Pokario tikrovė Varnių gimnazistės akimis

Direktoriaus Tito Taurosevičiaus ir gydytojos Romualdos Trečiokaitės vestuvės Varniuose.

Prieš porą metų amžino poilsio į Varnių kapinių kalnelį sugrįžo ir šalia tėvų prisiglaudė Irena Dambrauskaitė-Krivickienė, buvusi Varnių gimnazijos, įkurtos 1944 m., 2 laidos abiturientė. Tai buvo retų gabumų ir nepaprasto jautrumo žmogus, tikra Lietuvos patriotė. Išlikusiuose Irenos dienoraščiuose matyti, kokie buvo pokario moksleivių ir jų tėvų rūpesčiai, koks apskritai buvo tuo metu gyvenimas Varniuose ir aplinkiniuose miesteliuose.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 75; 77)

1946 m. lapkritis
Jau esu septintokė. Mūsų klasėje 5 mergaitės ir 7 berniukai, tik vienas vietinis varniškis, o mergaičių varniškių — 3. Direktorius tas pats. Mano santykiai su juo labai geri. Klasės auklėtoja Vaclova Jačionytė labai gera mokytoja. Gimnazijoje disciplina didelė. Visų klasių berniukai nusikerpa plaukus. Inspektorius Raičinskas dar žiauresnis už direktorių, mokinių laisvė suvaržyta.
VIII klasėje yra vienas didelė „pažiba“ Andrius V. Nebuvau su juo dar pažįstama, bet kitos jį tiesiog garbino. Per bendrą visų klasių pasilinksminimą jis pavadino mane vardu ir pakvietė šokti. Tai man buvo didelė garbė. Jo dėdė buvo piešimo mokytojas, mažo ūgio, Jonas Jucius.
Kituose šokiuose vėl šokau su Andriumi, bet dėl jo jau ėmėm varžytis trys septintokės. Šeštokės mus išjuokė savo kupletuose. Tada jis iškvietė šokti Juzytę, o mane kitas aštuntokas Step. Jie mus palydėjo. Juzytė gyveno už kapinių ir, nors lijo lietus, Andrius nuėjo su ja.

Lapkričio 16 d., šeštadienis
Pribėga Juz. Ir sako: „Irena, kad tu žinotum, ką jie sugalvojo! Step. sesuo (penktokė) kviečia mus šį vakarą pas juos, kelia robaksą!“ Man tai nepadarė įspūdžio ir netraukė, nes bijojau vadovybės. Sutarėm, kad neisim. Išėjau į pamaldas kasdieniškais rūbais,— į robaksą neisiu. Išėjus iš bažnyčios, prikibo Tanė ir nepaleidžia, esą berniukai labai prašę, kad ateitumėm. Juzikė visai nenorėjo eiti, aš sakiau, kad nešoksim, tik pasižiūrėsim keletą minučių. Vaikščiojom lauke, vis žadėjom bėgti, drebėjom net nuo medžių šakelių sušlamėjimo. Bet man buvo kartu ir šiek tiek įdomu. Atėjo Andr., Step., kiti berniukai ir pora šeštokių. Mes, mergaitės, taip bijojom, kad nenorėjom nusirengti. Išgirdusi virtuvėj kažkokį svetimą balsą, maniau, kad inspektorius, lyg žaibas nutrenkė, pasileidom bėgti, tamsoje vos užgriebdamos duris į šeimininkės kambarius. Bet be reikalo. Grįžome ir pradėjome šokti. Muzika puiki, šokau su Stepu. Visos buvo nesavy, nuotaika prislėgta. Rodos, kas čia gali sužinoti, taip nuošaly, kareivinių rajone. Tik kad pradės kažkas taip smarkiai belsti į langą, kad net stiklai dreba. Mums širdys ko neišlėkė. Toks pasidarė sąmyšis, visi puola, kur išmano. Puoliau tamsoje užkliūdama pas šeimininkę, apsirengiau ir atsargiai grįžtu pažiūrėti, kas ten dedasi. Pamatau įeinantį girtą, nuskarusi komunalinio ūkio vedėją Neimantą. Susisukau atgal. Bjauriausia, kad jam pasirodė visi kiti. Jis ilgai sukinėjosi, pavadino „fašistų susirinkimu“, liepė skirstytis, kol namiškiai jį išvarė. Tas taip atėmė ūpą,— dabar jis nueis tiesiai pas direktorių. Norėjom išeiti, bet padengė stalą ir pakvietė vakarienės. Po ilgų atsikalbinėjimų susėdom. Atsirado ir buteliukas, pagyvėjo nuotaika, pradėjom dainuoti. Bet mane vėl pradėjo imti neramumas, nebegaliu nusėdėti. Andrius pradėjo iš manęs juoktis. Vėl pradėjom šokti, bet širdis blaškėsi iš baimės. Išbėgom su Juzike laukan, gi žiūrim — rusų kariškis bestovįs prie lango. Taip persigandom, bijojom pasirodyti ir labai sušalom. Paskui jis nuėjo. Tiek skrupulų dar nebuvo buvę. Jei sužinos, „tai atšokome savo išleistuves iš gimnazijos“.

