Varnių kunigų seminarijos dėstytojai. Tadas Juzumas
„Hic jacet ossa Sacerd. Thadaei Juzumowicz Inspectoris Semin. Samogitiensis. Anno D 1851 m Junii die 2 defuncti. Cui grati Alumni hoc publicum charitatis monumentum erexerunt“ („Čia ilsisi kaulai kunigo Tado Juzumo, Žemaičių seminarijos inspektoriaus, mirusio 1851 Viešpaties metais birželio 2 d. Kuriam dėkingi auklėtiniai kaip meilės įrodymą šį paminklą pastatė“. Vertė A.Ivinskis). Tai užrašas ant Varnių kapinėse esančio kunigo Tado Juzumo paminklo.
Jurgita Gustytė-Ivinskienė
Gimė kunigas Tadas 1810 m. Rubikų kaime, Sedos valsčiuje. Pradžios mokyklą baigė Sedoje, o 1821-1829 m. mokėsi Žemaičių Kalvarijoje Dominikonų mokykloje. 1829 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją, ją baigė 1832 m., tačiau dėl per jauno amžiaus negalėjo gauti šventimų, tad dvejus metus mokytojavo Sedos parapinėje mokykloje. 1834 m. įšventintas ir paskirtas Ylakių vikaru, bet jau 1835 m. stojo į Vilniaus dvasinę akademiją ir 1838 m. ją baigė. Tais pačiais metais vyskupas Simonas Giedraitis pasikvietė kun. Tadą į Varnius dirbti seminarijoje ir vyskupijos katedroje. Pirmosios jo pareigos, anot V.Biržiškos, lotynų kalbos mokytojas ir Varnių katedros vikaras. 1842 m. apsigynė teologijos magistro laipsnį, o 1843 m. dėstė Varnių kunigų seminarijoje Bažnyčios istoriją ir lotynų kalbą. Lotynų kalba labai svarbi buvo Vilniaus dvasinėje akademijoje, o žinant jėzuitišką nuoseklumą, reikia suprasti, kad ir Varniuose T.Juzumas kreipė ypatingą dėmesį šiai kalbai mokyti.
1845 m. T.Juzumas paskirtas seminarijos ekonomu, palaikančiu glaudžius ryšius su miestelėnais, alumnais ir profesoriais, besirūpinančiu daugybe ūkinių reikalų.
Su M.Valančiumi seminarijos gyvenime papūtė nauji vėjai — dėstytojus naujasis rektorius rinkosi kruopščiai, stengėsi, kad įvairias pareigas užimtų tinkami žmonės. M.Valančius naujuoju seminarijos inspektoriumi ir moralinės teologijos profesoriumi norėjo matyti teologijos magistrą T.Juzumą, Šventojo Rašto ir homiletikos profesoriumi — teologijos magistrą Aloyzą Šukevičių, dogminės teologijos ir lotynų kalbos profesoriumi — teologijos magistrą kun. A.Beresnevičių, chorinio giedojimo ir bažnytinių apeigų profesoriumi, taip pat seminarijos ekonomu — kun. Ferdinandą Stulginskį. Trys paskutinieji buvo jauni, ką tik baigę ketverių metų Romos katalikų dvasinės akademijos kursą (kai kas Vilniuje, o kai kas ir Peterburge), o iš senųjų liko tik T.Juzumas. M.Valančius prisiekė 1845 m. rugsėjo 29 d. Tada jam buvo pavesti visi Varnių seminarijos alumnai, sušauktas seminarijos valdybos posėdis.
Virtualioje erdvėje paskelbta nemažai dokumentų, saugomų Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fonduose, atskleidžiančių šio laikotarpio įvairius gyvenimo aspektus. Varnių kunigų seminarijos valdybos posėdžių protokoluose nemažai informacijos apie seminaristų ugdymą pateikė ir inspektorius T.Juzumas. Šitie duomenys byloja apie nuoseklų profesoriaus darbą.
