Varniai (Medininkai) — Žemaičių vyskupystės sostinė

Vyskupas Merkelis Giedraitis. Kauno arkivyskupijos muziejus.

Neseniai praslinko dienos, kuomet prieš 600 metų Naujuosiuose Trakuose buvo rengiami ir pasirašyti Medininkų vyskupo nominavimo, Žemaičių (Medininkų) vyskupystės įsteigimo ir pirmojo jos vyskupo Motiejaus pristatymo dokumentai. Tai įvyko 1417-ųjų metų spalio 23–24 dienomis.
Prieš 14 metų Žemaičių vyskupystės muziejus Varniuose surengė konferenciją „Žemaičių istrorijos virsmas iš 700 metų perspektyvos“ ir po jos „Aidų“ leidykloje tokiu pačiu pavadinimu išleido pranešimų rinkinį, kuriame iš naujo publikavo minimo istorinio dokumento tekstą bei pirmąkart jo vertimą.
Tebūnie išgirsti ir iš naujo suprasti svarbiausieji Akto teiginiai bei mintys, kur kalbama ir apie Varnius, tą taip sakant miestą, kuris ilgiausiai, apie 450 metų buvo Žemaičių vyskupystės sostinė.

Antanas Ivinskis

(Pabaiga. Pradžia Nr. 87)

Kokie pokyčiai Medininkais tapusių Varnių laukė po vyskupystės įsteigimo?
Sunku atsakyti, kokios nuotaikos vyravo tarp to laiko gyventojų. „Z.Ivinskis yra atkreipęs dėmesį į 1420 m. Jogailos laišką popiežiui, kuriame sakoma, kad žemaičiai neofitai labai nusivylę („magnam desperacionem“), nes pagonybės laikais turėję daugiau laisvių nei dabar“ (Bumblauskas. 2014, p. 138). Visi tyrinėtojai atkreipia dėmesį į 1418 m. dalyje Žemaitijos žemių kilusius neramumus, skirtingai matydami jų priežastis. Maištavo dalis kilmingosios visuomenės iš Medininkų, Raseinių ir Knituvos (galbūt Luokės, M.Valančiui nurodo, kad Rietavo — Valančius. 1972, p. 57). Christianizacijos kritikams teigia, kad tai buvusi „pagoniška reakcija“. Tačiau platesnis žvilgsnis į šaltinius kuria kitokį vaizdą. E.Saviščevas taip vadinamo 1418 m. sukilimo priežastis įvardija kaip vidines politines: „Žemaičių separatizmas, kurstomas Vokiečių Ordino“ (Bumblauskas. 2014, p. 128). Palanki Ordinui Žemaičių bajorijos dalis taip galėjo bandyti nusikratyti lietuviškos valdžios Žemaitijoje, kas būtų buvę labiausiai naudinga būtent Ordinui. Žinoma, Vokiečių Ordino Žemaitijoje šalininkai sukilimo keliu kartu bandė sužlugdyti ir Vytauto vedamą Žemaičių krikšto darbą (Bumblauskas. 2014, p. 137). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagoniškųjų tradicijų tebebuvo ieškoma ir praėjus vos ne dviem šimtmečiams po Krikšto. Apie vienur, tai kitur pasitaikančias praktikas Tarkvinijaus Pekulo Žemaičių vyskupijos vizitacijoje liudijama ne kartą (Bumblauskas. 2014, p. 179).
