Alfredas Jonušas: pusė amžiaus — menui

Menininko ir jo giminaičio — sesers vyro Stasio Jocio rankose vos tilpo sveikintojų gėlės.

Juvelyriškai subtilus. Taip būtų galima apibūdinti Telšių Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje pristatytą Žemaitijos sostinės Garbės piliečio Alfredo Jonušo retrospektyvinę gintaro dirbinių parodą „Draugams“.

Lina Dijokienė

Tokio dėmesio ir pagarbos sulaukia retas menininkas. Pristatydamas Telšiuose savo penkiasdešimties metų kūrybos parodą, telšiškis juvelyras, kraštotyrininkas, kinų ir japonų kultūrų žinovas bei propaguotojas Alfredas Algirdas Jonušas, šių metų birželį sulaukęs septyniasdešimt septintojo gimtadienio, plačiai šypsojosi ir savo glėbyje nebesutalpino visų dovanotų gėlių.

Įvairialypis gyvenimas
Nors pats menininkas šią autorinę parodą įvardijo kaip dvidešimt penktąją, jo gyvenimo ir kūrybos istoriją parodos atidaryman susirinkusiems svečiams pristačiusi Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Vida Urnikienė sakė suskaičiavusi gerokai daugiau.
A.Jonušo sukurti papuošalai pasižymi įdomiu, išskirtiniu kompoziciniu sprendimu ir originaliai panaudojamu gintaru. Menotyrininkai pažymi, jog šis meistras atkreipė dėmesį į archeologinių papuošalų grožį, paprastumą, plastikos gyvybingumą ir šio žvilgsnio įkvėptas kuria savitus, šiuolaikiškumo ir liaudiškumo derme išsiskiriančius dirbinius.
Juvelyro sukurti dirbiniai įdomūs ir dėl juose panaudotų medžiagų: čia išvysime ir mamuto kaulo, sidabro, melchioro ir, žinoma, paties įvairiausio gintaro. Pasak žinovų, šviesus metalas gerai dera su gintaru, tai leidžia išryškinti įvairius šio lietuviškojo aukso atspalvius. Dar viena A.Jonušo kūrybos išskirtinybė ta, kad menininkas nevengia gintarui suteikti skulptūrinės formos.
Šio telšiškio juvelyro talentą pabrėžė ir jo kolegos. Teigiama, kad A.Jonušas į juvelyriką atėjo su savitu braižu, skatinamas noro kurti naujų formų papuošalus.
Nuo 1970 m. menininkas aktyviai dalyvauja įvairiose parodose. Tarp svarbiausių parodų paminėtinos šios: 1977 m., 1980 m. ir 1985 m. surengtos autorinės personalinės parodos Palangos gintaro muziejuje (jo ekspozicijoje A.Jonušo darbų yra ir dabar), 1986 m. autorinė paroda Rezenknėje (Latvija), 1990 m. didelė jubiliejinė paroda Vilniaus Taikomosios dailės muziejuje. A.Jonušo sukurti papuošalai buvo eksponuoti Anglijoje, Belgijoje, Indijoje, Bangladeše, Rusijoje. Ir kone kasmet — po įspūdingą, rimtą parodą pačiuose įvairiausiuose pasaulio kampeliuose.
Tarp svarbių įvykių,— keli įdomūs ir įsimintini momentai. Štai pavyzdžiui, 1996-1997 m. Prezidentūros užsakymu A.Jonušas sukūrė papuošalus kaip Prezidento dovaną Graikijos premjero žmonai, Prezidento dovaną Popiežiui. Tuo laiku sukurtas papuošalų komplektas Prezidentui A.Brazauskui.

Svarbūs apdovanojimai
Be svarbių parodų, A.Jonušo gyvenime būta ir kitų iškilmingų momentų. 2005 m. jam suteiktas Telšių miesto Garbės piliečio vardas. 2008 m. suteikta valstybinė II laipsnio pensija už nuopelnus kultūrai. 2012 m. Prezidentė Dalia Grybauskaitė A.Jonušą apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ sidabro medaliu.

Ištakos
A.Jonušas gimė 1940 m. birželio 23 d. Kaip pats rašė savo autobiografijoje, jo tėvas Petras, savamokslis šaltkalvis, buvęs geras mechanikas, liejikas, kalvis, garsėjęs Telšiuose ir apylinkėse, 1939 m. kartu su žmona Stanislava pasistatė namą su mechaninėmis dirbtuvėmis, juodo ir spalvoto metalo liejykla bei galinga vėjo jėgaine, kurią turėjo pakeisti 1944 m. nupirktas garvežys. Po karo tėvas dirbo amatų mokykloje mokytoju, mama buvo namų šeimininkė. Jonušų šeimoje augo trys vaikai: vyresnėlis brolis Romualdas, sesuo Petronėlė ir Alfredas. A.Jonušas iš pirmos santuokos turi sūnų Vykintą ir dukrą Otiliją.
Nors baigė Kauno politechnikos instituto penkis kursus, tačiau gamykloje dirbo vos metus. Viršų paėmė domėjimasis menu, architektūra. Nuo 1967 m. pradėjo dirbti Taikomosios dailės technikumo mokomosiose-gamybinėse dirbtuvėse inžinieriumi-mechaniku. Čia jis pradėjo gilintis į juvelyriškos meno technologiją bei kūrybines paslaptis. „Nuo tada visi mano darbai, kuriuos teko dirbti, siejosi su menu ir kūryba“,— sako A.Jonušas.
1966 m., kai kaip palikimą gavo buvusias tėvo dirbtuves, čia ėmė įrenginėti kambarius, studiją. „Šios patalpos vėliau tapo muziejumi. Savo žemės dalį paskyriau žemaitiškai japoniškai sodybai su įvairiais statiniais, mechanikos ir rezistencijos skyriais. Nuo 2000 m. sodybos duris atvėriau visuomenei, ją iki šiol gausiai lanko ne tik Lietuvos, bet ir užsienio turistai“,— pasakojo menininkas, pasidžiaugęs, jog moksleiviai ypač domisi ekspozicijos apie rezistenciją dalimi.

