„Nuo pat vaikystės, jaunystės visada jį matydavau su knyga. Visada geros nuotaikos, ja užkrečiantis ir kitus, visada labai gražiai besielgiantis žmogus. Labai didžiuojuosi savo tėčiu ir skatinu jį rašyti,“— taip apie savo tėvą — telšiškį poetą Vytautą Stulpiną, visai neseniai kraštiečiams pristačiusį naujausią savo poezijos knygą „Vakarijos“, kalbėjo jo dukra.
Lina Dijokienė
Vida Urnikienė, Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja, knygos pristatymo popietėje tardama įžanginį žodį, ypač pabrėžė poeto Vytauto Stulpino aktyvią pilietišką poziciją svarbiais klausimais. Viena paskutinių problemų, dėl kurių poetas išsakė savo bekompromisę poziciją — Vydūno kaštonai prie bibliotekos turi gyventi… „Ačiū jums už knygą ir už partnerystę. Kurkite toliau!“,— linkėjo V.Urnikienė ir popietę perdavė į literatės Ievos Sigitos Naglienės rankas. Na, o kur susitinka du poetai — tai visų susirinkusiųjų laukia kūrybinis dviejų pasaulių dialogas. Taip nutiko ir šįkart.
Vienuma — prabangus dalykas
„Rašyk priešokiais bet kurią dieną prie miško obels… Situacija primena žūklę nuo kranto. Šitokioje žūklės įspūdžio tematikoje norisi kalbėjimą pakreipti į žmogaus būseną, kai lieki vienas. O tai, pasirodo, labai prabangus dalykas“,— netikėta gaida pradėjo I.S.Naglienė ir tęsė: „Vytauto eilėraštis, kuris dabar sugulė į „Vakarijas“ — tai tokia gili prasmė. Kai perskaitai eilėraštį, atrodo, viskas aišku ir taip paprasta, tarsi nuo kalnelio leistis žemyn. Tačiau pabandykit jūs išmokti atmintinai. Pasakai vieną žodį ne ten ir visa prasmė taip nučiuožia…“ Anot I.S.Naglienės, šitame V.Stulpino eilėraščio paprastume atsiranda tokia reikšmė, kuri turi daugybę sluoksnių — pirmiausia kuriančio žmogaus ataskaitą pačiam sau, tarsi pokalbyje su savimi.
Ar kada buvo kitaip?
„Atėjo į tikėjimą tuo, ką matai. Melstis, pulti ant kelių — per maža. Kada tiki apsunkusiais žingsniais iš spengiančių metų tylos… Tokioje tyloje ateina tas esminis vakarijų suvokimas, kad tai nėra kažkokio žemaičių pašalio ritualinis laukas. Tos „Vakarijų“ pėdos įmintos prasideda nuo „Pavėsių“, nuo „Tolymių“ iki natūraliai žemaitiško suvokimo, kad tas žodis niekada nėra lengvas. Pradėk nuo trilogijos užmačių. Juk nė vienas dalykas neateina į visumą be kažkokio pirminio suvokimo. Pradėk nuo pirmosios trilogijos dienos, kada tuose „Pavėsiuose“ atsirado užmarštis“,— į poetinį dialogą pakvietė kolegą I.S.Naglienė.
„Geriausius savo eilėraščius parašiau mažyčiame namely, prie Tausalo ežero. Kai buvau mažas, tas namelis jau buvo senas. Keistas dalykas, jis paseno greičiau už mane… Taigi, kaip ta trilogija man susiklostė. Paprastai. Toks buvo mano tikėjimas, kad galiu parašyti labai daug eilėraščių. „Pavėsiai“ man kažkaip lengviausiai susiklostė. Kaip atsirado tie „Pavėsiai“? Prie tos senos trobelės yra daug senų medžių. Esu vyturys, keliuosi labai anksti. Taigi matau visą gamtos darbą, kaip ta gamta, kaip pati diena šešėliuoja visus tuos laukus, pamiškes, sodą… Mano kūryboje labai daug sodo. Taip ir atsirado tie žodžiai. Dėliojau eilėraščius į tris krūveles. Tuos pavadinimus užsirašiau ant tų krūvelių. Trečioji krūvelė iš pradžių buvo pavadinta „Nieko“. Nihilistai ir skeptikai negali kurti, jie užsisuka tame rate ir galiausiai užblokuoja save. „Nieko“ — buvo pavadinta taip todėl, kad niekad nebuvo kitaip. Ar kada kas buvo kitaip nei dabar? Žmogus visada gyveno su savo problemomis, visada mėgino išsisukti iš ribinių padėčių. O gyvenimas eina, tas mūsų laikas. Šiose knygose labai daug laiko. Kas yra laikas? Laikas — tai yra erdvės funkcija, erdvės išgaubimas. Kaip jis atsiradęs, niekada nežinosim…“ — teksto filosofijos vingiuose pulsavo V.Stulpinas.
