Ant septynių kalvų

Tvirtai „sudygsniuotos“ LUOKENOS iš gilaus epo

Į Žemaičių „Alkos“ muziejų sugužėjo nemažas būrelis telšiškių ir  svečių, kur pristatyta „išeivio iš Žemaitijos“, dabar gyvenančio Kaune,  poeto ir dailininko Gvido Latako (nuotraukoje) trečioji poezijos rinktinė „Luokenos“.

Algirdas Dačkevičius

Kaip pastebėjo rinktinės redaktorius poetas Vytautas Stulpinas, „Gvido Latako eilėraščiuose nuolatos kinta rakursai, gaivalingai sujuda stichijos: dailė padeda poezijai, poezija — dailei. Kalba dažnai rupoka, naši, artėja prie šnekamosios. Iš eilėraščio į  eilėraštį keliauja bibliniai, istoriniai herojai. Jie, atsidūrę  eilėraščio jėgos lauke, natūraliai iškyla, praturtina autoriaus  sumanymus. Poeto kūriniai primena iš tvirtų sąsparų suręstą, anot jo  paties, budinką, palocių.
Riedėte rieda išsamūs ir kartu — geros kraujotakos pasakojimai. Tokių  eilėraščių knygos — didžiulė retenybė šiuolaikiniame iššvaistytų  vertybių pasaulyje“.
Literatūrinę popietę pradėjo poetė Ieva Sigita Naglienė, pastebėdama, jog  rinktinė jau pristatyta didmiesčiuose, o Telšiuose jos pristatymas  sutapo su tradicine medalininkų stovykla, kurioje dalyvavo ir  autorius.
Muziejaus direktorė Elvyra Spudytė, kaip šeimininkė, pasveikino Gvidą  su originalia knyga, palinkėjo kūrybinio džiaugsmo ir nepamiršti  žemaitiškumo.
„Tu, vaikine, Žemaičių žemę išgarsinsi“, — prisiminė taip sau pasakęs  ne vienos respublikinės literatūrinės premijos laureatas poetas Vytautas  Stulpinas,  kai jam į rankas papuolė pluoštas Gvido eilėraščių.
Poetas G.Lataką pažįsta ir bendrauja su juo apie 20 metų. Prisimena,  kaip jam, išvykus į Kauną, pirmiausia pataręs žurnale „Nemunas“   susirasti poetą Donaldą Kajoką.
„Ir surado. O po to jau tolyn septynmyliais žingsniais nukeliavo“, —  šypsodamasis kalbėjo „Lokenų“ redaktorius V.Stulpinas. Jis „gerokai  sutampė eilėraščių marškinius“ ir Gvidui leidžiant pirmąsias dvi knygas  „Kol išsiris varniukai“ ir „Nekalendoriniai šventieji“. „Į eilėraštį  gali daug ko prisikviesti, bet kaip po to iš jo „iškrapštyti“ visa tai,  kas nereikalinga, — sudėtingas menas“, — samprotavo V.Stulpinas. Jis  palinkėjo Gvidui erdvės ir erdvumo kūryboje. O mieliausias eilėraštis,  pasak V.Stulpino, rinktinėje — „Vaistinė“.

Vaistinė
Naktis naktinis žiburys ir gatvė
ir vaistinė pastojus kelią
kaip nulieta iš garsiojo eilėraščio
ir taip gyvenk nors pusę
tau atseikėtųjų metų
nieks nesimaino
niekas nesikeičia:
naktinė gatvė — vaistinė
ir vaistų pardavėjas
aukojantis dievams aukas
mikstūrom bei mostelėm
numaldęs ne vienam
ligos ir skausmo dieglį
pravijęs liūdesio skruzdes
išgraužusias ne vieną
skylę laivo borte

ant žalio kalno po klevais
kur senas namas dūsauja ir stena
pakalnėj — vaistinė
žibintas vieniša akim ir gatvė
ir vaistininkas
iš stuomens

Gvidas iš tų kūrėjų, kuris sugebėjo „šoktelti iš savęs“. Jo kūrybinė  pradžia 2009-aisiais pažymėta Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės literatūrine premija už geriausią  pirmąją poezijos knygą. Tokią premiją metais anksčiau  — 2008–aisiais — pelnė po mirties  Petras P.Gintalas. Naisiuose, kur teikiama premija, šlama šių talentingų telšiškių garbei  pasodinti ąžuoliukai. Išleista ir premijos laureatų antologija „Naisių  vainikas“. Iš jos poeto tėvas profesorius Petras Gintalas perskaitė šviesaus  atminimo sūnaus, o vėliau ir savo eilėraščių.
Gvidas Latakas nuotaikingai papasakojo, kaip „durstė“ „Lokenas“.  Eilėraštis „Griaučiai“ atsirado netikėtai vienoje televizijos laidoje  išgirdus pasakymą: „Knygai jau griaučius turiu“. O į pristatymą atvykęs  Gvido bičiulis poetas Danielius Milašauskas buvo liudininkas, kaip gimė  eilėraštis „Užsakymas telefonu“.
„Jeigu mano eilėraščių nesuprantate, — esate normalūs žmonės“, —  šmaikštavo autorius. Jis abejojo, ar jo tekstams galima sukurti dainų.  Vėliau tai paneigė bardas Romualdas Miškinis, savo dainomis tarsi  apglėbęs literatūrinę popietę, o vieno Gvido eilėraščio žodžiams  sukūręs muziką.
„Gvidas labai gražiai juokiasi, jo gyvenimas gražus, o pats gražiai  seka žemaitiškas pasakas — iš sakmių, iš gilaus epo“, — susimąsčiusi  kalbėjo poetė Ona Jautakė.
Autorius buvo gerai nusiteikęs ir tarp posmų pažerdavo „latakiško“  humoro arba nuklysdavo į „Lokenų“ „durstymo“ subtilybes. Pamena, kaip  V.Stulpinas viename eilėraštyje piestu stojo prieš žodį „papuošalai“. Ilgai  galvojo Gvidas ir vieną rytą Vytautui paskambino: „Jau suradau vietoj „papuošalų“ — „pašvitus“.
Apie gabų buvusį mokinį Gvidą mintimis pasidalino jo mokytoja ir „Šatrijos“  literatų klubo  prezidentė Adolfina Varnelienė.
Vėliau renginio dalyviai maloniai pabendravo su knygos autoriumi.