Tikras patriotas
Domėjimasis savo krašto praeitimi — svarbi A.Jonušo gyvenimo sritis. Istorija ne tik įkvepia kūrybai, tačiau ir skatina ją įamžinti kitomis formomis. „Savo lėšomis esu pastatęs 14 kryžių, du paminklus, padėjęs pastatyti du tipinius ženklus partizanams atminti, organizavau paminklų partizanams atminti atidengimo šventes“,— kalbėjo menininkas. Už šią veiklą 2005 m. lapkričio mėnesį jam kartu su broliu Romualdu Lietuvos televizijos akcijos metu buvo suteiktas Lietuvos šviesuolio vardas.

Gintaras — įkvėpimo šaltinis
Pasak menininko, jo dvidešimt penktoji gintaro dirbinių paroda, pavadinta „Draugams“, skirta menininko gausiam bičiulių būriui iš Lietuvos ir užsienio: Kinijos, Japonijos, Austrijos, Norvegijos, Vokietijos, JAV, Latvijos.
Parodos lankytojai galėjo ne tik vėl pasigrožėti įspūdingais menininko sukurtais gintaro dirbiniais, tarp kurių itin išsiskyrė kompozicija „Tirolio muzika“ (ne mažiau įspūdingas dirbinys „Varnių Šv. Aleksandro bažnyčia“ menininko visai neseniai, Varniuose visai Žemaitijai švenčiant žemaičių krikšto jubiliejų, buvo padovanotas kūrinį įkvėpusiai bažnyčiai), bet ir pasiklausyti įdomių prisiminimų, kuriais dalijosi A.Jonušo artimieji bei kūrybos keliuose sutiktieji.
VDA Telšių fakulteto dėstytojas Osvaldas Neniškis, prisiminęs pirmuosius susitikimus su A.Jonušu, teigė jį buvus visada paskendusį fantazijose, svajonėse. „Toks ir turi būti kūrėjas. Tai ne materialistas, o žmogus, plaukiojantis padebesiuose. Alfredui patiko džiazas, laisvė, visokie nestandartiniai dalykai. Jis visada geros nuotaikos, su šypsena. Juvelyrika — visas jo gyvenimas. Čia atsispindi gimtasis kraštas, Žemaitijos istorija. Jis savo kūriniais rašo istoriją“,— linkėdamas kūrybinės laisvės, kalbėjo O.Neniškis.

Talentas subrendo tėvo kalvėje
Įdomiu ir raiškiu pasakojimu pasidalijo šventėje dalyvavęs sesers vyras Stasys Jocys. „Tavo talentai subrendo tėvo kalvėje. Buvai didelis fantazijos mėgėjas“,— pasakojimą pradėjo giminaitis, prisiminęs, kaip jį nustebino A.Jonušo sprendimai buityje: statydamas savo namus, sukonstravo karkasą, kad matytų mėnulį, o kambaryje, kurio langai į dangų žiūrėjo, pasidirbdino apvalią lovą.
Anot S.Jocio, A.Jonušo charakteris švelnus, lipšnus, o sukurti šedevrai nesiliauja stebinti. Prisiminimais pasidalijo ir juvelyro mokinys, meno žmogus Gražvydas Kasparavičius. „Augau šalia jūsų, mačiau, ką darėte, kūrėte, ir augau kartu su jūsų darbais“,— sakė jis.
Menininkas pabrėžė A.Jonušo kūrybos simboliškumą, netradicinių medžiagų panaudojimą, ypatingą kūrėjo darbštumą ir produktyvumą. „Labai mėgstu eksperimentuoti. Myliu muziką. Jaunystėje labai mėgau sportuoti. Pirmasis ieties čempionas rajone — tiek ir tebuvo tų metikų“,— juokėsi A.Jonušas, džiaugdamasi gausiu būriu svečių jo jubiliejinėje parodoje. Trumpai apžvelgęs savo gyvenimo kūrybą, padėkojęs visiems, kas padėjo populiarinti jo darbus, menininkas užsiminė, jog juvelyrikos dėl amžiaus ir sveikatos galbūt teks atsisakyti. Tačiau menininkas prasitarė turįs naujų planų: „Turiu labai daug surinkęs informacijos. Ypač apie pokario partizanus, laisvės kovotojus, tad nuo rudens pradėsiu ir rašyti…“