„Man atrodė, kad po šito radinio kolekcionieriaus aistra pasibaigs. Pasirodo, ne!“ — Telšiuose šypsojosi profesorius Liudas Mažylis, pasakodamas, kaip Berlyne surado Lietuvai svarbiausią pastarojo šimtmečio dokumentą — 1918 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą.
Lina Dijokienė
Nulėmė žingeidumas ir azartas
Šalies istoriją kuria ne tik garsūs valdžios vyrai ar moterys. Prie jos tikrumo savo protu ir širdimis prisideda ir tie, kas savo valstybę tiesiog gerbia ir myli. Tuo įsitikino sausakimšoje Telšių rajono savivaldybės administracijos salėje su iškalbingu, tačiau labai paprasto ir nuoširdaus žmogaus įspūdį sudarančiu Vytauto Didžiojo universiteto politologu Liudu Mažyliu susitikęs gausus būrys Žemaitijos sostinės moksleivių, pedagogų, Savivaldybės darbuotojų.
„Artėja mūsų valstybės šimtmetis. Tie šimtas metų nebuvo rožėmis kloti. Pats žodis Vasario 16-oji ne vienam reiškė labai daug, nes net kalbėti apie tai kelis dešimtmečius buvo pavojinga. Taigi šita šventė turi savyje daug džiaugsmo, kaip ir daug dramatiškumo, tragiškumo ir daug herojiškumo. Labai norėjosi, kad vieną kartą to džiaugsmo būtų dar daugiau. Man atrodė, kad rengiantis tam šimtmečiui, tam paminėjimui, turbūt daroma ne viskas. Tie suplanuoti renginiai kai kada net valdiški atrodė man. Maniau, kad reikia ką nors daryti, reikia važiuoti, ieškoti“,— pradėjo savo kalbą L.Mažylis. Pasak profesoriaus, jam norėjosi įprasminti šią valstybės sukaktį. Pagalvojęs, jog turbūt pati gražiausia dovana šaliai būtų tai, jog atsirastų nepriklausomybę skelbiantis dokumentas. Be to, kaip prisipažino, suveikė dar ir mokslininko žingeidumas bei kolekcionieriaus azartas.
„Taip jau susiklostė gyvenime, kad pradėjau kolekcionuoti šitų dvidešimties žmonių (Nepriklausomybės akto signatarų — aut. past.) originalius parašus. Žinoma, jie ne iš Vasario 16-osios popietės, o iš įvairių laikų — ir iki, ir po tos datos. Turiu pasakyti, kad tas labai praturtina. Pirmiausia prisilietimas prie kiekvieno iš šių žmonių biografijos savotiškai unikalus, nes tai buvo absoliučiai neeiliniai žmonės. Tiesiog yra didelis gyvenimo džiaugsmas turėti galimybę gilintis į jų biografijas.Taigi tokie ir buvo tie ieškojimo motyvai: mokslinis žingeidumas, noras prisidėti prie šimtmečio šventės įprasminimo ir kolekcionieriaus azartas. Visa tai susidėjo ir davė štai tokį rezultatą“,— šypsojosi L.Mažylis.
Pasiryžti paieškoms, pasak profesoriaus, nebuvo iškart paprasta. Juolab kad nesąs istorikas. Tačiau sulaukęs padrąsinimo iš aplinkos ir priminimo, jog politologija atsiradusi anksčiau už istoriją, išvyko toms įsimintinoms penkioms dienoms į Berlyną. „Kaip vėliau paaiškėjo, prie pat šito aplanko ištiestos rankos atstumu buvo dar mažiausia keturi, kurie ieškojo iki manęs. Tačiau jie ieškojo kitų dalykų, istorinių liudijimų, santykių su to meto Vokietijos valdžia paaiškinimų ir tiesiog neturėjo tikslo atrasti ką nors“,— teigė L.Mažylis.
