Nuo vardadienio iki gimtadienio… per atsiminimais dosnią Kūjainių žemę
Buvo spalio 4-oji, kai pasibeldžiau į Modestos ir Prano Ivinskių trobos duris. Per patį Šv.Pranciškaus vardadienį. Pasirodo, laiko nepaskubinsi, nes visa tai, ką tuokart išgirdau besišnekučiuodamas, o vėliau perskaičiau šeimininkų atsiminimuose, prašėsi atidesnio žvilgsnio. Taip ir lėkė dienos nuo vardadienio, kol atskubėjo į šiandien švenčiamą 96-ąjį garbaus kūjainiškio P.Ivinskio gimtadienį.
Algirdas Dačkevičius
Namų šilumai apglėbus
Vargiai sutilptų visi Prano Ivinskio užrašyti atsiminimai į vieną „Kalvotosios Žemaitijos“ laikraščio numerį. O kur dar žmonos — Modestos Ivinskienės — pasakojimai. Bet viską pradėkime nuo pradžių.
Kol mudu šnekučiavomės su varduvininku, sūnus Antanas, pasinaudodamas geru oru, triūsė tėvonijoje viename iš savo bitynų, jo brolio Zenono traktorius burzgė netoliese, o šeimininkė nė per žingsnį nesitraukė nuo ant krosnies sukaistų puodų. Namai pakvipo kaimiškomis gėrybėmis, ko daugiabutyje, nors ir prašmatniausius patiekalus čirškintum ant dujinės viryklės, neužuosi. Tuo ir romantiškos kaimo trobos, kad neprarado savasties.
Kalba su seniausiu Varnių krašto gyventoju mezgėsi iš lėto, apmąstant kiekvieną žodį. Daugelį kartų garbusis Pranas pratarė: „Visi žmonės man buvo geri, tik komunistai nemėgo“. Pasirodo, jis, dirbdamas tuomečio Varnių vartotojų kooperatyvo buhalteriu, atskleidė 2000 rublių trūkumą, kurį padarė lenininės partijos globotiniai. Ir vėliau daug kartų už tiesų žodį jautė „neklystančiųjų“ neapykantą.
Iš kur kilęs Kūjainių kaimo pavadinimas? Pranas Ivinskis savo atsiminimuose remiasi garbaus amžiaus vietinių gyventojų aiškinimu. Šie teigę, kad kaimo pavadinimas kilęs nuo žodžių „kur eini“. Mat karų su kryžiuočiais metu vietinis žmogelis, sutikęs įsibrovėlį, tarmiškai paklausė: „Kueini“ (Kur eini). Kūjainių kaimas yra apie 2 kilometrus nuo Varnių. Einant į jį nuo miestelio, pakelėje išlikusios net keturios kapavietės iškalbiais pavadinimais: Maskolkapis, Antrieji Maskolkapiai, Mendelio ir Dranių kapukai.
Piemenystės vargai ir džiaugsmai
P.Ivinskis prisiminė, jog tėvų ūkiui priklausė beveik 9 hektarai, o derlingiausia žemė buvo vadinamojoje Gyvatynėje. Ten visada gerai užderėdavo bulvės. Savo vaikystę Pranas vaizdžiai aprašė atsiminimuose „Mano piemenystė“: „Rytais reikėjo anksti keltis karves varyti į ganyklą — negalėdavau galvelės pakelti nuo pagalvės — taip norėdavau pamiegoti. Keldavausi vildamasis, kad parvarysiu karves pokaičio — tada stačiai į lovą krisiu. Bet norint karves greičiau parginti pokaičio, reikėdavo sulaukti bimbalų antplūdžio. Būdavo, kad bimbalų nesulaukdavome, tada patys plonais balseliais zyzdavome karvėms į ausis, pamėgdžiodami kraujasiurbius. „Įtikinus“ vieną karvę ir šiai užvertus uodegą, kitos pasileisdavo paskui ir subėgdavo į tvartus“.
Įdomiausia buvo trumpiausiomis vasaros naktimis karves ganyti. Šviečiant Šv. Jono vabaliukams — jonvabaliams — piemenėliai prasimanydavo žaidimų, netildavo dainos, žinoma, liepsnodavo ir laužas. Nors akys nuo nemigos būdavo paraudusios, vaikiškas džiaugsmas liedavosi per kraštus.
Dievo kūno atlaidų dieną karvės buvo vainikuojamos. Už tai samdyti piemenys šeimininkių buvo pamaloninami sūriais. O kokie išradingi būdavo piemenėlių žaidimai ant Kadagyno kalno, ypač „Kiaulės varymas“, slėpynės ir kt.