Varnių–Medininkų perspektyva visais tais krikščionybės šimtmečiais klostėsi tolygiai. Varniai, 1417 m. Vytauto pakelti į miestus, eiliniams savo gyventojams nežinia kuo galėjo tapti patogesne vieta gyventi. Čia įsteigta vyskupijos katedra ir vyskupo dvaras menkai įtakojo miestiečių gerbūvį, nes vyskupai čia vengė reziduoti. Reprezentacinio pobūdžio Medininkų vyskupo dvaras nesukūrė čia aktyvesio judėjimo. 1417 m. Aktu prie katedros buvo įsteigtos šešios kanauninkijos, kurios privalėjo mieste įsirengti rezidencijas. Vėlesni kanauninkų kapitulos inventoriai liudija apie tokių rezidencijų įkūrimą ir tam tikrą ūkinę veiklą kunigaikščio kanauninkams suteiktose valdose. Apčiuopiamos naudos miestiečiams ir apylinkių gyventojams tenešė civilinė savivalda, galbūt Kulmo miesto teisių išrūpinimas Medininkams 1491 m. ir tikrai magdeburginių teisių suteikimas 1635 m. vėl Varniais vadinamam miestui. Valdovo Vladislovo Vazos privilegija „Varnių miesto didesniam pasididžiavimui“ suteikė ir herbą — Šv. Jurgį ant žirgo su skydu (Rimša. 1987, p. 35). Neabejotinai šis šventasis Varnių simboliu ir globėju įteisintas dėl tuo metu vyskupo pareigas ėjusio Jurgio Tiškevičiaus vardo.
Varnių, kaip vyskupo miesto statusą, nepaisant jame realizuotos civilinių miesto teisių formos, patvirtina ir kitos, vėliau susiklosčiusios aplinkybės: „1776 m. Seimo konstitucija panaikino daugumos valstybinių Lietuvos miestų savivaldas ir tik privačių miestų savininkams leido savivaldų likimą spręsti savo nuožiūra. Tuo pasinaudodamas, Žemaičių vyskupas Jonas Dominykas Lopacinskis 1777.II.3 privilegija paliko Varniams savivaldą, tačiau suvaržytą ir dar labiau priklausomą nuo vyskupo valdžios. Jo privilegijoje buvo pažymėta, kad miestas išduodamus dokumentus turįs antspauduoti „su mūsų (t.y. vyskupo — E.R.) antspaudu“ (Rimša. 1987, p. 40). Ačiū Dievui, taip valstybinių pertvarkų laiku Žemaičių vyskupas parodė dėmesį ir rūpestį savo miestu. Dar labiau stebėtis dera tuo, kad J.D.Lopacinskis buvo tas vyskupas, kuris po šimtmečių apsigyveno arti vyskupystės sostinės, tuometėse Varnių parapijos ribose Viržuvėnuose — Janapolėje, čia įsisteigė dvarą, pastatydino medinius rūmus, o taip pat ir filijos bažnyčią, kuri ateityje tapo atribotos nuo Varnių — Janapolės Šv. Arkangelo Mykolo parapijos bažnyčia.
Deja, pačiuose Varniuose vyskupo rezidavimo tradicijos nebuvo palaikomos. Ankstyvųjų laikų vyskupo Varnių dvaras sunyko po Merkelio Giedraičio mirties (1609 m.). Praėjus 80-čiai metų, jo vietoje iškilo Kazimiero Paco katedros mūrai, o dvaro įrangos liekanos buvo suverstos į pelkių duobes po dabartinės M.Valančiaus gatvės grindiniu, kad pataisius kelią, lengviau būtų pasiekiama Katedra (Balsas D. 2012).
XIX a. pradžioje Varniuose buvo pastatydinti vyskupo sufragano Simono Mykolo Giedraičio mediniai rūmai (Valančius. 1996, p. 78). Juose XIX a. viduryje apsigyveno vyskupas M.Valančius, kuris, kaip skelbia legenda, išrašyta po jo oficialiuoju portretu: „Palikęs Alsėdžius, pirmasis apsistojo Varniuose“ (Žemaičių vyskupų… 2013, p. 100). Pirmasis po šitiek šimtmečių, tačiau ir paskutinis.

