišku, pasitaikydavo ir nepatenkintų direktoriumi. Vienas instruktorius skundėsi, kad Specialiojo mokslo departamento direktorius jam prižadėjo, jog bus apmokėta jo komandiruotė į kvalifikacijos kėlimo kursus, bet A.Grytė to nedarąs, nes nėra gavęs jokio įsakymo.
Per vieno Telšių amatų mokyklos mokytojo ir direktoriaus biografiją ne tik atsiskleidžia tam tikras mokyklos istorijos tarpsnis, bet brėžiasi platesni laikmečio kontūrai, kurie įtakoja ir dokumentų turinį. Nors peržiūrėta daug dokumentų, bet jie neleidžia į aiškią chronologinę seką išrikiuoti A.Grytės biografinių duomenų, nustatyti jo reikšmės Telšių literatūriniam gyvenimui. Iš atestacijų atsiskleidžia subjektyvusis žmogiškasis faktorius. Aišku viena, kad du pasauliniai karai iš esmės keitė A.Grytės gyvenimą.
Nuotraukoje: Telšiuose per muzikos ir literatūros vakarą 1939 05 13. Antras iš kairės mokytojas Alfonsas Grytė, penktas — direktorius Karolis Šimonis. Nuotr. iš Jurgio Endriuškos asmeninio albumo.