Kartą per mėnesį inspektorius pateikdavo valdybai duomenis apie auklėtinius, jų pasiekimus, elgesį. Pvz., 1845 m. inspektorius T.Juzumas už gerą elgesį rekomendavo seminarijos rektoriui pagirti klierikus: Antaną Mackevičių, Pranciškų Novickį, Kasparą Chmielskį, Liudviką Montvydą, Vincentą Babrevičių, Simoną Macevičių, Antaną Bogušį ir Jeronimą Račkauską. Kitą mėnesį pažymėjo, jog tik du alumnai verti pagyrimo, o kitiems reikėjo padirbėti daugiau, jiems inspektorius skyrė pagalbininką — pažangiausią klieriką Jeronimą Račkauską. Tačiau ne visada jaunuoliai džiugino savo dėstytojų širdis — buvo ir mokymosi sunkumų, ir netinkamo elgesio. Mokymosi problemas T.Juzumas spręsdavo paprastai,— silpniau besimokantį turėjo globoti gabesnieji klierikai. 1845 m. dažniausiai toks „mokytojo“ vaidmuo tekdavo klierikui J.Račkauskui.
Seminaristų auklėtojas
Susirinkę iš įvairių Žemaitijos parapijų jauni žmonės atsiveždavo ne tik norą mokytis, bet ir jaunatvišką neklusnumą. Jaunimas visuomet esti maištingas, kartais tai neša pažangą, bet kai kada tai gali būti ir rimtų problemų pradžia.
Netinkamą elgesį Varnių kunigų seminarijoje „gydydavo“ griežtomis priemonėmis. 1846 m. lapkričio mėnesį seminarijos valdybos posėdyje buvo svarstomas 8 klierikų: Jono Pacevičiaus, Viktoro Gedvilo, Stanislovo Tauroševičiaus, Kazimiero Urnikio, Jono Laduonio, Antano Gargaso, Kazimiero Kropelio ir Florijono Petravičiaus elgesys. Nežiūrint mokymosi rezultatų ir profesorių griežtų perspėjimų, jaunuoliai rūkė tabaką ir cigarus. Šitoje „nusikaltėlių“ kompanijoje keistai atrodė klierikas Jonas Laduonis, kurį inspektorius pastebėjo ir siūlė pagirti, kaip imlų ir pavyzdingą mokinį. O J.Pacevičius — jau kartą baustas už užsispyrimą, todėl buvo perkeltas pas pirmakursius ir jam prižiūrėti paskirtas klierikas J.Račkauskas. Bet visos inspektoriaus priemonės buvo veltui — užsispyrėlis ne tik nesitaisė, bet ir kitus vedė iš kelio, tad seminarijos rektorius ir valdyba šį mokinį turėjo svarstyti dar kartą. Didžioji dalis rūkalių atsipirko lengva bausme: klūpojimu per Bažnyčios istorijos paskaitą. Stropusis J.Laduonis išsisuko dar lengviau — tik su pastaba. Organizatoriui J.Pacevičiui atsirūgo, jam klūpoti reikėjo tris paskaitas — dvi Bažnyčios istorijos ir per dogminę teologiją. Tačiau užsispyrėlių būta tvirtų — klūpojimas nepadėjo, vaikinai ir toliau rūkė. O inspektorius pastebėjo ir rūkalų tiekėją — kitą seminaristą. Vėl svarstymas valdyboje ir dar griežtesnės priemonės. Tabako tiekėjas Dominykas Srėbalavičius sodinamas į karcerį dviem dienoms ir gauna tik duoną ir vandenį. Likusieji baudžiami duonos ir vandens rėžimu, o kai kam dar pridedamas ir klūpojimas. Įdomu tai, kad aprašant seminarijos patalpas, karcerio niekas nemini, gal tokiai „išskirtinei progai“ buvo naudojamas koks nors sandėliukas ar lazaretas. Įdomiai skamba ir bausmė būti perkeltam iš salės į pirmakursių miegamąją kamerą…
Anot M.Valančiaus, T.Juzumas ramus, neaikštingas, tačiau kaip rodo seminarijos ugdymo dokumentai, reiklus ir pastabus. Kunigas Tadas savo būdu labai skyrėsi nuo brolių Antano, Vincento ir Juozapo (Polikarpo Girštauto), kurie pristatomi kaip šiurkštoki, kandūs ir stačiokiški. Gražiai profesoriaus T.Juzumo veiklą aprašo kunigas rašytojas J.Tumas–Vaižgantas „Pirmasis Juzumo veikimo žingsnis buvo įsteigimas konvikto, kur būtų papildomos žinios ruoštis kunigu.<…> Maža įstaigėlė greitai pavirto didele ir davė puikių vaisių. Juzumas gyvu žodžiu darydamas įtaką savo mokiniams, ketina per juos paskui veikti visoje vyskupijoje.“ (J.Tumas „Broliai Juzumai-Juzumavičiai ir Kazimieras Skrodzkis“, 1924, Kaunas, p.30).