Piemenėliai gyvulius ganė basi. Širdis alpdavo po žiemos kuo greičiau nusviesti klumpes ir basnirčia pasileisti per ganyklą. Dažnai spygliai padurdavo kojas. Gerai, jeigu vieną, tai ant sveikosios galėdavai šokinėti. Kai kojų padų oda sutvirtėdavo, taip jautriai nereaguodavo į kiekvieną primintą akmenėlį ar sudžiūvusią kadagio šakelę.
Dar ir dabar tebeskamba garbaus sodiečio ausyse kaimo ganyklų pavadinimai: Kadagynas, Alksnynas, Pazapkys, Zaplė, Beržynės dirvonas, Kumšalės kalva, Torpių dirvonas… O atradęs atsiminimuose užrašytą pelkę „Puplaiškynę“ prisiminiau ir savo gimtojo kaimo pelkę, pavadintą tokiu pat vardu…
Žavėjo stiprios asmenybės
Pranas Ivinskis prieš Antrąjį pasaulinį karą mokėsi Varnių žiemos žemės ūkio mokykloje. Čia jam ypač įstrigo šios mokyklos įkūrėjas — šviesus ir susipratęs lietuvis agronomas Juozas Šalinskis. Jis labai kvalifikuotai dėstė visas žemės ūkio disciplinas ir metodiškai priversdavo kiekvieną mokinį mąstyti. Be to, buvo labai drąsus ir kovojantis už savo idealus. P.Ivinskis savo atsiminimuose rašo: „1940 metais, sovietams okupavus Lietuvą, komunistuojantys asmenys sumanė pasinaudoti J.Šalinsko autoritetu. Tų metų rudenį jį įsitempė į mitingą. Domėdamasis ir norėdamas labiau pažinti priešus, visuose sovietų aktyvistų mitinguose dalyvaudavau, žiopsodavau. Tame mitinge, kuriame prieš savo valią kalbėjo J.Šalinskas, nebuvau, tačiau iš ten dalyvavusiųjų sužinojau apie jo drąsą, nes agronomas mitinge paaiškino: „Tautiška giesmė, kurios autorius Vincas Kudirka, ne buržuazinis himnas, o Nepriklausomos Lietuvos himnas. Kudirka joks buržujus nebuvo, o tik Lietuvos patriotas“. Baigęs savo kalbą, jis orkestrantų paprašė sugroti „Tautišką giesmę“. Kai muzikantai pasimetė, J.Šalinskas juos padrąsino: „Prašau, prašau. Aš atsakau“.
Žinoma, drąsuolis patriotas už tai kalėjo Vorkutos lageriuose. P.Ivinskis prisiminė ir siūlymą Varnių paslaugų ir verslo mokyklą pavadinti Juozo Šalinsko vardu. Susirinkime visi uoliai pritarė, bet vėliau tuometei rajono vadovybei pasirodė nepriimtinas varniškių pageidavimas. Reikėtų tą klaidą ištaisyti, kad taurių tautos vyrų vardai nenueitų užmarštin.
P.Ivinskį, pamaldų ir tikrą lietuvį, labai žavėjo ir kita kilni asmenybė — kunigas Antanas Juozapavičius. Per 33 klebonavimo metus dalį varniškių pats pakrikštijo, pats ir palaidojo. Klebonas turėjo didžiulį autoritetą ir net buvo įtakingesnis už miestelio valdžią. Neatsitiktinai jis bičiuliavosi su pačiu Lietuvos Respublikos Prezidentu Antanu Smetona, kuris yra viešėjęs Varniuose.
Kas drobių raštuose nesudėta…
Kambaryje, kur kalbėjomės su šių namų šeimininku, akį patraukė audimo staklės, verpimo ratelis. Aštuonnyčiai drobių raštai kuždėte kuždėjo, kad čia gyvena puiki audėja. „Ko gero, šiame krašte viena audėja telikau“,— šių metų liepos 15-ąją atšventusi 85-ąjį gimtadienį, sakė Modesta Ivinskienė. Ji austi išmoko iš savo mamos Konstancijos, būdama paauglė — 12 ar 13 metų amžiaus.