Itin ilgai redaguota
„Esu parašęs daugiau kaip septynis šimtus eilėraščių. Rašyme negali būti jokios pusininkystės. Tokie prisilietimai, šoktelelėjimai nieko neduoda, tai turi būti darbas iš esmės. Rašančių yra labai daug, bet labai mažai parašančių. Šitas tris knygas — trilogiją — rašiau beveik keturiolika metų. Daugiausia šitoje knygoje yra pasaulio — kaip aš jį mačiau. Labai nemėgstu pompastikos, patoso ir patetikos. Viskas turi būti pasakoma ramiu, ne isterišku balsu. Pyktis turi būti motyvuotas. Nemotyvuotas pyktis yra absoliuti patologija“,— kiek vėliau prisipažins poetas. Pasak jo, trilogijos knygos gali daug aprėpti. „Kiekvienas eilėraštis yra gajus tiek, kiek jis aprėpia — ne tiek tau, kiek kitam, tam, kas skaito. Stabtelsiu prie „Vakarijų“. Taigi ta krūva vis dėliojosi ir dėliojosi. Tie eilėraščiai vis nepritiko toms kitoms knygoms. „Vakarijas“ turėjau daugiausia laiko redaguoti. Esu be galo priekabus. Visiems. Kūryba nėra žaidimėliai. Gyvenime gali žaisti, žaismingi žmonės yra labai mieli. Tačiau kūryba yra labai rimtas dalykas šios žemės, nes ji pasilieka. Šiandien norėčiau pradėti nuo tų „Vakarijų“, nuo tų eilėraščių“,— sakė poetas apie eilėraštį, davusį pavadinimą trečiajai trilogijos daliai. Tame eilėraštyje daug kas prabėga: čia šmėkšteli Telšių duoninė Respublikos gatvėje, mažas langas, niekada joje nebūdavo saulės, visi vaikystėje lėkdavo stoti į eiles, atminty iškyla kukurūzinė duona tuščiu viduriu… „Tokie dalykai, atmintis inspiruoja eilėraščius. Tai yra praeinančio laiko ženklai“,— pabrėžė V.Stulpinas.
Kiekvienas akmuo turi savo kvapą
Literatūrinį diskursą tęsė I.S.Naglienė: „Akmuo turi daug daugiau reikšmių nei pasirodęs pirminis įspūdis. Nuo paprasto lauko akmens iki atėjimo iki žmogaus — kojūgalio akmuo… Akmenų labai daug tavo kūryboje. Norisi pagauti tą meninę prasmę, iš kur tai ateina? Kaip tai sukoncentruota tavo atmintyje?“ Poetas prisiminė, kad visose sodybose, kuriose gyventa, iš vaikystės įstrigęs vaizdas: visur ir visada lauko gale būdavusios krūsnys akmenų. „Kas mane ten traukdavo pasėdėti? Kažkur ten būdavo volas voluoti žemei. Kartais mano kūryboje taip natūraliai tai atsiranda. Akmuo yra amžinybės motyvas. Šiaip nemėgstu žodžio „amžinybė“ dėl jo skambėjimo, yra kitas nuostabiausias žodis „amžinatvė“.