Palanki situacija
Pasak mokslininko, kai taip pasisekė ir atsirado tas svarbus Lietuvai dokumentas, savotiškai įdomu rekonstruoti tuos 99 metų senumo įvykius. Jis priminė susirinkusiesiems, koks apskritai buvo Vasario 16-osios akto sukūrimo kontekstas.
„Iš tikrųjų įvykiai prasidėjo 1917 m. liepos mėnesį, kai vokiečių okupacinė valdžia leido lietuviams surengti vadinamąją Lietuvių konferenciją. Įsivaizduokit: karas, badas, atiminėja gyvulius, ir štai toks leidimas sukviesti Vilniuje konferenciją. Žinoma, egzistuoja tam tikra, jau politologinė problema: ar karo metu apskritai galimas demokratinis atstovavimas, kai čia yra svetima jėga? Dar daugiau — situacija, kai valstybės nėra. Valstybės, kuri vadinosi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, jau nelikę prieš šimtas ir daugiau metų. Taigi lietuviai tuo metu bando savo etninėse sienose pradėti formuoti kažką panašaus į savarankišką valdžią. Vokietija turi interesų, jie leidžia. Taip yra sušaukiama liepos mėnesį Lietuvių konferencija. Džiugus dalykas, kad, nepaisant labai sudėtingo laiko aplinkybių, vis tiek susirenka labiausiai gerbiami žmonės, jie labai produktyviai dirba keletą dienų“,— pasakojo profesorius.
Toliau įvykiai klostosi taip: 1917 m. rugsėjį Lietuvių konferencija priima rezoliuciją, joje, įdėmiau paskaičius, jau yra kai kurios frazės, kurios po kelių mėnesių atsiras Vasario 16-osios akte. „Vasario 16-osios aktas yra dokumentas, pats svarbiausias tautai ir reikšmingiausias šimtą metų. Ir aš tikiu, kad ir po šimto metų jis toks bus. Tai labiausiai išbaigtas, prie jo nieko daugiau nebereikia. Pagal tą dokumentą mes valstybę kuriam. Tai yra absoliučiai nepaneigiamos reikšmės formuluotės“,— teigė profesorius L.Mažylis.
Visi išlikę faktai labai svarbūs, jie, pasak politologo, padėjo identifikuoti ir Vasario 16-osios dokumentą. Lietuvių konferencija 1917 m. rugsėjį išrinko 20 žmonių Tarybą. „Dabar juos tituluojame sigantarais, nors jie patys savęs taip nevadino“,— teigė mokslininkas.
Anot jo, jau patys pirmieji Tarybos parengti dokumentai rodė kelią — jie buvo dvikalbiai, rašyti lietuvių ir vokiečių kalbomis. Be to, visi Tarybos dokumentų rankraštiniai tekstai buvo rašyti vieno asmens ranka. Kaip pats prisipažino laiku neatlikęs namų darbų, panašu, jog tai buvęs daktaras Jurgis Šaulys, ėjęs Tarybos sekretoriaus pareigas. Pasak L.Mažylio, buvo laikoma, kad tie 20 žmonių, išrinktų konferencijoje, būtinai turi veikti konsensusu. „Visi dvidešimt parašų turi būti būtinai — tokia buvusi vokiečių sąlyga: „Turi pritarti visi dvidešimt, tada kalbėsim“. Kitų poveikio instrumentų, išskyrus nutarimus, pareiškimus ar memorandiumus, didelei valstybei tuomet besiformuojanti Lietuva neturėjo. Lietuvos taryba apskritai jokios vykdomosios valdžios iš pradžių neturėjo. Tačiau jau matyti auganti diplomatija: jie rašo, kad karo metu Lietuva galėtų būti atstatoma. Jaučiama dviguba potekstė: gal pastatus atstatys, o kartu yra mintis, kad jie atstatys ir valstybę. Tokios intencijos labai prasmingos“,— pabrėžė pirmųjų Lietuvos tarybos sukurtų dokumentų reikšmę L.Mažylis.
