Sugrįžimų stotelė — Nevarėnai

1997 m. Nevarėnų vidurinė mokykla, klasė po 30 metų su auklėtoju Artūru Simučiu.

Šiuos prisiminimus rašiau jau seniai, lyg ristele bėgdama, paskubom. Bet būtent paskubom ir pasakai, kas arčiausiai „minties išėjimo“. Rašiau, kai buvo rengiamas leidinys apie Nevarėnus. Buvau leidėjų skubinama. Todėl ristele tie prisiminimai. Kai ką panaudojo knygoje, kai kas netilpo. Jei kam įdomu, pasiskaitys po tarpsnelį čia, mano mielame prigimtiniame laikraštyje „Kalvotoji Žemaitija“.

Janina Zvonkuvienė

(Tęsinys. Pradžia Nr. 76; 78; 80; 82; 84)
Pirmoji draugė
Pradinę mokyklą baigiau Patausalėje. Beje, nuosavybę susigrąžinusiesiems nepasisekė, bankas puikų geros būklės pastatą taip apleido, kad jau greitai nebeaišku bus ir vieta, kur ji stovėjo… Toliau vienerius mokslo metus praleidau Klaipėdoje. Su mažu popieriaus lapeliu — penktos klasės baigimo pažymėjimu — pargrįžau į kaimą, į savo Patausalę, o 1961-ųjų rugsėjį atėjau į Nevarėnų vidurinę. Ir niekas nieko daugiau neklausė, nereikalavo, nebuvo jokios biurokratijos — sėdau ir mokiausi.
Šeštokų susirinkome visa didžiulė klasė, kurią po kokio mėnesio perskyrė į „A“ ir „B“ klases. Gerai atsimenu pirmąją dieną. Susirinko linksmų, paprastų kaimo vaikų pulkas. Iš karto susidraugavome su Stasele Pagojute. Dirbo Nevarėnuose pardavėja Rozminienė. Ji turėjo virtinę gražuolių brolių, įdomią mamą. Ši laikydavo ant sienos pakabintą seną portfelį su šiokiais tokiais skanėstais, ir nė vienas vaikas nedrįsdavo prie jo nė prisiliesti. Jiems būdavo išverdamas katilas bulvienės. Visai dienai. O jau geri, o gražūs ir linksmi visi buvo! Vis mokykloje susitikdavome.
Mokytojai buvo puikūs. Visa Nevarėnų mokykla gera. Džiaugiuosi, kad būtent ją baigiau. Keletą metų vis kalbėdavo apie būsimą priestatą. Pagaliau pradėjo statyti. Mums baigiant mokyklą, 1967 metais, jau buvo iškeltos pirmojo priestato sienos. Paskui buvo dar… Dabar jau ir vadinamoji renovacija visu gražumu Nevarėnų mokyklą neatpažįstamai apgobusi…
Mūsų laikais stačiakampė raudonų plytų dailaus mūro mokykla (kadaise buvęs valsčius) šviesdavo iš tolo lyg Nevarėnų pilis. Nieko panašaus neliko.

Matematikos karalienė
Mūsų laikais garsiausia mokytoja buvo matematikos mokytoja Pranutė Vyšniauskienė. Ir pati mokykla — matematikų ir sportininkų kalvė. Ir savotiška „pataisos kolonija“. Ne kartą iš Telšių yra buvę „atkomandiruota“ perauklėti sunkiai auklėjamų vaikų.
Prisimenu vieną tokį „perauklėjamąjį“ pavarde Lapė. Judrus, mažiukas, išdykęs, bet jokiu būdu ne kvailas. Draugiškas. Jau vienuoliktoje klasėje alkūne netyčia iškūliau vidinį klasės langą — tik vieną „rūtį“, kaip tada sakydavome. Pajuokavau, kad tai „Lapės darbas“. Ir šis prisiėmė kaltę! Tiesa, vyko džiaugsmingas naujametis vakarėlis, visi buvo pakilios nuotaikos, ir mokytojai jokių egzekucijų nerengė, nebaudė. O būdavo „egzekucijų“…
Šviesaus atminimo mokytoja P.Vyšniauskienė matematiką taip gerai išaiškindavo, kad nesuprasti buvo neįmanoma. Ir per egzaminus „nekapojo“ nieko. Geometrijos pamokoms padarydavo gudriausių mokymo priemonių. Prieš pamoką eidavome atsinešti iš mokytojų kambario, jokių kabinetų nebuvo.
Mėgau geometriją nuo to momento, kai praregėjau, kas ji tokia yra. Mintinai, be prasmės „iškalusi“ vieną teoremą, pradėjau ją tiesiog idiotiškai kartoti. Vis tiek nesuprantu. Šokinėju ant vienos kojos, ant kitos ir tyčiojuos iš teoremos žodžių, kol pagaliau kažkas „prasimušė“. Tuomet praregėjau, kad geometrijoje svarbiausia erdvinis mąstymas. Niekas to nepasakė. Reikia aiškiai erdvėje įsivaizduoti tieses, trikampius, prizmes ir vedžioti formulių veiksmus. Lengviau nebūna!
Kitos matematikos pamokos neatrodė taip lengvos, bet įveikiamos. Mokytoja P.Vyšniauskienė mokė ir po pamokų, ir namuose. Mokė gabius ir negabius — tik iš pareigos išmokyti. Šios Mokytojos kapui nusilenkia kiekvienas jos mokinys.

