Muziejų sujungimo rezultatas: pradingo investicijos

Nuo 2015 metų liepos 1 dienos darbiečio Šarūno Biručio vadovaujama Kultūros ministerija nusprendė sujungti Žemaičių vyskupystės ir Žemaičių „Alkos“ muziejus, nors jų veiklos paskirtis gerokai skyrėsi. Primename, kad „Alkos“ muziejus, priklausęs Savivaldybei, buvo perduotas Kultūros ministerijai.
Alvydas Ivoncius

Iš vieno — atėmė, kitam — paliko
„Alkos“ muziejaus perdavimu Kultūros ministerijai labai didžiavosi Seimo narys Valentinas Bukauskas. Beje, šis muziejus tapo patogia darbiečių įdarbinimo vieta. Po 2011 metų, rajono darbiečiams prasibrovus į valdančiąją koaliciją, o Petrui Kuizinui tapus vicemeru, be kita ko, atsakingu už kultūrą, „Alkos“ muziejuje buvo įdarbintas Darbo partijos narys, buvęs KGB Telšių rajono poskyrio viršininkas. Primename: „Alkos“ muziejaus vienas įkūrėjų — poetas, kraštotyrininkas Pranas Genys pokario metais buvo suimtas ir kalintas Macikų lageryje, kuriame nuo nepakeliamų sąlygų mirė.
Iki sujungimo ir po to abu muziejai galėjo tikėtis atskiro finansavimo investiciniams projektams.
2016 metais Kultūros ministerijoje spalio mėnesį patvirtinta Kultūros objektų aktualizavimo 2014-2020 metais programa, sudaryta iš dviejų — kultūros paveldo ir kultūros infrastruktūros objektų aktualizavimo — finansavimo programų. Viešai paskelbtoje ankstesnėje (2015 metų) abiejų šių programų redakcijoje buvo įrašyti Telšių rajone veikiantys Žemaičių muziejus „Alka“ (jo priestatas Telšiuose) ir Žemaičių vyskupystės muziejus Varniuose.
Tačiau netikėtai naujoje minėtų programų redakcijoje neliko Žemaičių muziejaus „Alka“ priestato finansuotinų kultūros infrastruktūros objektų aktualizavimo sąraše, o Žemaičių vyskupystės muziejaus neliko finansuotinų kultūros paveldo objektų sąraše.

Keistoka direktorės iniciatyva
Prašėme Kultūros ministerijos išsamaus paaiškinimo, kodėl iš kultūros infrastruktūros objektų aktualizavimo programos „iškritęs“ Žemaičių muziejaus „Alka“ priestatas netikėtai ir keistai atsirado paveldui skirtoje programoje kaip Žemaičių muziejaus „Alka“ pastatas bei kodėl iš paveldo objektų programos išbrauktas Žemaičių vyskupystės muziejus?
Gavome Kultūros ministerijos atsakymą, kuriame rašoma:
„2016 metų rugpjūčio 26 dieną į Kultūros ministeriją raštu kreipėsi Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė, pateikdama prašymą dėl Žemaičių vyskupystės muziejaus investicinio projekto peržiūrėjimo. Rašte nurodoma, kad „Žemaičių muziejus „Alka“ investicijų projekte dar kartą išanalizavo visas galimas projekto įgyvendinimo alternatyvas, muziejaus paslaugų plėtros galimybes, auditorijos pritraukimo potencialą, lankytojų poreikius ir nustatė, jog investicijos į muziejaus padalinio Telšiuose objektą sukurs didesnę ekonominę naudą, lyginant su investicijų nauda Varniuose.“
Taip pat pažymima, kad „Žemaičių vyskupystės muziejaus pastatams numatytos sumos užtektų tik rangos darbams, bet ne įrangai ir ekspozicijai. Muziejus, neturėdamas patrauklios, modernios ekspozicijos, neatliktų pagrindinės funkcijos — pritraukti lankytojų auditorijas, patenkinti lankytojų lūkesčius, muziejus nebūtų tinkamai įveiklintas.“
Taigi nebeskirti Žemaičių vyskupystės muziejui pinigų paprašė pati Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Elvyra Spudytė. „Kalvotajai Žemaitijai“ ji aiškino esą ministerija to paties muziejaus (Žemaičių vyskupystės muziejus dabar tik „Alkos“ padalinys) dviem projektams nebūtų skyrusi pinigų. E.Spudytės teigimu, Žemaičių vyskupystės muziejus nebūtų sugebėjęs pritraukti tiek lankytojų, kiek buvo numatyta projekte, be to, stokoja eksponatų.
Visgi keistokas aiškinimas esą Žemaičių vyskupystės muziejui skirtos sumos būtų užtekę tik statybos rangos darbams. Muziejus yra įsikūręs buvusios Varnių kunigų seminarijos pastate, jis visas dar nėra suremontuotas. Todėl ir kreiptasi atskiru projektu dėl finansavimo. O ekspozicijos — jau kitas etapas. Kur pastatysi įrangą ekspozicijoms, jei patalpos ne visos suremontuotos?