Kaip reikia atverti tolumas eilutėj? Ilgas balsis yra pilnas erdvumo, neša žmogui tolumas, o aš esu šioks toks tolumų meisteris… Niekada nesuteikiu tam akmeniui ko nors ypatingo. Tų akmenų gyvenime buvo daug. Visose tose vietovėse buvo ir didelių akmenų, kartais nuskeltų. Bet kuris akmuo, kuris yra skeliamas, skaldomas, turi labai skirtingą kvapą. Granitas, lauko špakas ar kvarcas — kiekvienas perskeltas akmuo kvepia kitaip. Akmens skaldytojai tai labai gerai jaučia. Kaip ir medis. Kiekvienas medis turi savo specifinį, tik jam būdingą kvapą. Nieko ypatingo ar antgamtiško neieškau. Tiesiog įkeliu iš savo įsižūrėjimo ir savo įsimąstymo — nėra čia nieko daugiau“,— poezijos kūrybinės dirbtuvės duris pravėrė V.Stulpinas. Poetas prisipažino parašęs daug baladžių. „Visada stengiuosi, kad eilėraštyje kas nors atsitiktų. Jei eilėraštyje nieko nenutinka, tai ne eilėraštis — tik paeiliavimas“,— teigė V.Stulpinas ir kaip įrodymą perskaitė eilėraštį „Dulksnoto ryto baladė“ — jame lyg ir nieko nenutinka, tačiau iš tiesų labai daug kas įvyksta…
Apie vandenį ir knygą
„Tavo poezijoje labai daug ežerų, upių. Toje visoje tėkmėje galybė veiksmažodžių. „Kas vakar plaukėjo, ošė, siūravo, judėjo viršūnėm ir šaknimis, šiandien grimzta pavirstančiais upėm medžiais…“ Iš kur toks didelis gamtinio judesio pajutimas — ypač vandens stichijoje?“,— klausė I.S.Naglienė.
„Eilėraštis „Sekminės“ — veiksmažodžių sujudimas, didžiulė energijos sankaupa. Veiksmažodis — eilėraščio galia. O galia visada patraukli, jei ji nukreipta į pozityvų tikslą. Skaitydamas jaunųjų literatų tekstus, visada sakau — reikia pasukti eilėraštį per veiksmažodį“, — teigė poetas, prisiminęs itin produktyvią jo ir poeto Jono Strielkūno, redagavusio dvi V.Stulpino knygas, kūrybinę draugystę. Kolegės I.S.Naglienės paragintas atsigręžti į kūrybos ištakas — į skaitymą, biblioteką, knygą, į kultūrą, V. Stulpinas sakė: „Man labai svarbi gyvenime biblioteka. Pirmiausia užpuoliau Viešvėnų biblioteką. Tokia su kuprele moteris dirbo, reikėtų kada nors jai parašyti eilėraštį. Vis neršiau ir neršiau po tas knygas, ir taip per visas Telšių bibliotekas. Didžiausias nutikimas nutiko mano jaunystėje Žemaitės gimnazijos bibliotekoje — radau knygą „Žolės lapai“. Skaitau ir matau savo gyvenimą. Šičia ir prasideda. Pradedi mąstyti, kad viskas, kas parašyta, turi realų pagrindą“.
Apie meilę — netiesiogiai
Nors I.S.Naglienė ir mėgino išprovokuoti poetą dialogui apie meilę, šis nepasidavė atviravimams. „Mano knygoje yra šitiek meilės… Tačiau aš sakau ir jauniesiems, jei rašote apie meilę, niekada nerašykit linijiniu būdu. Tada jos nebelieka… Ta knyga apmąstymo, įsidūmojimo. Ir pirmojoje, ir antrojoje dalyje yra labai daug eilėraščių apie meilę…“,— prisipažino V.Stulpinas.
Popietėje savo įžvalgomis apie naująją V.Stulpino knygą „Vakarijos“ pasidalijo ir „Šatrijos“ literatų klubo prezidentė Adolfina Varnelienė. „Vakaro prietema, nakties tamsa reto pavadinimo poezijos knygoje. „Vakarijos“ — trumpais sakiniais suglaustos prietemos ir nušvytėjimai, tarytum naujai atrasti žemaičio šiokadieniai. Joje pamačiau žemę, mūsų žemę, tartum Eldorado šalį. Tas pilnatvės neatsižiūrimas kraštas“, — sakė A.Varnelienė.
Vytautas Stulpinas — Telšių rajono savivaldybės kultūros ir meno tarybos narys, įvairių projektų ir literatūrinių renginių partneris. V.Stulpino kūryba spausdinta almanachuose „Poezijos pavasaris“, „Varpai“, „Atokios stotys“. Poetas nuo 2002 m. — Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Pelnęs ne vieną garbingą apdovanojimą: 2008 m. Salomėjos Nėries literatūrinė premija už eilėraščių rinkinį „Pavėsiai“, 2014 m. Dionizo Poškos premija už eilėraščių rinkinį „Tolymės“.
Nuotr. Vytautą Stulpiną knygos išleidimo proga sveikina poeto dukra.