Poetiški žingsniai
Gramatikos išmokė mokytoja Valerija Kurcaitė. Griežta, piktoka, bet neabejinga darbui. Jau taip išmokė, kad pakako visam gyvenimui. Iki pat šiol.
Mūsų laikais sulig aštuntąja klase gramatikos mokslas tarsi buvo išsekęs. Toliau tik rašėme rašinius ir atpasakojimus. Atpasakojimai man itin sekėsi. Rašyti taip patiko, kad nusprendžiau ir visą gyvenimą iš „atpasakojimų“ duoną valgyti.
Mokytojas Algimantas Bukauskas buvo lieknas, gražaus stoto, artistiškas. Rusų kalbos pamokas pradėdavo žingsniuodamas klasės priekyje ir deklamuodamas A.Bloko, S.Jesenino eiles. Ir nebūtinai tai turėjo būti pamokos tema. Ši deklamacija — vienas gražiausių įspūdžių klasėje.
Esu dėkinga A.Bukauskui už neprievartinę meilę poezijai. Kai vaikštinėdama Klaipėdos pajūriais, pamariais pamatau plaukiančius baltus burlaivius, visada prisimenu jo deklamuotas A.Bloko eilutes: „Belejet parus odinokij v tumanie moria golubom…“

Talento blyksnis
Tik paskutiniais metais, vienuoliktoje klasėje, chemijos dėstyti atvyko kažkokia jauna mokytoja, rodos, jau ištekėjusi, tačiau pavardės nė už ką neprisiminčiau. Tai buvo tokia pedagogikos entuziastė, kad panašių nebeteko matyti. Ji per kelis mėnesius taip sugebėjo mus „įklampinti“ į chemijos studijas, kad per kelis mėnesius supratome viską, išmokome viską, kas buvo užleista. Chemijos uždavinius sprendėme net seilę iš džiaugsmo pavarvindami. Jei dar bent vieneri tokie metai, visa klasė būtume pasidarę chemikai. Bet laiko jau nebebuvo. Nesiskundėme, o tik netyčia prasitarėme auklėtojui A.Simučiui, kad nelieka laiko užduotoms knygoms perskaityti, nes daug darbo su chemija. „Su kokia chemija!?“ — pamatėme klausiamą žvilgsnį akyse. Ir vargšelę chemikę mokyklos senbuviai nuslopino. Be reikalo! Ji turėjo neeilinę įtaigą moksleiviams. Padėjo artistiškumas, skvarbus protas, niekada neprašaunantys loginiai akcentai, vaizdingi palyginimai. Sakydavo, kad aplink mus visur chemija ir kad ji netrukus užvaldysianti pasaulį. Kas, beje, ir atsitiko. Kiek tos chemijos tebuvo mūsų buityje, aplinkoje, maiste 1966 metais, ir kiek jos yra dabar — nebesulyginami dalykai.
Ši mokytoja, berods, nebuvo baigusi aukštųjų studijų, nes pasiskolino mano mokyklinius literatūros rašinius, prisiekusi grąžinti, kai tik ji išlaikys kažkokius egzaminus. Negrąžino. Bet vis tiek nepraradau žavėjimosi ja. Prisimindavome ją su klasiokais. Nevarėnuose ji neužsibuvo, dirbo kitose rajono mokyklose. O toliau tarsi kažkokios gyvenimo nesėkmės ją ištiko. Tačiau nieko konkretaus nežinau. Kad ir kur ji būtų, siunčiu jai labų dienų. Iš profesinio smalsumo mielai aplankyčiau — kaip įdomią asmenybę.