Intelektinė šlovė
Laikoma, kad visuotinesnis pilnesnis vidinis persilaužimas iš senojo pasaulėvaizdžio ir susitapatinimas su nauja krikščioniškąja religija Žemaitijoje vyko labai lėtai ir susiklostė tik praėjus daugiau nei dviem šimtmečiams nuo oficialaus Žemaičių krikšto. To rodiklis yra naująjį tikėjimą praktikuojančiųjų masiškumas, tai yra, kaip plačiai krikščioniškoji savastis išsiskleidė liaudyje. Anot Liudo Jovaišos, valstiečiai į Bažnyčios gyvenimą įtraukti tik XVII a. I pusėje, kai susiformavo „kiekvieną žmogų pasiekiantis parapijų tinklas bei prieinama religinė lektūrai liaudies kalba“ ir taip „asmeninis religingumas, ligi tol buvęs visuomenės elito privilegija, pamažu tapo tikinčiųjų didžiumos savastimi“ (Jovaiša. 2001, p. 259).
Vėlyvas Žemaitijos ir Lietuvos krikštas nulėmė, kad lietuvių kalba netapo valstybine rašto kalba (Ivinskis. 1987, p. 534). Pirmoji lietuviška knyga buvo M.Mažvydo „Katekizmas“ (1547 m., Prūsija). Pirmosios lietuviškos knygos Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje kanauninko Mikalojaus Daukšos buvo parengtos Varniuose ir išspausdintos Vilnuje: „Katekizmas“ (1595 m.) ir „Postilė“ (1599 m.). Išskyrus gramatikas, žodynus ir Donelaitį, bemaž visa kita lietuviška literatūra iki XIX a. buvo religinė. Tad dėl lietuvių kalbos palaikymo už valstybę — Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdymo aparatą sąmoningai daugiau yra nusipelniusi Bažnyčia (Ivinskis. 1987, p. 534). Gimtosios lietuvių kalbos vartojimas Medininkų vyskupystėje buvo platesnis reiškinys už Vilniaus vyskupiją. Vaclovas Biržiška spėja, kad galimas dalykas dar anksčiau buvo keletas kitų lietuviškų knygų, iniciajuotų būtent Medininkų vyskupo (Ivinskis. 1987, p. 531). Lenkų kalba 1697 m. oficialiai pakeitė gudų kalbą Lietuvos valstybės įstaigose (Ivinskis. 1987, p. 536). Tad Bažnyčios vaidmuo, puoselėjant lietuvių kalbą, yra neginčijamai didžiausias, ypač XIX a.
Vyskupystės vaidmuo negali būti vertinamas be vieno svarbiausių — intelektualinės veiklos ir šio elito radimosi. Apie 1570-sius metus, vyskupiją valdant Merkeliui Giedraičiui, Medininkų katedros kanauninkais paskirti istorijai bei raštijai ir kunigų ugdymui nusipelnę Motiejus Strijkovskis ir Mikalojus Daukša. Šie vyrai sustiprino Bažnyčios, patyrusios Reformacijos įtaką, intelektualines pajėgas.
Nuo 1469 m. Varniuose minima katedrinė mokykla ir jos rektorius (Lebedys. 1963, p. 64. 1619 m. Babinovskio kodekse yra 1469 m. vyskupo raštas, kuriame tarp pasirašiusiųjų minimas „mokyklos rektorius“ — „Rectore scholae“; Bumblauskas. 2014, p. 175). Panašiu metu mokykla prie katedros įsteigta ir Vilniuje. Tuo tarpu parapinių mokyklų teko dar palaukti, kol laikas persiris į XVI-tą šimtmetį.
Kunigų seminarijos Medininkų vyskupystėje nebuvo pirmus du šimtmečius. XV–XVI a. kunigai į Žemaičius atvykdavo iš Vilniaus bei Plocko vyskupijų (Bųaszczyk. 1993, p. 135. Žr. taip pat XV–XVI a. LDK pasaulietinės dvasininkijos žinyną, apimantį 2546 asmenis: LKD, 2009; Bumblauskas. 2014, p. 176). Ir kadangi beveik niekas iš jų nepramokdavo lietuviškai, tokie kadrai užsitarnavo „nebylių apaštalų“ vardą (Ivinskis. 1987, p. 534). „Tik 1581 m. ir ne pačioje Žemaitijoje, o Vilniuje Merkelio Giedraičio rūpesčiu, įsteigiama seminarija, kurioje, siekiant ugdyti Žemaičių vyskupijos dvasininkus, išlaikymas buvo skirtas 12-kai studentų. Pačioje Žemaitijoje kunigų seminarija įkuriama tik 1623 m. Varniuose, iš kur netrukus perkeliama prie jėzuitų kolegijos Kražiuose (įkurtos 1616 m.)“ (Bumblauskas. 2014, p. 176). Sugrąžinta vėl į Varnius buvo apie 1741 m. vyskupų Juozapato Karpio (1736–1739) ir Antano Tiškevičiaus (1740–1762) rūpesčiu (Genienė Z., Genys J. 1999, p. 96-97). Tris dešimtmečius veikusi mediniuose namuose, o apie 1771 m. įsikūrė vysk. Jono Dominyko Lopacinskio fundutuose rūmuose (Kaladžinskaitė A. 2007, p. 39), kuriuose veikė iki perkėlimo į Kauną 1864 m. Šis faktas lėmė tolesnį ir, deja, nebaigtinį Varnių šlovės ir įvaizdžio menkimą.
Kaip žinia, Žemaičių vyskupystė turėjo dvi sostines: Varnius (per 450 metų) ir Kauną (1864–1926 m.). Sosto perkėlimas Varnius iki šiol paliko dvasinėje ir ekonominėje duobėje, o Kaunui suteikė lauktą statusą ir vertę. Apie įvykius, susijusius su vyskupystės centro Varniuose likvidavimu bei įsikūrimu Kaune nuosekliai sužinome iš paties M.Valančiaus.
Generalgubernatoriaus M.Muravjovo nurodymu, Varnių katedra turėjo būti paversta parapine bažnyčia. Tačiau toks vyskupijos centro pakeitimas įvairaus lygio bažnytinės valdžios nebuvo pripažintas. Tik po 20 metų dėl Žemaičių vyskupystės sosto perkėlimo į Kauną tinkamo sutvarkymo 1883 m. į Romą kreipėsi vysk. Mečislovas Leonardas Paliulionis (1883-1908). Nors tokiam veiksmui Romos kurija pritarė 1883 m. rugsėjo 8 d. dekretu, tačiau oficialus kanoninis vyskupystės katedros ir sostinės perkėlimas su liturgijos šventimu įvykdytas tik 1895 m. lapkričio 17 d. (Ks. A. D., 1896, p. 53-57). Tuo tarpu vysk. M.Valančius Varniuose katedros prezbiterijoje tyčia buvo palikęs stovėti sosto krėslą, „kad kaip ženklas oficialiai žymėtų senąją Žemaičių vyskupijos katedrą“ (Merkys. 1999, p. 532).