Daugiausiai žinių apie T.Juzumą ir yra šioje knygelėje: J.Tumui dar teko pasikalbėti su kunigais, buvusiais T.Juzumo mokiniais, tad, anot jų, kun. Tadas ramus, nekalbus, gal net tylus, asketiškas ir kas būdinga daugeliui dirbusių Varniuose — labai mėgstąs knygas, kai ką išleido, bet daug ir rankraščių liko. M.Biržiška rašo, kad T.Juzumas „kreipė savo auklėjamosios jaunuomenės akis į reikalą kurti parapijose mokyklas ir platinti žemaičių raštus“.
T.Juzumas seminaristais rūpinosi iki pat savo mirties 1851 m. birželio 2 d., buvo sulaukęs 41 metų. Jo vardas seminarijos valdybos posėdžių protokoluose rašomas iki 1851 m. gegužės 5 d., nors parašo dokumentuose nebėra jau nuo metų pradžios, matyt dėl prastos sveikatos, kurį laiką T.Juzumas pateikdavo savo pastabas, tačiau gegužės mėnesį neliko nė jų, o birželio 9 dienos posėdyje valdyba jau sprendė vakuojančios vietos klausimą.
Darbai ir įvertinimai
Kunigo T.Juzumo darbo svarbą suvokė daugelis: caro valdžia 1847 m. apdovanojo auksiniu kryžiumi, nešiojamu ant krūtinės, auklėtiniai pastatė jam puikų antkapinį paminklą, o rašytinis jo palikimas pasklido po Žemaitiją ir daugeliui buvo reikalingas.
Žymiausias kun. Tado Juzumo ir jo auklėtinio kun. Jeronimo Račkausko darbas — maldaknygė „Senas auksa altorius arba Surinkimas ivairiu maldu yr giesmiu.“ Knygotyrininkė Aušra Navickienė teigia, kad „dėl kruopščiai pagal gramatikos taisykles ištaisytos kalbos, jis pačių rengėjų buvo vertinamas kaip labai naudingas tikintiesiems lietuviams ir žemaičiams“.
Ši maldų knyga išleista 1848 m. Vilniuje, o pakartota anot V.Biržiškos, ne mažiau kaip 40 kartų. 1864-1865 m. kirilica tą patį T.Juzumo ir J.Račkausko „Seną aukso altorių“ Švietimo apygardos vadovybės įsakymu perrašinėjo Laurynas Ivinskis. Šiandien, pagal LNB suvestinio LIBIS katalogo duomenis, randame, kad maldaknygė buvo perleista 12 kartų. Tiražai nurodyti tik prie kai kurių spaudos draudimo metais leistų konfrafakcijų, pvz., 1879 m. išleista 13 tūkst. egzempliorių tiražu, o rusiškais rašmenimis tiražas siekė 10 tūkstančių. Tad ši T.Juzumo ir J.Račkausko maldaknygė pasiekė daugelio namus.
T.Juzumas parengė dar vieną knygą „Didesis elementorius ir katekizmas arba trumpas mokslas wieros krikszcioniszkos“, tačiau vis tik svarbiausias jo darbas — „Senas aukso altorius“, kuriuo jis įprasmino savo, kaip švietėjo, gyvenimą ir veiklą. Kunigų T.Juzumo, J.Račkausko ir K.Prialgausko indėlis yra ir leidžiant kitą garsią maldaknygę „Altorius duchawnas…“
Brolių Juzumų veikla susipynusi ir šiandien tyrinėtojams sunku nustatyti, kuris brolis daugiau nuveikė raštijos labui. Jie visi trys domėjosi panašiomis temomis, kai kada netgi perimdavo vieni kitų darbus (mirus Tadui, seminarijoje dirbti ėmė Antanas), visi nagrinėjo moralinės teologijos klausimus, dėstė teologijos dalykus seminarijoje. Kun. Tado Juzumo atminimą įamžino ir jo brolis Juozapas Juzumas (Lenkijoje gyvenęs kaip Polikarpas Girštautas). P.Girštautas, nors ir suklydo dėl mirties datos, tačiau pasistengė, kad būtų išleistas paveikslėlis, kuriame pavaizduotas Varnių kapinėse stovintis kapo kryžius. Autorius — garsus lenkų dailininkas E.Gorazdovskis (E.Gorazdowski, 1843-1901), paveikslėlis buvo publikuotas laikraštyje „Tygodnik Iliustrowany“ Nr. 207, 1863-09-12 d.