Jis pasakojo, kad Berlyno archyve jam prieš akis pirmiausia iškilo Lietuvos tarybos 2017 m. gruodžio 11 d. nutarimo mikrofilmo atvaizdas. Jame buvę devyniolika Tarybos narių parašų — trūkę vieno — Pranas Dovydaitis tada tiesiog nedalyvavęs. Tas dokumentas, pasak J.Mažylio, gimęs po labai aršių derybų su vokiečiais. Jame pasakyta, kad Lietuva numato sueiti su vokiečiais į karinę, ekonominę, transporto ir valiutos konvencijas. Tai reiškė nepaprastai ribotą Lietuvos savarankiškumą.
„Vokiečiams tiko, jie pradėjo ruošti Lietuvos pripažinimą šito dokumento pagrindu. Tačiau nesutiko Rusija. Buvo pareikalauta iš Vokietijos, kad šie pateiktų Lietuvos tarybos dokumentą su 20 parašų, kad aiškiai matytųsi, jog lietuviai savęs nesieja su Rusija. Taigi gruodžio 11 d. dokumentas netiko. Tada Lietuvos taryboje įvyko skilimas į dvi nelygias dalis — į radikalus ir konservatyvesnius. Visas 1918 m. sausio mėnuo Lietuvos tarybos buvo sueikvotas iš esmės vidiniams nesutarimams spręsti, įvairiems debatams. Vokiečiai laukė parašų. Lietuviai debatuoja, diskutuoja, balsuoja kojomis, nesilanko posėdžiuose. Aišku, ką vokiečiai galvoja apie tokią Tarybą, kurioje jos nariai nesilanko. Tada nėra su kuo kalbėti visai… Paskui artėja Vasario 16-oji. Ji tapo atskaitos tašku dėl daugelio dalykų. Pirmiausia buvo pasiektas vidinis sutarimas. Pagaliau buvo sutarta dėl teksto. Tekstas absoliučiai universalus. Jame yra viskas pasakyta, tai pagrindas, ko reikia, kad prasidėtų valstybės kūrimas. Tekstas yra ir diplomatiškai gudrus. Jei į jį įsiskaitytume, tai jame yra viskas, mums belieka veikti ir kurti tą valstybę savimi“,— to laikmečio aplinkybes vaizdžiai atskleidė profesorius L.Mažylis.
Apie namų darbus
Jis teigė, kad šiandien lengva kalbėti, tačiau šių metų kovą, kai išsiruošė į Berlyną, atrodė, jog tas Vasario 16-osios aktas bus vokiečių kalba.
Tai, jog egzistuoja vienas didelis lapas, o jame du tekstai — vienas lietuvių, kitas — vokiečių kalbomis, ir po kiekvienu iš jų — visi dvidešimt — taigi iš viso keturiasdešimt Lietuvos tarybos narių parašų, tik dabar atrodo paprasta ir logiška. „Jog būtent tokio reikėtų ieškoti, dabar lengva kalbėti. Tačiau, kai prisimeni kai kurių signatarų išlikusius prisiminimus, tai pasidaro aišku. Nors daugelio signatarų likimai dramatiški, ne vienas jų nukentėjo nuo sovietų ar buvo net sušaudytas, tačiau likę gyvi parašė atsiminimus. Viename teigiama: „Aktas gražiai dideliame lape surašytas“. Kiti atsiminė, jog parašus dėjo ne vieną kartą. Taigi jie parašus dėjo mažiausiai tris kartus: du kartus ant šito dvikalbio dokumento ir ant vieno dar vokiško. Vadinasi, aktas buvo ne mašinraštinis, o rankraštinis. Nors, kol neatsirado, tol buvo įvairios versijos“,— apie paieškų peripetijas pasakojo profesorius.
