Telšių rajono Viešvėnų seniūnijos Kveilių kaimo vienkiemyje įsikūrusi Vilmos ir Mindaugo Burneikų šeima savo rankomis kuria grožio oazę. Visų idėjų, sumanymų autore dažniausiai tampa Vilma. Moteris augalams parenka vietą, sodina, o paskui globoja. Dviejų vaikų mama, dirbanti šeimos versle, viską daro pati — neturi nei ravėtojų, nei žolės pjovėjų. Tiesa, rudenį į talką tradiciškai kimba vaikų močiutės, be kurių neįsivaizduojamas lapų grėbimas.
Giedra Akavickienė
Miestiečius užbūrė kaimas
„Gyvenant Telšiuose, daugiabutyje, norėjosi daugiau erdvės, laisvės, o ir vaikams ne tik smagu, bet ir sveika daugiau laiko praleisti gryname ore. Todėl pasirinkome gyvenimą kaime“,— pasakojimą pradėjo V.Burneikienė.
Gyvenimas kaime šeimai nebuvo iššūkis. Dar gyvenant bute, Burneikos savaitgalius praleisdavo Tverų kaime turėtoje sodyboje. Tačiau nusprendus visam laikui kraustytis į kaimą, sutuoktiniai pradėjo svarstyti, kad iš Tverų per toli kasdien vaikams važinėtis į mokyklą mieste.
Taip ieškodami arčiau Telšių sodybos, Burneikos atsidūrė Kveiliuose. Ankstesnieji sodybos šeimininkai taip pat mėgo grožį, tad pirmas įspūdis užbūrė čia atvykusią porą.Pagal rastus dokumentus šioje sodyboje pirmieji gyventojai apsigyveno 1927 metais, nuo to laiko keitėsi savininkai. Burneikos yra penktieji.
Nudžiūvęs ąžuolas atgimė skulptūrose
Įdėjus daug darbo ir lėšų, Kveilių kaimo vienkiemyje tyvuliuoja praplėsti tvenkiniai, per kuriuos nutiesti liepteliai, kvepia rožynai, į viršų stiebiasi įvairūs spygliuočiai, lapuočiai, savo vietą rado rieduliai, senovės lietuvių buities rakandai.
Kurdami sodybą, naujieji šeimininkai išsaugojo šimtamečius ąžuolus. Tačiau, kad ir kaip gaila buvo, teko vieną nudžiūvusį ąžuolą nupjauti. Šeimos galva Mindaugas sumąstė, kad ąžuolas negali nukeliauti šiaip sau, reikia jį įamžinti.
Kaip tarė, taip ir padarė. Prikalbinus auksinių rankų meistrą, iš sodybos ąžuolo gimė Rūpintojėlis, sakalas, sugavęs žuvį. Šie tautodailininko darbai puošia aplinką.
Puošmenos — kalvio rankų darbai
Sodybai nepakartojamo žavesio suteikia ir kalvio rankų originalūs vienetiniai darbai. Šulinio dangtį puošia iš metalo nukaldinti grybai. Vakare įjungus šviesas, pastatus apšviečia žibintai, į vieną žibintą įsitaisė nukaldintas voras.
Net šuns aptvaras — išskirtinis. Šeimininkai norėjo, kad jų mylimas augintinis turėtų gražius prie sodybos derančius namus. Kalvis įgyvendino užsakovų norą — tad kiekvieno svečio akį traukia kaltinis dviejų aukštų keturkojo voljeras.
Augmenija, lauko baldai iš medžio, pavėsinės, liepteliai, kalvio ir medžio drožėjų darbai — viskas tarpusavyje dera, susilieja į visumą.
Paklausus, kaip tai pavyksta miestietei iš daugiabučio, Vilma sako nesikreipusi pagalbos į sodybų kūrimo specialistus. Savo valdose grožį moteris kuria vadovaudamasi nuojauta, vartydama žurnalus apie sodybas, o už įdėtą triūsą maloniausia dovana — šeimos ir draugų komplimentai.
Trejus metus lauks šilauogių derliaus
Sodybos teritorijai priklauso ir priešais gyvenamąjį namą stūksantis medžiais apaugęs kalnas, kurį kasdien „ravi“ avys. Tiesa, dabar Burneikos avių laiko mažiau, tik keturias. Anksčiau pievose jų ganėsi arti pusšimčio.
Kveilių kaime vienkiemį gražinančios šeimos planuose — šilauogių auginimas.
Atsitiktinai naują pomėgį atradusi V.Burneikienė atskleidė iš pradžių ūkyje planuojanti auginti 400 vienetų šilauogių, o paskui — dar plėstis. Uogų auginimas — investicija į ateitį. Kaip minėjo ūkininkė, šį rudenį pasisodinus sodinukus, pirmąjį šilauogių derlių ragaus po trejų metų.