Nuskaidrinta buvimo šviesos
Justinos Baltuonienės 90-mečiui
Justina Baltuonienė — nepaprastai šviesi, meniškos sielos asmenybė, talentinga dainininkė, literatė, nuostabus žmogus. Jos varde — Justina — tarsi įrašyti prigimtiniai gebėjimai: justi, pajusti nepakartojamą mūsų būties grožį ir trapumą; nujausti, iš anksto žinoti malonias ar nemalonias naujienas; užjausti žmogų sunkią valandą, kelti ir žadinti jo dvasią. Ypač gilus buvo jos MEILĖS JAUSMAS vyrui Feliksui, dukroms Vilijai ir Kornelijai. Turėjo reto grožio balsą, o jos dainavimas buvo lyg pagarbinimas, lyg giesmė pasauliui, žmogui, Dievui.
Irena Kontautaitė-Nakienė
Pirmoji pažintis
1967 metais, baigusi chorvedybos studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar — Lietuvos muzikos ir teatro akademija), atvykau į Telšius. Nors buvau nutarusi įsidarbinti Kaune, tuometis Kultūros skyriaus vedėjas K.Šliogeris labai pasistengė (tiesiog prisiviliojo!), kad grįžčiau į savo gimtąjį rajoną. Čia pradėjau dirbti rajoninių kultūros namų meno vadove. Itin netikėtas ir šokiruojantis dalykas buvo vedėjo pasiūlymas (o tai prilygo įsakymui) dirbti dainų ir šokių ansamblyje „Mastis“ su choro grupe. Buvau tipiška chorvedė ir apie šį žanrą mažai ką išmaniau. Bet apie tai vėliau.
Kitas, jau tiesioginis įpareigojimas — suorganizuoti mišrų chorą prie rajoninių kultūros namų ir paruošti respublikinei 1970 m. dainų šventei. Ne juokais išsigandau, galvojau, kad su ta užduotimi nesusidorosiu: nepažinojau ne tik žmonių, bet ir neturėjau supratimo apie mieste esančias darbovietes. Be to, Telšiuose buvo susibūręs mokytojų choras, keletas vokalinių ansamblių, dauguma balsingų telšiškių lankė „Masčio“ ansamblį, abiejose bažnyčiose veikė skaitlingi chorai. Tačiau aš privalėjau suburti naują kolektyvą.
Rajono laikraštyje įdėjome kvietimą į pirmąją repeticiją. Numatytą dieną atėjo dvi ar trys moterys… Žinoma, aš labai nuliūdau. Buvo niūrus, lietingas rudens vakaras. Nebežinodama, ką toliau reikės daryti, ėjau namo. Kultūros namų tarpuvartėje pamačiau manęs belaukiančią moterį. Nedrąsiai prisistatė — Justina Baltuonienė. Džiaugėsi ir sveikino mane, kad atvykau dirbti į Žemaitijos sostinę. Trumpai supažindino su Telšių rajono kultūriniu gyvenimu, o svarbiausia — pakvietė mane užeiti pas ją į laikraščio redakciją. Ten, pasak jos, galėtume sudaryti įvairių darboviečių, kuriose yra gerai dainuojančių žmonių, sąrašą. „Nenusiminkit — pasakė — žemaičius ne taip lengva išjudinti“. Pasiūlė susitikti su dideliu dainos mėgėju rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju kultūros reikalams V.Tamašausku (jis su choro vadovu A.Šulcu važinėdavo į Tryškius padainuoti su vyrais). Kitą dieną su Justina susitikome, aptarėme organizacinius klausimus. V.Tamašauskas parašė nutartį, kurioje buvo numatyta, jog kiekviena miesto įstaiga privalo įpareigoti gerai dainuojančius darbuotojus lankyti kultūros namų chorą.
Pasiėmusi šį raštą, apsiavusi guminiais batais, su skėčiu rankoje (buvo itin lietingas ruduo) skersai išilgai „iššukavau“ ne tik Telšių miesto, bet ir priemiesčio įstaigas. Ne visi geranoriškai sutiko, o vienas viršininkas tiesiog pašėlo: „Ką, ar valdžia su šautuvu mus ims varyti į chorą?“. Bet aš iš „Masčio“ ansamblio meno vadovo Z.Burbos jau buvau pramokusi organizacinio meno: apsišarvuoti kantrybe ir prašyti tol, kol ateis. Nepatikėsit, tas pats „pikčiurna“ atėjo dainuoti, nes turėjo itin gražų balsą ir puikią klausą. Taip pagal Justinos pasiūlytą planą suorganizavau mišrų chorą, kuriame dalyvavo apie 50 dainininkų (mokytojai, medikai, įvairių įstaigų viršininkai ir kt.). Choras dalyvavo rajono ir respublikinėse šventėse, įvairiuose renginiuose.
