Beveik prieš šimtą metų Žemaitijos sostinėje, priešais Katedrą, lietuvių mąstytojo, rašytojo Vydūno kartu su mokiniais sodintai kaštonų alėjai, kurios likimą miesto tvarkdariai jau buvo paženklinę raudonais kryžiais, regis, prašvito nedidelė viltis sulaukti savo šimtmečio jubiliejaus.
Lina Dijokienė
Sukilo inteligentai
Kai Telšių rajono savivaldybės administracijos pasamdyti medkirčiai ėmė pjauti prie Telšių Žemaitės dramos teatro pastato augančius kaštonus, kilo miesto inteligentijos pasipriešinimas ir kuriam laikui medžių kirtimas atidėtas. Tuo metu atsirado miestelėnų, suabejojusių tos pačios Savivaldybės administracijos pasamdytų medžių specialistų išvadomis dėl kaštonų būklės įvertinimo. Ar tikslinga juos nukirsti? Galbūt Vydūno kaštonų alėja nėra jau tokios tragiškos būklės, kad ją reikėtų tik nurėžti? Toks klausimas galbūt sukirbėjo ne vieno patriotiškai nusiteikusio telšiškio galvoje. Kad neliktų abejonių, Žemaičių kultūros draugija pakvietė į Žemaitijos sostinę atvykti miškų inžinierių Antaną Sebecką, Palangos botanikos parko direktoriaus pavaduotoją. Šis medžių specialistas tikrai patyręs, turi miesto želdinių priežiūros keturiadešimties metų darbo patirtį.
Galėjo augti
Kartu su Žemaičių kultūros draugijos atstovu Andriumi Daciumi, aršiai gynusiu Vydūno kaštonų teisę gyventi, ilgametis miško inžinierius Telšiuose, Katedros aikštėje, skvarbiu žvilgsniu apžvelgė ne tik dar vienam pavasariui narsiai į saulę pumpurus keliančius kaštonus, bet ir jų likimo brolių, dar pernai atsisveikinusių su šiuo pasauliu, kelmus. Žiūrėdamas į nukirstų kaštonų kelmus, A.Sebeckas patvirtino, kad vienas iš dviejų Katedros aikštėje stovėjusių medžių dar tikrai galėjęs toliau augti. „Visas medžio gyvenimas palei žievę. Svarbu, kad būtų sveika ir tvirta balaninė mediena“,— sakė specialistas. Jis paaiškino, kad nereikia baimintis, jei medžio viduryje atsirado puvinys, svarbu, kad tvirta ir sveika būtų medžio dalis aplink žievę. Tokie medžiai, jo nuomone, esantys atsparūs lūžimui, nes gerai matyti, kad gana daug sveikos medienos aplinkui žievę. A.Sebecko tvirtinimu, savo tėvynėje, Pietų Europoje, kaštonai išgyvena iki trijų šimtų metų. Taigi Telšių centre augantys kaštonai tikrai gali tikėtis sulaukti savo šimtmečio, kurį būtų galima minėti po trejų metų. Miškų inžinieriui antrino A.Dacius. Jo nuomone, sprendžiant kaštonų klausimą, buvo priimtas skubotas sprendimas ir atsitiko kaip toje liaudies pasakoje „Dangus griūva“: užtekę vienam bailiam kiškiui ant uodegos lapui užkristi, kai buvo paskelbta katastrofa.
Istoriniams medžiams — kitokia priežiūra
Vertinamu žvilgsniu apžvelgęs Katedros aikštės kaštonus, A.Sebeckas nebuvo linkęs per daug aštriai kritikuoti Telšių valdžios sprendimo kaštonus kirsti („Miesto šeimininkai yra šeimininkai.Jie gali priimti įvairius sprendimus“,— diplomatiškai kalbėjo jis), tačiau pasiūlė verčiau pakalbėti apie medžių būklę, apie galimus pavojus, apie estetinę pusę. Specialisto nuomone, situacija yra suvaldoma ir anaiptol negrėsminga. „Galima atlikti lajos palengvinimą, suformuoti, padaryti ažūrinę lają, atitraukti šakas nuo pastato stogo, kad nekeltų rūpesčių pastato šeimininkams. Iš pirmo žvilgsnio būtų galima imtis tikrai kitokių priemonių nei medžių kirtimas. Tuo labiau, kad čia kalbame apie istorinius medžius. Jie turi visai kitokią vertę. Todėl reikia dėti daug pastangų, imtis visų įmanomų priemonių juos išsaugoti“,— kalbėjo A.Sebeckas.
