Mano gimtasis laikraštis „Kalvotoji Žemaitija“ šiandien savo skaitytojams atsiunčia dešimttūkstantąjį numerį. Tai daug. Labai daug! Sveikinu visus šioje redakcijoje dirbusius ir dirbančius, visus šį leidinį skaitančius, tebelaukiančius, ką praneš, ką nuotraukose parodys, ką papasakos.
Janina Zvonkuvienė
Ir ne taip lengva nenuvilti nė vieno, kas laikraštį atskleis. Ne taip lengva išlaikyti tą vidinį visų redakcijos darbuotojų kilnumą, kad straipsnių tekstuose — net griežtai ir teisėtai ką nors kritikuojančiuose — visada vyrautų tiesa, padorumas, taktiškumas, žmogiškumas. Būdama jau sena ir pasenusi „spaudos žiurkė“, to nuoširdžiai linkėčiau visiems.
Gražus tas lietuviškas žodis „laikraštis“. Tai laiko raštas, kuriame parašyta, kas, kur, kada ir kaip tuo laiku vyksta. Visada nurodoma to „laiko rašto“ data, kad laikas „nepasimestų“, būtų užfiksuotas. Nurodoma ir kelintą kartą būtent šis „laiko raštas“ spausdinamas, todėl eilės tvarka ir užrašomas, nurodomas numeris. Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad gan dažnai žmonėms būna labai svarbu, kad apie juos parašė laikraštis. Arba rašiusiajam yra svarbu, kad jo tekstas išspausdintas. Išsikerpa straipsnį, pasideda atminčiai. Bet neužrašo nei datos, nei laikraščio numerio! O šitai daryti yra būtina, nes kada nors skaitysianti svetima (o ir sava) akis lieka šiek tiek nuvilta — nebeaišku, kada tai buvo. Visko neprisiminsi. Taigi jau trečią pavadinimą turinti „Kalvotoji Žemaitija“ savo skaitytojus pasiekė jau dešimt tūkstančių kartų!
Ten toli toli prasidėjusiuose šio laikraščio lapuose liko užfiksuota daug įvykių, daug žmonių pavardžių, jų pareigų, nuotraukų, literatų kūrybos. Per ilgą laiką labai pasikeitė pats laikraščio veidas, Amžinybėn iškeliavo daugybė skaitytojų, daug darbuotojų. O laikraštis tebeeina, tebežingsniuoja pirmyn! Laikraštis teberašo, kas, kur, kada, kaip… Žmonėms ne tik svarbu, kaip kas vyko, bet ir kaip parašyta. Ne kiekvienam vienodai sekasi. Kada tik pasiekiu Telšius (gyvenu Klaipėdoje), akys iš karto ieško gimtojo laikraščio. Visada malonu yra skaityti Algirdo Dačkevičiaus straipsnius, reportažus, įvairių susitikimų aprašymus. Sklandžiai parašyta, jaučiamas nuoširdumas, jaučiama pagarba aprašomiesiems, jaučiama ir savigarba — būti taktišku. Ir talentingas žodis čia randamas — juk Algirdas Dačkevičius dar ir poetas! Man patinka aprašomas ir nuotraukose parodomas ūkininkų gyvenimas. Esu iš giliausio kaimo. Ilgiuosi kaimo žmonių gyvenimo, noriu numanyti, kaip jiems sekasi, kaip pati žemelė laikosi, ką ji „atlaiko“. Na, šiuokart nesvarbu, kokia būna paskata tai rašyti — ten rašoma gražiai, nuo tiesos nenukrypstama. Ateities laikams paliekamas vaizdas, įspūdis, kas buvo pas mus šiandien, kokie žmonės, ką jie kalbėjo, kokia jų aplinka.
Nesvarbu, kad bet kuris laikraštis yra „vienadienis produktas“ ir labai tinka prakuroms, vis tiek dalis lieka ilgiems laikams. Lieka bibliotekose, daug lieka ir pas žmones. Turi būti svarbu, ką skaitys tas ateities skaitytojas, kuris atskleis seną seną laikraščio lapą. Šioje vietoje su nuoširdumu ir giliausia pagarba, net su tikru telšiškės dėkingumu noriu pakalbėti apie ilgų laikų „Kalvotosios Žemaitijos“ darbuotoją Danutę Jackutę.