„Tamsta mokytojas“
Mūsų laikais nesisekė su istorijos mokytojais. Dėstė, kas laiko turėjo. Paskutinėje klasėje mokykla gavo tikrą istoriką, baigusį Vilniaus universitetą — tokį Steigvilą. Vardo neprisimenu. Manieringas jaunuolis nelabai varginosi mus mokyti, o mes — mokytis. Tik juokelius krėsdavome. Mėgdavo jis vaikštinėti po klasę ir vylingai šypsotis. Kartą susimokėme mergaitės, kad visą pamoką, kur jis beeitų, žiūrėsime į jo batus. Vaikštinėjo, vaikštinėjo, o mes sutartinai pavymui sukiojame galvas ir žvilgsnius. Pagaliau Steigvila atsisėdo prie mokytojo stalo, užkėlė koją ant kojos ir pro apačią iškišo mums… didelę špygą.
Nemėgo mūsų klasioko Romo. Žavus buvo mūsų Romas Molis. Ramus, ūkiškas, be galo draugiškas, geras dviratininkas, rajono varžybose aukštas vietas užimdavo. Ir su mokslais tvarkėsi ramiai. O Steigvila jam tik dvejetus terašė. Klasės pažangumas kenčia. Mergaitės su tuo negalime taikstytis. Nutarėme Romą taip išmokyti keletą istorijos pamokų, kad šis atsakinėtų ne blogiau nei amžinas pirmūnas Žukauskas. Sulaukėme dienos, kai Romą pakvietė atsakinėti. Atsakinėjo šis drąsiai ir šauniai, o Steigvila jį klausimais „ne į temą“ kapoja ir vis tiek taikosi dvejetą rašyti. Kad sukudakavome klasės panelės! Ir pergalė buvo mūsų.
Vėliau su Steigvila dažnai susitikdavome Vilniaus universitete. Įstojau ten mokytis tik 1969 metais, praėjus dvejiems metams po vidurinės baigimo. Žurnalistus rengė kaip tik tuometis Istorijos fakultetas. Steigvila, atidirbęs tris privalomus metus Nevarėnuose, grįžo tęsti istorijos studijų, siekti mokslinių laipsnių. Buvo dar linksmesnis nei mokykloje ir vis nevedęs. Vilniuje nepalioviau jo pravardžiuoti „tamsta mokytoju“, o jis pedagogiškai diktuodavo naujas mitybos „pamokas“: kaip studentai turi maitintis, kad išsaugotų sveiką skrandį. Primygtinai vesdavo į apgriuvusią daržovių krautuvėlę, kurioje užsilikdavo trintų spanguolių su cukrumi — balzamo studento skrandžiui, kaip kad Steigvila sakydavo. Pats kentėjo! Nevarėnus Steigvila prisimindavo tik kaip savotišką tremtį…
O normalių istorijos pamokų trūkumas atsiliepė ilgai. Mokymo metodika buvo absoliučiai netikusi: „Pasiskaitysite patys nuo 113 iki 178 puslapio…“ Tiesa, tuomet šis mokslas buvo neatplėšiamai „sukaltas“ su egzistavusios sistemos garbinimu. Bet Nevarėnų mokykla jokioms propagandinėms nesąmonėms tikrai netarnavo.

Patruliai
Nevarėnų mokytojai vyrai, šiandienėmis akimis žiūrint, buvo, švelniai tariant, įdomūs. Jau taip ganė ir sergėjo mokinius ir mokines, kad nepatikėsite… Taikydavo net savotiškas „egzekucijas“.
Kai jau prasigyvenome iki galimybių turėti mokyklinę uniformą, privalėjome tik ja ir rengtis. Jei įmantresnės vyresniųjų klasių panelės išdrįsdavo ateiti be uniformos, mokytojai vyrai padarydavo dar įmantriau: pasikviesdavo prasižengėles į mokytojų kambarį, duodavo plačių laikraščių, liepdavo prisisegti žiogeliais („grafkėmis“) aplinkui ir grįžti į klasę jau su laikraštiniu „sijonu“. Mūsų klasei tokių spektaklių lyg ir nebeteko patirti, bet vyresnėms — ne kartą. Mergaitės privalėjo pinti dvi kasas, o sukti kuodą ant pakaušio iš vienos supintos kasos buvo draudžiama — nepadoru!! Iki aštuntos klasės su mumis mokėsi tokia Gapšytė, jos kasos buvo galingos! Jei jos plaukai būdavo supinti į vieną kasą, ši būdavo rankos storumo. O ilgis vos ne pakinklius siekė. Ji daugiausiai ir gaudavo barti, kad ne taip šukuojasi, kad savo kasą susuka ant pakaušio. Juokinga dabar tai girdėti? Bet taip buvo!
Mokytojai vyrai patruliuodavo vakarais po Nevarėnų miestelį ir stebėdavo, ar nesišlaisto mokiniai be tikslo, ar nepeša dūmo kur užkampy, ar ruošia pamokas. Budėdavo ir vyresniųjų klasių mokiniai, gyvenantys miestelyje. Ir to užteko, kad nieko negero neįvyktų. Bet kartą pasklido kalbos, kad pas vieną miestelio mergaitę, mokinę, naktimis lankosi kavalierius. Berods, Bukauskas su Pagojumi tol naktimis už krūmų budėjo, kol įsitikino, jog tai tiesa. Tačiau rezultatai buvo aptarinėjami tik tarp mokytojų. Mokinių akyse niekas nieko nekomentavo, nieko nežemino. Užteko nuogirdos apie patį faktą, ir tai pakankamai šiurpino. O ši mokinė užaugo puiki moteris, itin gera ir gerbiama vienos įmonės darbuotoja, pelniusi net apdovanojimų. Darbšti ir tvirta, užaugino pulkelį dorų vaikų. Ir niekas jokio amoralumo, nepadorumo jai neprikištų.