Kaštonams — daugiau oro
Iš medkirčių išvaduotas kaštonas, kuriam negailestingas pjūklas nurėžė dalį šakų, pašnekovui sukėlė liūdesį. Tačiau žvelgdamas į kitus šio likimo brolius, specialistas turėjo patarimų: „Čia yra stipri nuokalnė. Išgrįsta akmenimis. Apie medį turi būti aikštelė. Reikėtų medžiams palikti polajį, kad šaknys galėtų daugiau kvėpuoti, joms reikia duoti daugiau oro. Šaknys, kaip ir šakos, turi gauti pakankamai vandens ir oro. Kada šaknys pasilpsta, ir medžiai pradeda silpti, ima mestis puvinys“.
Paprašytas pasidalinti savo darbo patirtimi Palangos miesto parke, A.Sebeckas pasakojo: „Mes irgi kertam. Įvertinam, jei medis džiūsta ar yra pavojingas, praranda estetinę vertę, tuomet kertam. Tačiau čia apie biologinius dalykus, apie augimo sąlygas. Jūsų atveju turime istorinius medžius. Aš šitų medžių nekirsčiau, tačiau tai šeimininkų valia. Tik patarti galim“.
Negailėjo patarimų
O patarimų specialistas tikrai negailėjo. Atidžiai patyrinėjęs kaštonus, jis sakė, kad, žinoma, miesto medžiai nuolat kenčia, tai oro linijos, tai šaligatviai, tai ir komunikacijos trukdo. „Vizualiai vertinant, kaštonai atrodo dar pakankamai neblogai, yra vešlūs, estetiški. Reikėtų palengvinti lają, gražiai išretinti, atitraukti šakas nuo pastato, tad bent Vydūno šimtmečio turėtumėt sulaukti. Bėdų yra. Viename turime seną drevę. Drevės šiuo metu neplombuojamos, kaip anksčiau betonu darydavom, jas reikėtų atverti kiaurai, kad išeitų vanduo, padaryti drenažą, išvalyti puvinį, padaryti ventiliaciją, užkalti kuo nors, kad nemestų šiukšlių, nekristų lapai. O šiaip medžiai atrodo tvirtai, gerai įaugę į žemę“,— argumentuotai kalbėjo miškų inžinierius. Eidamas nuo kaštono prie kaštono, specialistas žėrė savo pastabas. Vieną galiūną jis patartų ne tik geram meistrui patikėti, kad profesionaliai išgenėtų, tačiau dar reikėtų ir vieną šaką specialiu diržu prie kamieno pritvirtinti.
Daugiau pagarbos
A.Daciaus palydėtas prie visai neseniai, tik prieš kelerius metus miesto centre, prie paminklo Durbės mūšiui atminti, pasodintų jaunų kaštonų, A.Sebeckas kraipė galvą: „Kažko jie čia nelinksmi“. Greit jis aptiko, kad jaunus medelius, taip sunkiai įsikimbančius į gyvenimą, jau apnikusios ligos, yra žaizdų.
„Nesakau, kad nereikia sodinti naujų medžių. Reikia. Tik pamatykim, kaip sunkiai jie kimbasi į gyvenimą. Kodėl mes taip elgiamės. Pjaunam šimtametį medį, kai penkiamečiam medeliui žaizdų nėra kam patepti. Todėl turim saugoti senuosius miesto medžius. Tuo labiau, kad kitąmet valstybės šimtmetis, Vydūnui — šimtas penkiasdešimt. Mes čia, surėmę pečiais, turim juos saugoti. Žmogus, kuris sugalvojo šiuos kaštonus pjauti, turbūt ne iš čia yra. Kalbant apie medžio amžių, visiems kritikams noriu priminti, pradžia ir pabaiga turi būti labai garbinga — tiek žmogui, tiek medžiui“,— pokalbį su miškų inžinieriumi A.Sebecku apibendrino A.Dacius.