Lapkričio 23 d.
Šį vakarą šeštokų generalinė repeticija „Moterims neišsimeluosi“ ir pasilinksminimas. Bijojau, kad mama nebeišleis. Bet išleido. Pradžioje buvo pasišokimas tik žemesnėms klasėms. Buvo taip malonu žiūrėti, su kokiu ūpu linksminosi mažieji, tiesiog stebėtina.
Juzikės nebuvo, Andrius buvo nusiminęs, kiek pašokom, paskui jis su dėde mokytoju Jonu išėjo. Šokau su direktorium. Ach, koks jis, net nesmagu taip, kalba, kad septintoji klasė jam esanti mylimiausia, kad aš ir Eugėnė prie jo baigtumėm gimnaziją. Taip jis mane gyrė, vadino „brangia Irena“ ir pan. Tikrai, jei jis ir sužinotų apie tą robaksą, gal nekeltų aikštėn dėl manęs. Ačiū Dievui, kad tas nelaimingas nuotykis taip gerai praėjo ir direktorius nė vienu žodžiu nepriminė. Paskutinius šokius šokau su Step., jis palydėjo namo, klausė, kodėl be nuotaikos, gal dėl Andriaus ir t.t. Atsisveikinant pabučiavo, aš sušukau „ką darai“ ir nubėgau. Net nusišluosčiau. Prisiminiau auklėjimo pamoką, „mergaitės autoritetą“, mama gal čia sėdi kambary ir nė negalvoja.

Lapkričio 24 d., sekmadienis
Einu į pamaldas. Keista, kai jo nėra, norėčiau susitikti, kai yra — nesmagu. Bažnyčioje taip sielą užliejo liūdesys. Mane jaudino kunigo skaitymas. Kažką galvojau, jaučiausi nelaiminga, netyra, juk mane jau bučiavo berniukas. Buvau viena su juo, nors neturėjau jokių žeminančių jausmų. Step. negali man duoti to, kas nuramintų, jei ir kalba apie tai, aš netikiu. Visai kas kita Andrius. Jis visur atviras, tyras, jo žvilgsnis nuoširdus, neklastingas. Na, bet aš pati nežinau, ko aš noriu, meilė man dar nereikalinga, esu dar tik septintokė, kam žaisti savo jausmais.
Iš bažnyčios vėl Andrius ir Step. prieina prie manęs, ir Juzikė, ir lydi. Kalba nesiriša, jis vėl pabučiuoja, gal jis tikrai tai daro iš širdies?
Mama jau pyksta, kad vis užtrunku. Gal ką žino. Negaliu visai ruošti pamokų.