Iš karto pasakysiu, kad mudvi nesame taip jau geros pažįstamos. Kai po daug metų apsilankiau Redakcijoje, jos neatpažinau. Yra buvę bent porą kartų, kad kur nors žmonėse, kokiam Telšių renginyje, kur ir aš atsitiktinai maišausi, prieina, šnekina, o aš neatpažįstu kas… Jackutė! Ir kitokių smulkių nesusipratimėlių yra buvę. Bet daug metų, — visada! — atpažįstu Danutę Jackutę vos atskleidusi „Kalvotosios Žemaitijos“ puslapius. Ir atpažįstu pačia šviesiausia nuotaika, pačia geriausia nuomone. Danutė Jackutė yra verta kokios nors nominacijos už puikiausią Telšių rajono gyvenimo metraštystę. Tai apie matomą ir visiems žinomą jos darbą. Apie nematomą — atskira kalba. Kiek rajone yra vykę renginių, jeigu juose dalyvavo korespondentė Danutė Jackutė, viskas bus aprašyta gražia, niekada nenuobodžia kalba, sklandžiu stiliumi ir, kas šiuo atveju visų svarbiausia, konkrečiai ir tiksliai išvardinti visi faktai, visada pilnas, tikslus organizacijos, įstaigos ir renginio pavadinimas, nurodyti visi vardai, pavardės ir pareigos žmonių, kurie organizavo, kurie pasisakė… Skaitai ir džiaugiesi tokia atsakomybe, kruopštumu, sąžiningumu dabarčiai ir ateičiai. Net jeigu panašus renginys, įvykis kartojasi trečią ar septintą kartą, Danutė Jackutė vis tiek viską sudėstys su tokiu pat faktų, pavardžių, pareigų tikslumu kaip ir ankstesniais kartais. Juk visada kas nors tą laikraštį į rankas paima pirmą kartą. Tad ir žinia jam turi būti aiški. Tokiu tikslumu viską užrašyti ir sudėti taip gražiai, kad skaityti būtų lengva ar net malonu — ne kiekvienam pakeliamas, ne kiekvienam įmanomas dalykas.
Ir lankydamasi pas įdomius žmones, jei jau pastebėjo kokį faktą, Danutė Jackutė visada paaiškina išsamiai, kur tai yra, kaip tai yra konkrečiai — skaitančiam vien malonumas. Norint šitaip rašyti, reikalingas didžiulis įdirbis, didžiulė patirtis, nepalenkiama atsakomybė, meilė savo profesijai. Danutė Jackutė daugiamečiuose laikraščio puslapių, laikraščio metinių komplektų kupetose yra susluoksniavusi patį puikiausią, aiškiausią rajono gyvenimo metraštį, mūsų laiko įvairių žmonių dvasios metraštį — kiek įdomių rajono žmonių jos aprašyta! Apie visa tai rašau nepažindama Danutės Jackutės iš arti, vertinu ją iš darbų. Bet esu mačiusi ne vieną atsitiktinį mirksnį, kaip gerbia, kaip brangina, kaip pasitiki ir myli šią savo žurnalistę žmonės, telšiškiai — ir ypač iš kultūros ir mokymo įstaigų, bendruomenių, seniūnijų atstovai. O ir visi skaitytojai.
Čia buvo matomoji žurnalistės Danutės Jackutės darbo pusė. Būtina pakalbėti ir apie nematomąją. Vietinė spauda yra brangi tuo, kad ji yra arčiausiai tų, kuriems rašo. Veidas į veidą — vos ne tiesiogine prasme. Vietinė spauda leidžia ir net skatina į laikraštį rašyti ir pačius skaitytojus. Kas jau kas, o „Kalvotoji Žemaitija“ su savo ilgaamže istorija šioje srityje yra ir už draugą draugiškesnė: dar ir dabar yra skaitytojų, kurie „rašo į laikraštį“. Rašo daug kas. Įvairūs specialistai — patarimus, dvasininkai — dvasią giedrinančius tekstus, teisininkai — aktualius teisinius dalykus. Duokdie, jei šie tekstai ateina internetu, puikiai, raštingai parašyti. Bet ne visada taip yra. Skaitydamas kieno nors tekstą, skaitytojas niekada nežino, kiek čia padirbėjo Redakcijos žurnalistas. Taigi ir šioje vietoje Danutė Jackutė yra — neperdėsiu — pasišventusioji. Juk ne taip seniai rašėme tik plunksnele, tušinuku. Ir daug, oi, daug, tokių laiškų gaudavo Redakcija.
