Tvirtai „sudygsniuotos“ LUOKENOS iš gilaus epo
Į Žemaičių „Alkos“ muziejų sugužėjo nemažas būrelis telšiškių ir svečių, kur pristatyta „išeivio iš Žemaitijos“, dabar gyvenančio Kaune, poeto ir dailininko Gvido Latako (nuotraukoje) trečioji poezijos rinktinė „Luokenos“.
Algirdas Dačkevičius
Kaip pastebėjo rinktinės redaktorius poetas Vytautas Stulpinas, „Gvido Latako eilėraščiuose nuolatos kinta rakursai, gaivalingai sujuda stichijos: dailė padeda poezijai, poezija — dailei. Kalba dažnai rupoka, naši, artėja prie šnekamosios. Iš eilėraščio į eilėraštį keliauja bibliniai, istoriniai herojai. Jie, atsidūrę eilėraščio jėgos lauke, natūraliai iškyla, praturtina autoriaus sumanymus. Poeto kūriniai primena iš tvirtų sąsparų suręstą, anot jo paties, budinką, palocių.
Riedėte rieda išsamūs ir kartu — geros kraujotakos pasakojimai. Tokių eilėraščių knygos — didžiulė retenybė šiuolaikiniame iššvaistytų vertybių pasaulyje“.
Literatūrinę popietę pradėjo poetė Ieva Sigita Naglienė, pastebėdama, jog rinktinė jau pristatyta didmiesčiuose, o Telšiuose jos pristatymas sutapo su tradicine medalininkų stovykla, kurioje dalyvavo ir autorius.
Muziejaus direktorė Elvyra Spudytė, kaip šeimininkė, pasveikino Gvidą su originalia knyga, palinkėjo kūrybinio džiaugsmo ir nepamiršti žemaitiškumo.
„Tu, vaikine, Žemaičių žemę išgarsinsi“, — prisiminė taip sau pasakęs ne vienos respublikinės literatūrinės premijos laureatas poetas Vytautas Stulpinas, kai jam į rankas papuolė pluoštas Gvido eilėraščių.
Poetas G.Lataką pažįsta ir bendrauja su juo apie 20 metų. Prisimena, kaip jam, išvykus į Kauną, pirmiausia pataręs žurnale „Nemunas“ susirasti poetą Donaldą Kajoką.
„Ir surado. O po to jau tolyn septynmyliais žingsniais nukeliavo“, — šypsodamasis kalbėjo „Lokenų“ redaktorius V.Stulpinas. Jis „gerokai sutampė eilėraščių marškinius“ ir Gvidui leidžiant pirmąsias dvi knygas „Kol išsiris varniukai“ ir „Nekalendoriniai šventieji“. „Į eilėraštį gali daug ko prisikviesti, bet kaip po to iš jo „iškrapštyti“ visa tai, kas nereikalinga, — sudėtingas menas“, — samprotavo V.Stulpinas. Jis palinkėjo Gvidui erdvės ir erdvumo kūryboje. O mieliausias eilėraštis, pasak V.Stulpino, rinktinėje — „Vaistinė“.
Vaistinė
Naktis naktinis žiburys ir gatvė
ir vaistinė pastojus kelią
kaip nulieta iš garsiojo eilėraščio
ir taip gyvenk nors pusę
tau atseikėtųjų metų
nieks nesimaino
niekas nesikeičia:
naktinė gatvė — vaistinė
ir vaistų pardavėjas
aukojantis dievams aukas
mikstūrom bei mostelėm
numaldęs ne vienam
ligos ir skausmo dieglį
pravijęs liūdesio skruzdes
išgraužusias ne vieną
skylę laivo borte
ant žalio kalno po klevais
kur senas namas dūsauja ir stena
pakalnėj — vaistinė
žibintas vieniša akim ir gatvė
ir vaistininkas
iš stuomens
Gvidas iš tų kūrėjų, kuris sugebėjo „šoktelti iš savęs“. Jo kūrybinė pradžia 2009-aisiais pažymėta Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės literatūrine premija už geriausią pirmąją poezijos knygą. Tokią premiją metais anksčiau — 2008–aisiais — pelnė po mirties Petras P.Gintalas. Naisiuose, kur teikiama premija, šlama šių talentingų telšiškių garbei pasodinti ąžuoliukai. Išleista ir premijos laureatų antologija „Naisių vainikas“. Iš jos poeto tėvas profesorius Petras Gintalas perskaitė šviesaus atminimo sūnaus, o vėliau ir savo eilėraščių.
Gvidas Latakas nuotaikingai papasakojo, kaip „durstė“ „Lokenas“. Eilėraštis „Griaučiai“ atsirado netikėtai vienoje televizijos laidoje išgirdus pasakymą: „Knygai jau griaučius turiu“. O į pristatymą atvykęs Gvido bičiulis poetas Danielius Milašauskas buvo liudininkas, kaip gimė eilėraštis „Užsakymas telefonu“.
„Jeigu mano eilėraščių nesuprantate, — esate normalūs žmonės“, — šmaikštavo autorius. Jis abejojo, ar jo tekstams galima sukurti dainų. Vėliau tai paneigė bardas Romualdas Miškinis, savo dainomis tarsi apglėbęs literatūrinę popietę, o vieno Gvido eilėraščio žodžiams sukūręs muziką.
„Gvidas labai gražiai juokiasi, jo gyvenimas gražus, o pats gražiai seka žemaitiškas pasakas — iš sakmių, iš gilaus epo“, — susimąsčiusi kalbėjo poetė Ona Jautakė.
Autorius buvo gerai nusiteikęs ir tarp posmų pažerdavo „latakiško“ humoro arba nuklysdavo į „Lokenų“ „durstymo“ subtilybes. Pamena, kaip V.Stulpinas viename eilėraštyje piestu stojo prieš žodį „papuošalai“. Ilgai galvojo Gvidas ir vieną rytą Vytautui paskambino: „Jau suradau vietoj „papuošalų“ — „pašvitus“.
Apie gabų buvusį mokinį Gvidą mintimis pasidalino jo mokytoja ir „Šatrijos“ literatų klubo prezidentė Adolfina Varnelienė.
Vėliau renginio dalyviai maloniai pabendravo su knygos autoriumi.