Lapkričio 25 d., pirmadienis
Iš ryto mergaitės jau buvo išsirikiavusios, turėjau vesti rikiuotę (auklėtoja buvo paskyrusi man tas pareigas), po vakarykščių išgyvenimų jaučiaus nekaip.
Iš lietuvių rašomojo gavau 4 ir mokytoja mane pagyrė, kad, peršokusi klasę, geriau rašanti už kitus. Bet aš nesikėliau į puikybę, priešingai, buvo nesmagu. Direktorius nori ir mano, kad būsiu pirmoji mokinė. Gal vien tik dėl direktoriaus ir norėčiau ja būti.
Per geometrijos rašomąjį parašiau špargalką Juozui, kuris taip pat pretenduoja į pirmuosius mokinius, be to, pernai iš VI klasės išėjo vien penketais. Ar duoti, ar ne jam nusirašyti? Jei jis padarys, tai gaus tokį pat pažymį kaip aš ir galiu likti antrąja. Bet ne, aš neprivalau turėti pavydo jausmo, negaliu būti egoistė, aš jam padėsiu, tai mano kilnumo pareiga. Ir pasijutau patenkinta, kad nugalėjau save. Buvo paskaita „Kas yra mokinys ir kaip jis turi atrodyti“. Prieš tai — auklėjimo pamoka. Auklėtoja Jačionytė priėjo prie temos apie buvusias vakaruškas ir „meiles“. Ji supranta mokinius ir nedraudžia, tik įspėja valdyti jausmus ir nerodyti jų šokant tik su vienu ar viena.
Koks pilnas tas gyvenimas vienų tik tuštybių. Gal paveikta ir paskaitos, taip įsigilinau į žmogaus asmenybę, jos vertę, kad pasiryžau tikrai auklėtis, tobulėti. Iš tikro, koks niekingas žmogus, gyvenantis vien žemais troškimais. Taip norėtųsi sukurti savo įsitikinimų pasaulėžiūrą, apsišviesti, tapti tikru žmogumi. Bet kaip tai pasiekti? Atrodo, kad niekada turbūt netapsiu tikra inteligente. Kokie laimingi žmonės, kurie tiek daug žino, kurių akiratis toks platus. Po metų, jei Dievas duos, jau būsiu abiturientė, gal daugiau nebus galimybės mokytis ir paliks tik tai, ką išsinešiu iš gimnazijos. Bet juk aš dar nieko neturiu. Mano tiek žinių, tiek išsilavinimo bagažas toks dar tuščias. Šv. Marija, kuri globoji mus, duok, kad surinkčiau gražiausius žiedus, kurie gyvenime man šviestų kelią.

Gruodžio 9 d., pirmadienis
Kažkas vėlai beldžiasi. Įeina Semenkovas, NKVD pareigūnas. Maniau, kad pas Tėvelį ką siūtis. Tačiau jis kviečia mane eiti kartu į miliciją. Mama labai nusigando, o aš ne, nes nesijaučiau kuo kalta. Tik širdy meldžiausi, kad gerai išeitų ir ko nors neįduočiau. Galvojau, kad yra suimtas Stepas. Jis grįžęs iš Rusijos ir yra įtariamas. Tai būtų susitikimas! Įveda į miliciją, pristato vyr. tardytojui. Kalba eina apie direktorių. Buvau ramiai nusiteikusi, nes nieko apie jį nežinojau. Man netgi atrodė, kad jis komunistas, bet vėliau jau atsiliepdavo apie jį nebepalankiai. Man buvo gana sunku kalbėti, nes nelabai gerai moku rusiškai, o tardytojas nenorėjo perkalbėtojo, nes jis jais nepasitikįs. O man graso kalėjimu už prasitarimą, ko manęs klausinėję. Aš įtikinėjau, kad nieko iš direktoriaus negirdėjau antikomunistinio, priešingai, jis esąs karštas komunistas patriotas ir iš mūsų to reikalaująs, ir t.t. Čia mano simpatiškasis leitenantas visai pasikeitė, akys tiesiog lipo per akinių viršų, tapo griežtas ir grasinantis — „Ja ne malenjkij malčik, ja ne v 1929 rodilsia!“ Man darėsi sunku, nes lietuviškai jis ne viską suprato, aš rusiškai nors suprantu, bet kalbu blogai. Paskui jis ėmė rašyti tardymo protokolą — klausimus ir mano atsakymus. Iš anksto įspėjo, kad sakyčiau tiesą, viską, ką žinau, nes jis turįs įrodymų, kad aš tikrai žinanti. Gale protokolo parašė, kad aš sakau netiesą, nes turįs įrodymų, kad aš žinau. Į paskutinį klausimą atsakiau, kad nieko to negirdėjau ir nieko daugiau nežinau. Pasirašiau, paskui dar parašė pažymėjimą, kuriuo pasižadu niekam nesakyti. Paskui dar pridūrė, kad už tai, kad sakiau netiesą, už neišdavimą turėsianti atsakyti, nes jis tai įrodysiąs. Be to, tėvams turiu sakyti, kad buvau dėl paso.
Taip ir sugrįžau, namiškiai buvo likę baimėje ir meldėsi, apsidžiaugė mane pamatę ir tikėjosi, kad nieko turbūt neįdaviau.
Dabar pradėjau jaudintis, kad nesuimtų direktoriaus. Gal aš ne ten pasirašiau? Bet ne, jis rašė prie mano akių, matė, kad perskaičiau kiekvieną žodį, tiesiog sekiau. Duok Dieve, kad viskas gerai baigtųsi.
(Bus daugiau)

Projektą „Laiko pėdos Varnių vieškeliuose“ remia