Išlindo yla iš maišo
Kaip pastebėjote, Kultūros ministerija neteigė, kad nebūtų skyrusi pinigų abiem muziejaus projektams. Jei pati „Alkos“ muziejaus direktorė prašo neskirti, tai kodėl gi ne? Antra vertus, jei ministerija vien savo iniciatyva būtų nusprendusi neskirti, tai jai nė nereikalingas joks prašymas.
Paskaitykime toliau Kultūros ministerijos atsakymą „Kalvotajai Žemaitijai“:
„Argumentai, išsakyti muziejaus „Alka“ direktorės laiške dėl investicijų nukreipimo į pagrindinį muziejaus padalinį Telšiuose, buvo svarstomi 2016 m. rugsėjo 9 d. KM priemonių „Aktualizuoti kultūros paveldą“ ir „Modernizuoti kultūros infrastruktūrą“ valdymo komitetų posėdyje. Posėdžio metu buvo įvertinta pateikta informacija, kad Kultūros objektų aktualizavimo 2014-2020 m. programos 2 priede esantis šio muziejaus objektas, neturintis nekilnojamojo kultūros paveldo statuso, neplanuojamas modernizuoti KM lėšomis. Šiame objekte (pastato dalyje) siūlyta investuoti į energinio naudingumo didinimo priemones, lėšų ieškant tam skirtuose šaltiniuose. Valdymo komitetas bendru sutarimu nutarė pritarti Žemaičių muziejaus „Alka“ aktualizavimo investicijų objekto patikslinimui Kultūros objektų aktualizavimo 2014-2020 m. programos 1 priede (į Žemaičių muziejaus „Alka“ pastatas, Muziejaus g. 31, Telšiai), atsižvelgiant į investicijų projekte atliktą alternatyvų analizę“.
Štai ir visa „paslaptis“. „Alkos“ muziejaus priestatas neturėjo kultūros paveldo statuso, todėl nebuvo numatyta jį modernizuoti Kultūros ministerijos lėšomis. Problema išspręsta paprastai: atimant Žemaičių vyskupystės muziejui numatytas investicijas.

Sujungimas žlugdo muziejų
Nusprendėme pakalbinti Žemačių vyskupystės muziejaus vedėją Antaną Ivinskį.
— Kodėl buvo rengiamas projektas dėl buvusios kunigų seminarijos pastato remonto atnaujinimo?
— Daugelis varniškių ne vieną dešimtmetį tikėjosi istorinės Varnių kunigų seminarijos rūmų — šiandieninio muziejaus atgimimo. Šių vilčių išsipildymas, rodos, jau buvo ranka pasiekiamas: 2015 metais Žemaičių vyskupystės muziejus buvo įrašytas į Kultūros ministerijos kultūros paveldo objektų aktualizavimo programą net 8-uoju numeriu (iš 22-jų). Kaip tai buvo pasiekta? Pirmiausiai lėmė, kad pastatas — ne šiaip vidutinė kultūros vertybė, o kultūros paminklo statusą turintis objektas! Dėl to čia nuolat buvo vykdoma į tvarkybą orientuota veikla: fiksacijos, tyrimai, projektavimas. Šio ilgamečio parengiamojo darbo dėka 2014 metais gimė rūmų remonto techninis projektas, o jo pagrindu — ir sąmata bei rinkodaros planas.
Pastarasis buvo pagrįstas savarankiška Žemaičių vyskupystės muziejaus veikla, kuri, kaip tikėjomės, turėjo būti tik plėtojama.
— Kaip manote, kodėl pinigai buvo atimti ir būtent tokia pat suma, kokia buvo numatyta Žemaičių vyskupystės muziejui, skirta „Alkos“ muziejui?
— Kultūros ministeriją užvaldžius Darbo partijai, sulaukėme kitokio scenarijaus: 2015 metų liepos 1 dieną Žemaičių vyskupystės muziejaus juridinis statusas panaikintas, prijungiant muziejų prie Telšių „Alkos“. Vietoj deklaruoto muziejaus struktūros išlaikymo, ikandin po reorganizavimo, iš Varnių į Telšius perkelti trys darbuotojai, ketvirtasis išėjo iš darbo pats, visose srityse suvaržyta įprasta specifinė muziejinė veikla. Užblokavus visuomenei įprastus informavimo kanalus, per pusantrų metų ne mažiau nei dvigubai smuko lankytojų skaičius. Po tokių sukrėtimų tapo aišku, kad išardyta muziejaus struktūra nebebūtų pajėgi realizuoti veiklas, numatytas rinkodaros plane.
Dabar ir matome, kad Kultūros ministerija ir muziejaus vadovybė pačių sukurtą situaciją išnaudojo. Užuot tęsę rūpestį prisiimtu Varnių paveldu, pasinaudojo renovuotinų paveldo objektų sąraše jam skirta aukšta 8-ąja pozicija ir iš jos mūsų seminariją išbraukė, vieton įrašydami (nepaveldinį) Žemaičių muziejaus „Alka“ pastatą Telšiuose. Bet pinigai šioje eilutėje palikti tokie, kokie suskaičiuoti Žemaičių vyskupystės muziejaus sąmatoje. Nejaugi ir tai niekam nekliūna? Tuo būdu tapo visiškai aišku, kam apskritai jie sugalvojo reorganizuoti muziejų.
— Kaip manote, kokios bus tokio neišmintingo sprendimo pasekmės?
— Kiekvienas veiksmas sulaukia pasekmių. Štai, pavyzdžiui, kažkada iš vyskupo Motiejaus Valančiaus namo Varniuose iškeldinus gyventojus, pastatas iki šiol tapo vaiduokliu užkaltais langais. Nejaugi nesvarbu, kad 600 metų Žemaičių krikšto jubiliejaus fone buvusiai Varnių kunigų seminarijai–muziejui yra iškilusi panaši grėsmė? Ar pastarųjų kelerių metų kultūros administratorių ir jiems pritarusiųjų veiksmai neveda prie langų užkalimo ir kitame visai Lietuvai svarbaus paveldo pastate?
Informacija, kurią iš Kultūros ministerijos gavo „Kalvotoji Žemaitija“, yra smūgis Varnių kultūros paveldo atgimimu tikėjusiems žmonėms.