Tango iš po grindų
Mokytojas ir mūsų auklėtojas Artūras Simutis Nevarėnų vidurinėje mokykloje dėstė du juokingai „giminingus“ dalykus: fizinį lavinimą ir… literatūrą. Na, kaip šiandien pasvarstyčiau, literatūrą „padėstyti“ gavo, tikriausiai, dėl dviejų priežasčių: daugiau nebuvo kam dėstyti ir dar, kad mokytojų atlyginimas priklausė nuo pamokų skaičiaus. Trečias Artūro Simučio sugebėjimas buvo visų įspūdingiausias — puikiai grojo akordeonu! Dažniausiai grodavo lyrinius tango. Šios melodijos prilygo mūsų meto itin ryškiai muzikos žvaigždei A.Ločeriui — geriausiam Lietuvos akordeonistui, kurio grojamas melodijas nuolat transliuodavo Lietuvos radijas. Artūro Simučio akordeonas skambėdavo per kiekvieną jo laisvą pamoką, vadinamą „langą“. Tai darė dievišką įspūdį, nes melodijos iš mokytojų kambario, buvusio pirmame aukšte, girdėdavosi mūsų devintoje klasėje — iš po grindų. Ypač jei tyla, jei visi prikritę rašome kokį kontrolinį darbą. Tos melodijos taip apsivijo apie jauną širdį, kad liks gyvos, kol kvėpuosiu. O juk tango ritmas labiausiai atitinka plakančios širdies ritmą. Ir kai šis ritmas įvyniojamas į švelnius akordeono garsus, tai jau lyg dvi darnios jausmingos širdys plaktų… Iki šiol nežinau didesnės galios jausmams už muziką ir gamtą. Daugeliui jautresnių žmonių dvasines žaizdas gydo gera muzika, ir čia didžiausią įtaigą turi visų amžių genialiausias kompozitorius L.V.Bethovenas. Į muzikos pažinimą pirmiausiai ėmė vesti tie švelnūs akordeono garsai po klasės grindimis ir anie fortepijono garsai iš „gavarilkos“ Milašienės trobelėje. Nevarėnuose puikiai grojo ir mokytojas Vacys Vyšniauskas, tačiau jis grodavo tik tada, kai reikėjo, kai rengė mus kokiai nors rajono moksleivių dainų šventei, kai budėdavo ar per mokyklos šokių vakarėlius. Beje, V.Vyšniauskas buvo geras šokių mokytojas, puikiai mus parengdavo dalyvauti rajono moksleivių dainų šventėse. Galingos ir didingos jos vykdavo prie Germanto ežero. Į ideologinius absurdus niekas nekreipdavo dėmesio, gražu buvo šimtams moksleivių šokti kartu tą patį gražiai sustyguotą šokį. Daug tokių šokių. O juk judėjimas šokio žingsniu bendraamžių būryje duoda daug džiaugsmo, lavina puikiąsias emocijas, palaiko tradiciją — juk šokdavome lietuvių liaudies šokius. Beje, visokiame amžiuje — vaikystėje, jaunystėje, brandumoje ar senatvėje — bendras šokis su bendraamžiais yra vienas gražiausių dalykų gyvenime. Su bendraamžiais! Pažiūrėtumėte, kaip puikiai ir šiandien tebešoka mūsų senimas — visus tuos šokius, kuriuos buvo patys vieni išmokę kaimo ar mokyklų vakarėliuose.
(Bus daugiau)

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*