Daug ką galima sudėti į drobių raštus, bet viso gyvenimo verpetus — neįmanoma. Rudavičių šeimą, kurios atžalų dešimtuke augo Modesta, žiauriai palietė sovietinė okupacija. Pašnekovė stebėtinai detaliai atkūrė tą rudenį, kai jos tėvą suėmė, tardė ir įkalino Telšių kalėjime: „1944 metų ruduo. Tada nedidelė buvau. Parėjusiems iš mokyklos vyresniesiems vaikams mama įdavė kelias saujas linų pluošto, kurį pastaldyje braukėme. Matome, tėvelis išėjo iš trobos. Nuėjo prie senosios trobos vietoje likusio duonkepio pečiaus. Ten ilgokai stovėjo, nusiėmęs kepurę. Toje vietoje, senosios trobos alkėriuje, per laidotuves buvo pašarvotas jo tėvukas. Užėjus sunkiems laikams, matyt, kalbėjosi su jo vėle. Paskui apėjo visą sodybą.
Mūsų sodyba buvo graži, erdvi, aplinkui apsodinta klevais. Į ją du keliai vedė. Pakalnėje šaltinis čiurleno. Mūsų senelis buvo išvykęs į JAV. Ten gyvendamas, pasikvietė savo sūnų, mūsų tėvą. Amerikoje užsidirbę pinigų ir grįžę į gimtąjį kraštą, nusipirko ūkį, padargus,— juk visko reikėjo.
Braukdami linus, matėme, kaip tėvelis apėjo kiekvieną sodyboje augusį medį, visus bičių avilius. Po to prisiartino prie mūsų. Vyresniam sūnui trumpai paaiškino, kada šerti, girdyti arklius. Įsiminė jo gaspadoriška pamoka: „Trūkstant pašaro, kad ir blogiau pašersi arklius, vis vien būtina juos tris kartus per dieną girdyti ir šukuoti. Tada gražiai atrodys.“
Palikęs mus, nuėjo prie kalvės. Netikėtai pamatėme nuo kaimynų Rupšių pusės atvažiuojant kareivius. Iššokę iš rogių, jie pasklido po sodybą. Vienas įėjo į vieną trobos galą, kitas — į kitą. Prieš duris pastatė kulkosvaidį. Mes tiesiog sustingome. Ar jie atvažiavo mūsų tėvuko areštuoti? O jis, net nepažvelgdamas į NKVD vidaus kariuomenės kareivius, paskutinį kartą įėjo į trobą. Vyresnysis brolis iš išgąsčio negalėjo nė žodžio ištarti. Dabar supratau, ko kareiviai atvažiavo. Tada dauguma kaimynų buvo areštuoti, o tėvelis vis dar namuose gyveno. Nesulaikydama ašarų, vyresniam broliu ištariau: „Eikime, į trobą. Gal daugiau tėvo nebematysime“.
Mama verkė ir ruošė maistą kelionei. Kareivis ją ramino, kad maisto reikės tik trim paroms, o po to tėvelis pareis. Tėvas, sukeitęs kojas, sėdėjo ant kėdės, o mes — nedideli vaikai — verkėme. Vyriausias kariuomenėje tarnavo — fronte. Antrasis brolis — 14-15 metų, trečiasis — penkių, o pati jauniausia Gabrielė — tik devynių mėnesių. Tėvas atsisveikino su visais ir išėjo. Ir daugiau jo nebematėme.
Mama buvo nuvažiavusi į Telšių saugumo komitetą ir sužinojo, kada išveš tėvelį. Atėjusią atsisveikinti suvargusią žmoną, šaukiančią, suklupusią ant akmenų bruko, tėvas tik peržegnojo. Kartu klūpėjo ir kitų to paties likimo vyrų žmonos. Matė, kaip juos suvarė į dengtą sunkvežimį. Motina iš kitų tokio pat likimo kalinių laiškų artimiesiems sužinojo apie savo mylimo vyro Rudavičiaus mirtį 1945 metų gegužės 6 dieną.
Kalint sovietų lageryje, tėvui labai rūpėjo šeima,— kaip žmona su tiek vaikų tokiais sunkiais laikais pragyvens. Dėl maisto nepritekliaus gyvenome nepavalgę, buvome išsekę, vos badu neišmirėme“.
Ne tik nepritekliai, bet ir rūstus pokaris, ryšiai su partizanais ir anuometės valdžios kerštas palietė šeimą, bet ji atsilaikė ir išliko ori, netarnaujanti okupantams. Tai buvo jaučiama kalbantis su svetingąja jaukių namų šeimininke Modesta Ivinskiene.
***
Prie garbių kūjainiškių Modestos ir Prano Ivinskių atsiminimų dar grįšime 2017 metų pradžioje. O dabar jiems linkime puikios sveikatos, džiaugsmingų šv. Kalėdų ir palaimingų Naujųjų metų.
Nuotraukoje: Modesta ir Pranas Ivinskiai su sūnumi Antanu.