Džiaugiuosi, kad pirmoji likimo dovana, atvykus dirbti į Telšius, buvo pažintis su Justina. Mes artimai draugavome 45 metus.
Jos dėka čia sutikau daug nepaprastų žmonių, labai šviesių asmenybių, daug iš jų išmokau. Mus visus jungė nenusakoma dainos galia. Dažnai pagalvoju, jei nebūčiau sutikusi Justinos, koks būtų buvęs mano darbas, kaip būtų susiformavusi mano pasaulėjauta, ar būčiau atlaikiusi man pavestą krūvį? Buvau atsakinga už viso rajono kultūros įstaigų meninę veiklą: konsultavau chorus, padėjau jiems įsisavinti dainų švenčių repertuarą, rašiau scenarijus, rengiau koncertines programas, skaičiau pranešimus respublikiniuose kultūros darbuotojų seminaruose ir konferencijose, ruošiau ataskaitas Kultūros ministerijai. Jau tada kėliau klausimą apie lietuvių kalendorinių švenčių papročius, jų gaivinimą ir puoselėjimą. Turėdama dar nedidelę praktinio darbo patirtį, dažnai įvairiausiais klausimais kreipdavausi į savo dvasinę rėmėją Justiną. Daug kūrybinių sumanymų sulaukdavau ir iš Zenono Burbos. Ši patirtis man labai pravertė organizuojant kitus kolektyvus Telšiuose ir Klaipėdoje.
„Masčio“ dainų ir šokių ansamblio siela
Tų pačių 1967 metų lapkričio pabaigoje nustebau pamačiusi Justiną su vyru Feliksu „Masčio“ ansamblio choro repeticijoje. Pasirodė, kad jie irgi yra šio kolektyvo dalyviai. Tik kurį laiką šiek tiek buvo įstrigę Plateliuose… Mat abu buvo itin aistringi žvejai. Ypač vasaromis ar ankstų rudenį dažnai sėdėdavo valtyje ir meškeriodavo meškeriodavo…
Nuo tada prasidėjo mūsų didžioji draugystė. Tą vakarą (po repeticijos) įvyko tradicinis „Masčio“ vadovų susirinkimas. Kartais jie susieidavo pas chorvedį V.Stakanį ar kapelos vadovą K.Dobrovolskį, bet dažniausiai — pas Justiną ir Feliksą Baltuonius. Jie tada dar gyveno mediniame namuke Žemaitės gatvėje. Butas ankštokas, be jokių patogumų, vos trys mažyčiai kambarėliai. Dvi dar ne itin didelės dukros, kurioms šie vakarojimai trukdė ruošti pamokas ir muzikuoti. Tačiau nepaprastas šeimininkų nuoširdumas ir vaišingumas (dažnai pakvipdavo rūkytais ar marinuotais unguriais, miško gėrybėmis), vidinė šiluma ir jauki, kaimą primenanti aplinka, turėjo labai didelę trauką.
Paprastai tie susirinkimai vykdavo rudenį ir pavasarį. Kiekvienas vadovas turėjo ateiti su pasiūlymais naujai ansamblio programai. Pagal pasirinktą tematiką mes sukonkretindavome repertuarą, o Justina įsipareigodavo parašyti scenarijus. Nežinau kiek, bet gana daug jų yra prirašiusi. Visi meistriškai, daugiausia žemaitiškai, sueiliuoti. Štai nepamirštamojo konferansjė J.Giniočio-Palangos Juzės personažo kvietimas paklausyti „Masčio“ ansamblio koncerto:
„Tuoki spūstis! Tuoki spūstis!/ Ka negal ne prasėgrūstė!/ Vo žėnau, ką jūs če laukat,—/ Leku žėrklės pasėbraukės…/ Ne aš vėins!/ Vo vėsus pulks ėš „Mastė“,/ Tiktaa leeskėt/ Dėvuonus prasleestė!“ Arba (berods, bendrine kalba?) apie Telšius: „…Juk miestas tas/ Ant septynių kalvų!/ Dar sostine žemaičių/ Pavadintas!“
Justinos poetiniai tekstai labai puošė ansamblio programas, įprasmino jų meninį idėjinį turinį, jungė visas grupes į vieną visumą.
Ypatingą, išskirtinę vietą tuose pasitarimuose užėmė tautiškumo klausimai. Pagrindinį dėmesį skirdamas žemaitiškoms tradicijoms, „Mastis“ vengė sovietinę santvarką šlovinančių dainų. Justina ne tik pati rašė, bet ir skatino poetę T.Kryževičiūtę sukurti eilėraščių apie Telšius. Taip ansamblio repertuare atsirado dainos „Vo kumet, mergeli brungi, aš tavė turiėsu“ ir „Smūtna šėrdės nabageli/ kap mon rek prakvaštė,/ vakščiuojo kas nedėleli/ aš pakrontiems Mastė“. Joms muziką parašė kompozitorius J.Gaižauskas.