Laukia daug darbo
Pasakodamas apie Berlyne surastą aktą, profesorius ne kartą, kreipdamasis į Savivaldybės salėje susirinkusius moksleivius, paminėjo namų darbus — esą šioje istorijoje jis jų buvo neatlikęs ne vieną kartą. Vienas iš jų — tai vokiečių archyve surastas mikrofilmas su telegrama, kuri į Užsienio reikalų ministeriją buvo iš Vilniaus atsiųsta dar tos pačios 2018 m. vasario 16-osios vakarą, 20 val.
„Tai to meto įvykių rekonstrukcijai buvo labai svarbu. Vokiškas tekstas buvo telegrafu nusiųstas iš Vilniaus į Užsienio reikalų ministeriją. Apie tokios telegramos buvimą buvo žinoma, joje, beje, pabaigoje buvo parašyta — 20 parašų. Lietuvai to meto aplinkybės susiklostė neįtikėtinai palankiai. Vokietijoje dėl Lietuvos pripažinimo varžėsi kelios valdžios: karinė, parlamento, kaizeris, kancleris, veikė parlamento opozicija, valdantiesiems prikaišiojusi, kad šie nepripažįstą lietuvių apsisprendimo… Tie procesai atvedė prie absoliučiai universalios, tinkamos šimtams metų valstybės sukūrimo formulės. Tada prasidėjo diplomatiniai sandėriai. Štai yra gruodžio 11 d. aktas, kur Lietuva klampinama tose konvencijose, ir Vasario 16-osios, kuris yra visai kitokio turinio. Prasidėjo diplomatinės derybos. Buvo sutarta labai įdomiai: kad Vasario 16-osios aktas neprieštarauja gruodžio 11 d. sprendimui. Taip vokiečiai pripažino Lietuvą“,— politologinę to meto situaciją nupiešė profesorius.
Tie įvykiai įdomiai atsiliepė ir jo paieškoms. Pirmiausia archyve jam prieš akis išnyra devyniolika parašų ant gruodžio 11 d. akto. Tačiau, kai eina ties vasario mėnesiu, tenka nusivilti — nėra jokių dokumentų… Telegrama yra, o paties akto nėra… Profesorius pasakojo, kad tada net pamąstęs, o ką daryti toliau. Vis dėlto sėkmė nenusisuko. Vasario 16-osios aktas atsirado prie kovo mėnesio dokumentų. Tai susiję su vokiečių tvarka. 1918 m. kovo 22-23 d. vyko Lietuvos pripažinimas, taigi ten ir buvo pridėtas pripažinimą pagrindžiantis dokumentas… 1918 metų pabaigoje po truputį vokiečiai atidavė vykdomąją valdžią, tuomet jaunai šaliai prasidėjo kiti pavojai: kovos dėl Vilniaus, Vilnius ėjo iš rankų į rankas, kovos su lenkais ir bolševikais…
Pasak L.Mažylio, Vokietijos archyve atrasti dokumentai — didelė erdvė tolimesniems politologiniams tyrimams.
Po sėkmingų radybų
L.Mažylis susirinkusiesiems papasakojo ir apie tą esminę emociją, kuri kilo, prieš akis išvydus garsiojo Vasario 16-osios akto originalo mikrofilmo atvaizdą.