Norint, kad tinkamas laiškas ar straipsnis patektų į spaudą, jį reikia suredaguoti,— kad sakiniai būtų tikslūs ir išbaigta mintis,— sudėti taškus, kablelius, išbraukti, kas netinkama, o dažnai ir visai perrašyti. Visa tai reikia padaryti Redakcijos darbuotojo protu ir rankomis. Redakcijose tekstų spausdintojų, tekstų rinkėjų seniai nebėra. Viską daro patys žurnalistai. Savo rankomis, savo protu. O pavardė lieka kita.
Tai va, mieli ir brangūs telšiškiai, mieli po kaimus pasklidę skaitytojai, kurie daug kartų kažkada matėte ar tebematote savo straipsnius šiame laikraštyje, pagalvokite, įvertinkite, kiek nematomo darbo už jus per daugybę metų yra padariusi telšiškė žurnalistė Danutė Jackutė! Ir darė tai ne atgrasiai. Darė su meile. Ne vienas esate pakylėti jos rankomis. Būdama, kaip sakiau, sena ir pasenusi „spaudos žiurkė“ — norom nenorom šį tą jau nusimananti — jaučiau pareigą apie tai pakalbėti. Apie Danutę Jackutę jums visiems priminti. Jos meilės savo skaitytojams taip daug paskleista! Ji visada su jumis ir tarp jūsų. Ji pasišventusiai dirbo jums.
Dabartiniais laikais — deja! deja! — žurnalisto vardas dažnai „kvepia“ visai kitaip. Šalyje daug jaunų kolegų žurnalistų yra patys save devalvavę. Deja deja! Senojo sukirpimo laikraštininkai buvome daug daug atsakingesni.
***
Prisiminimuose gyvi tebevaikšto daug senųjų Telšių rajoninio laikraščio žurnalistų, nors jie jau Amžinybėje. Ypač prisimenu savo Mokytoją Vladą Kirkilionį. Jis buvo mėgėjas keliauti, Telšiuose veikė (gal ir tebeveikia) kažkokia keliautojų organizacija, pasiekdavo, kiek sienos leido, tolimiausius kraštus. Vladas Kirkilionis aprašydavo keliones. Būdavo labai įdomu skaityti.
Nors kaip ir nepažinojau, bet iš vėlesnių laikų gerai žinojau, kad yra toks — kad buvo toks! — Aloyzas Pintveris. Iš tekstų buvo matyti, kad tai gražios sielos žmogus, siekiąs dalintis gėriu, žiniomis. Nebėra. Šviesios Amžinybės ir jam.
Daug konkrečios informacijos laikraščio puslapiuose yra palikusi vis gražiai tebegyvuojančio Augustino Jonušo plunksna. O šiaip juk jis užskleistų filmuotais Telšių vaizdais didesnį plotą nei visas Masčio ežeras… (Augustinai! Kolega ilgaamžiškiausias! O filmelę apie šią Redakciją ar turi?).
***
Šalies spauda patyrė nuklydimų ir nuslydimų. Mes, paprasti senieji žurnalistai, dirbę, dirbantys savo žmonėms, savo žmones ir pažinojome. Mes supratome savo visuomenę, jos nuostatas, nuotaikas, „reikalavimus“ spaudai. Tačiau šalies spaudą ėmė glemžtis kapitalas — iš kitos ir kitokios visuomenės. Šis kapitalas į nieką nesigilino, ėmė viską lenkti ir laužti savaip. Jis galingas. Jis kažkodėl nepagalvojo, kad mūsų visuomenė yra kitokia, kad ji spaudą, spaudos žodį gerbia, o ne pigaus triukšmo ir sensacijų ieško. Ir pamažu žmonės ėmė nusivilti spauda, atsisakyti jos. Ne vien dėl kainos. Ne. Vietinė spauda dar laikosi. Ji arčiausiai žmogaus. Ji reikalinga.
Linkiu, kad „Kalvotoji Žemaitija“ būtų taip reikalinga žmonėms, kad jie niekaip ir niekada nepaleistų savo laikraščio. Dešimttūkstantojo numerio proga kuo geriausios kloties linkiu negausiam, bet užsispyrusiai darbščiam Redakcijos kolektyvui ir ypač vadovui Algirdui Dačkevičiui.
***
O man… O man 1967-aisiais pradėjusiai Telšiuose pirmuosius darbo žingsnius — taigi prieš penkiasdešimt metų — malonu ir dabar telšiškiams ką nors parašinėti. Nors gyvenimą nugyvenau Klaipėdoje. Esu sena ir jau pasenusi „spaudos žiurkė“… Be laikraščio — niekaip!