„Mastis“ buvo pirmasis ansamblis Lietuvoje, kurio repertuare aštuoniais balsais suskambo J.Naujalio, J.Juzeliūno „Lietuva brangi“. Aš buvau Z.Burbos „pasiuntinukė“: dažnai turėjau važiuoti į Vilnių pas kompozitorius užsakyti arba parvežti naujų kūrinių. „Lietuva brangi“ iš J.Juzeliūno gavau dar „garuojantį“ rankraštinį egzempliorių. Ji mums buvo giesmių giesmė, švenčiausioji malda. Kai diriguodavau, ansambliečių akyse visada žibėdavo ašaros, o mūsų širdys tarsi susijungdavo. Ši daina tada (1969-aisiais — gilaus sovietizmo metais) buvo tarsi tiltas į Tėvynę, kurios vardo garsiau negalėjome ištarti, tiltas iš praeities į ateitį ir suvokimas, kad daina gali būti savigynos prieš sovietinę okupaciją išraiška ir jokia priespauda negali užgožti lietuviškos dvasios. Tuo metu niekas Lietuvoje šios dainos nedainavo, o kai kas iš viršininkų ir man siūlė „gerai pagalvoti ir nerizikuoti“… Tačiau Justina ir Zenonas, ir mano pedagogas kompozitorius L.Abarius sakė, jog (jei kas?) — mane gelbės…
Ansamblio vadovas Z.Burba buvo didelis diplomatas. Daug kas vadino jį keistuoliu, primityviu naivuoliu. Tokiu jis apsimetinėjo. Tačiau iš tiesų jis buvo menininkas, vaidinęs Žemaitės teatre pas režisierių R.Juknevičių, šokęs „Lietuvos“ ansamblyje, draugavo ir bendradarbiavo su legendiniu choreografu J.Lingiu. Jis nieko nebijojo, niekam nepataikavo. Universalus savo patirtimi, unikalus savo keistenybėmis. Tai jam padėjo ansamblyje išsaugoti žemaitiškai lietuvišką dvasią. Tiesa, kartais kuluaruose pasigirsdavo kalbų apie valdžios būgštavimus dėl ansamblio repertuaro idėjiškumo. Manau, tokiais atvejais padėtį „partkome“ ne kartą gelbėjo Justina. Ji turėjo didelį autoritetą, jos žodis buvo svarus. Justina buvo tarsi ansamblio idėjinis saugiklis. Ė, kiek ne tik liaudies, bet ir patriotinių dainų buvo išdainuota kelionėse, ansamblio vakarėliuose, išvykose į gamtą, įvairiausiuose susiėjimuose. O Justina buvo vedlė. Už tokias dainas žmonės buvo sodinami į kalėjimus, tardomi KGB, vežami į Sibirą.
Kol mokėmės „Lietuva brangi“, visose repeticijose sėdėdavo ir Z.Burba. Ne kartą buvo užsiminęs, kad ją per laidotuves pagiedotume prie jo kapo… Zenono norą išpildėme, o kai kurie partijos vadai prisibijojo (kas čia bus?) ir, pasislėpę už antkapinių paminklų, sekė laidotuvių ceremoniją. Mat joje dalyvavo itin daug telšiškių, kurie prisijungė prie ansamblio choro dainavimo.
Žinojau, kad dėl to Justina sulaukė nemalonumų iš tuometės valdžios. Tačiau man apie tai niekada nėra užsiminusi, bėdavojusis. Tiesa, kartais su užslėpta ironija pajuokaudavo, jog „dabar kai kas turi rūpesčių“. Tyliai ir kantriai iškentusi, viduje išnešiojusi valdžios kritiką ir „atpakūtavojusi“, lyg priešpriešą sovietiniam režimui iš visos širdies dainuodavo apie Tėvynę: „tave tik lietuvis karštai pamylėjo, amžini mes tavo vaikai“ arba „minės tave lietuvis ir laimėj ir varguos“. Manau, jog, būdama partijos narė, ji daug giliau matė ir suprato sovietinio režimo absurdą bei padėjo mums nuo jo apsisaugoti, padėjo išlikti LIETUVIAIS.
Iki šiol man yra mįslė, kaip visa tai ji sugebėjo suderinti ir kokių reikėjo dvasinių jėgų bei sąmoningumo tą spaudimą atlaikyti.
(Bus daugiau)
Nuotraukoje: Tarp bendraminčių Tučiuose (iš kairės) Laima Valatkienė, Janina Mažeikaitė-Jankauskienė, Liuda Lėverienė, Elena Mažeikienė ir Justina Baltuonienė.