Prisipažinęs, kad jo gyvenime nutiko labai daug svarbių įvykių — prieš keturias savaites tapo seneliu, L.Mažylis su humoru pasakojo, ką teko iškęsti patiems jo artimiausiems žmonėms. „Dukra — politologė, jai kas kita tuo metu svarbu, o aš savo šeimos narius terorizuodavau su įvairiais klausimais. Ji man ir sako: „Mes čia ko dėti. Tu skaitai knygas, tau iškyla įvairių minčių. Mes gyvenam savo taikų gyvenimą, tu važiuok į tą savo Berlyną“. Dukra, išgirdusi mano pasvarstymus, ką aš veikčiau, jei surasčiau, sako: „Jei jau tu atrastum, tai nedaryk ten kvailysčių“,— prisiminė profesorius. Dukters patarimas, pasirodė labai svarbus. Ji suvedė su vienu ambasadoje dirbančiu diplomatu, kartu Berlyne papietavę. Pasirodo, tai buvo labai protingas žingsnis. Mat kitą dieną mokslininkui prieš akis iškyla būtent tas mikrofilmas! Parašo žinutes žmonai ir dukrai, kad rado aktą. Kai dukra susidomėjo, paklausė, kurį, pasak mokslininko, dingęs visas kuklumas ir jis atsakęs: „Visus!“ ir padėjęs net kelis šauktukus… Tuomet skambino į ambasadą. „Tai įsivaizduokit, kaip gerai, kad jie apie mane žinojo. Klausia — ką radot? Sakau — Vasario 16-osios originalą“,— juokėsi L.Mažylis. Net kelis kartus perklausę, ką iš tiesų profesorius radęs, ambasadoje neslėpė džiaugsmo.
„Sakau — mačiau originalo mikrofilmą. Sako — gerai, dabar eikit į skaityklą, jums atneš originalą. Įeina pikta archyvo darbuotoja ir sako, ko jūs čia per ambasadą. Manęs negalėjot paprašyti. Aš jai sakau, nebeaštrinkit, ponia. Jinai, matyt, kažką pajuto“,— šypsojosi tas akimirkas prisiminęs mokslininkas.
Nors ir pyktelėjo archyvo darbuotoja, tačiau padarė tai, ko prašė lietuvis: leido nufotografuoti originalą ir padarė geros kokybės skenus. Beje, taip skubėta gera žinia pasidalinti su visa Lietuva, kad ant to nuskenuoto atvaizdo matyti ir tos archyvo darbuotojos pirštas, kuriuo ji prilaikė originalą…
Keistos reakcijos
Profesorius neslėpė, jog po sėkme pasibaigusių radybų patyrė įvairių dalykų. Pavyzdžiui, gavo daug pasiūlymų ieškoti Vytauto kaulų, Vytauto karsto ar karūnos, paskui dar atskleisti Dariaus ir Girėno žūties paslaptį…
Kita įdomi reakcija, kai iš kai kurių visuomenės veikėjų sulaukė teiginių, jog būtina ištirti rasto dokumento popierių ir rašalą, gal esą ne tos epochos… Tai, pasak profesoriaus, baisiai įsiutino vokiečių archyvų valdžią — šie pasakę, kad pas juos padirbinių nėra, tiktai autentiški dokumentai…
Paklaustas, kaip reagavo į istoriko A.Bumblausko kritiką, L.Mažylis nusijuokė — esą turėjęs galimybę reaguoti ne į A.Bumblausko požiūrį, o į tai, kaip Lietuva įsiuto ant A.Bumblausko… Paskui pridūrė, jog nėra girdėjęs A.Bumblausko pasisakymo, todėl visai ramiai jaučiasi. Neišvengta kalbos apie milijoną. „Visiems sugebu įrodyti, kad milijono nebuvo ir pasiūlymo nebuvo“.
Pirmiausia pasakė, kad reikia surasti, o antra atvežti ir įteikti originalą Lietuvos valdžiai. Kaip aš tai galiu padaryti? Vogti turėčiau? Susilankstei ir į užantį… Taip nedaroma“,— pabrėžė L.Mažylis ir pridūrė, kad Vasario 16-osios akto originalui vieta ten, kur jis yra dabar — Vokietijoje, Berlyne: tai ir saugiau ir teisingiau. Be to, tai netiesiogiai įrodo, kad tuomet buvo kalba tarp dviejų lygiaverčių valstybių. Kodėl dokumentas dvikalbis? Tam, kad įrodytų, jog Lietuva šnekasi su Vokietija. Pasak L.Mažylio, atkurtos šiuolaikinės Lietuvos diplomatija prasidėjo būtent Vasario 16-ąją.
Nuotraukoje: Profesorius Liudas Mažylis papasakojo, kaip Berlyne surado Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą.