Be išeities

Šį tekstelį ne taip seniai skelbiau savo feisbuko paskyroje. Pamaniau — tegul paskaito ir laikraštyje. Gal kartais išeitis rastųsi? Gal vis dėl to…

Janina Zvonkuvienė

Be išeities… Į nuotrauką pažvelkime. Jaunas, labai jaunas ten sėdi. Ir kai buvo nelaisvė, buvo tokių. Ir kai laisvė, yra tokių. Dar beviltiškiau. Miega. Jeigu tai miegas. Dulkė smulkus lietus. Bet ant jo nelyja. Yra stogelis. Stotelė jam namai. Aprūpinti namai. Nes šalia stovi tik pradėtas gerti butelis. Tik pradėtas. Nubus, pasuks galvą — yra! Keletas gurkšnių, ir toliau — gyvenimas po stogeliu… Visa stotelė jo. Tiktai jo. Kad ir dulkia lietutis, niekas iš keleivių neina į ją atsisėsti ar bent atsistoti šalia. Užimta! Tai ir stovi šalia stotelės. Stovi mokytoja. Ji dirba mieste, o gyvena miestelyje — autobusu važinėja. Ji gerai supranta, koks likimas, koks gyvenimas to miegančiojo… Tačiau nieko padėti negali. Jos laukia namai ir savi vaikai. Jei ir nelauktų, tai ką ji galėtų? Kviesti policiją, kad pavarytų jį iš čia? Ar tai būtų geras darbas? Ar tai būtų išeitis? Vežtis policija nenorės, nes nėra kur dėti. Tokius iš tolo pažįsta ir žino, kad nieko jie jam nepadės… Išblaivinti nėra kur. O ir išblaivintas — ar ilgam?
Šalia stotelės stovėjo ir gydytoja, ir ji laukė autobuso. Jos automobilis remontuojamas. Laikinai važinėja autobusu. Ir ji miegančiajam stotelėje nieko negali padėti. Net nežiūri į jį. Beje, niekas nežiūri. Tarsi nematytų. Mato. Tik ta nežiūrinčia akimi. Nes žino — be išeities tai…
Stovi čia ir buvusi siuvėja. Elegantiškai rengiasi, niekada ilgų kelnių nedėvi, tai esą nemoteriška… Siuvėja anam miesto gale turi gerą butą. Gerus kaimynus. Gerus giminaičius. Gerus anūkus. Pati yra gera, niekada nė su vienu nesusivaidijusi. Dar ir anūkams primena, kad barimasis nė vieno nepadarė laimingu. Siuvėja daug sugeba, daug gali. Bet padėti šiam miegančiam jaunam negali. Ir ji net nežiūri į jį. Be išeities…
Stovėjo prie stotelės ir dar dvi man nežinomos moterys. Taip pat nebe jaunos. Su maišeliais, pilnais pirkinių. Dalijosi patirtimi, kur kokios bandelės skanesnės, šviežesnės. Ir jos nieko negalėtų padėti jaunam beviltiškai nuknebusiam… Ir jos net nežiūri į jį. Niekas į jį nežiūri. Nemato niekas. Tiesiog stengiasi nematyti. Ir, žinoma, net nekalba nieko apie jį — juk viskas ir taip aišku!
Dulkia smulkus lietus ant visų… Vis smarkyn, smarkyn… Jau lyg trypčioti visos ima, ar nepalindus po stogeliu… Bet kaip tik ir atvažiavo autobusas. Atsisėdusi prisiminiau, kad… turiu kuo įamžinti… Nors tiek. Tad paskubomis dar spėjau išsiimti ir… spragtelti fotokadrelį.
Visą laiką žiūrėjau į jį. Žiūrėjau ir į besirenkančias žinomas ir nežinomas autobuso keleives. Žiūrėjau ir mačiau, kad niekas nežiūri… Ir tikriausiai net nebesijaudina. Niekas nė nebesukirba — vaike, koks gyvenimas tavo, kad čia taip…
Be išeities. Žiūrėjau į jį ir gailėjausi. Labai gailėjausi to jauno, to jau užaugusio, bet taip jau beviltiškai palūžusio. Ir aš jam nieko negalėjau padėti. Juo labiau — būdama tik to miesto prašalaitė. Žiūrėjau ir vien gailėjau. Pajuodęs jau nuo alkoholio. Gal kur nors ir yra jo namai. Bet ar ten laukia jo? Ar tie namai švarūs, blaivūs, šilti? Ar malonūs veidai? Ar yra ten tikras gerumas? Vargu. Vargu.
Pro šalį nepertraukiama girlianda važiavo ir važiavo automobiliai. Juose daugiausiai sėdėjo panašiai jauni, po vieną. Jie turi reikalų, jie skuba. Jie mato tik į priekį. Ir galbūt niekam, ir galbūt niekada neateis į galvą pamatyti šį bendraamžį, pabandyti padėti jam. Nes būtų labai sunku, o gal net neįmanoma padėti.
Mačiau pravažiuojančius ir svarbius asmenis. Jie irgi — važiuotieji. Mato ženklus, žino tik svarbius reikalus, kurių pilnos galvos prikrautos. Ne, važiuotieji niekada nenorės matyti… Juk tas miegantis stotelėje „nieko blogo nedaro“. Nesimuša. Netriukšmauja. Jis miega. Jis gal net niekada neatsibus taip, kad pats save pamatytų protingai mąstančio akimis…
Ir nėra kam pamatyti. Nes dabar viskas pateisinama posakiu: „ČIA TOKS JO PATIES PASIRINKIMAS“. Bet jis tebėra vaikas, ir jis nežino, kur yra tie kitokie pasirinkimai. Jo mąstymas, protavimas nėra gero lygio. Jis yra vedamas. Ir jį štai taip veda tokie pat. O bendruomenė mūsų tokia… Tokia iš nestiprių individualistų. Įstengiame (šiaip taip) vien savimi pasirūpinti. Savo gyvenimu. O pabandyti padėti susitvarkyti gyvenimą tokiam dideliam vaikui, kaip tas stotelėje, galėtų tik koks nors sveikas, geras, protingos tvarkos ir saikingos prievartos kolektyvas. Pavyzdžiui, kariuomenė. Kur būtų brandaus amžiaus protingi karininkai, galintys atstoti ir tėvą. Išmoktų disciplinos, švaros, išmoktų kad ir nesudėtingos profesijos. Deja, taip nebus. Be išeities…
Jis miega apgirtęs, nuknebęs stotelėje. O pati jaunystė, pats gražumas būtų! Kiek mergaičių šaunių apie gerą bendraamžį draugą svajoja… Būtų sportiškas, sveikas, besimokantis… Nėra čia tokio. Nuknebęs visas… Vos įsispyręs į sportbačius… Gal išvarytas… Neturi jis gero gyvenimo. Neturėjo nuo mažens. Neturi gero tvirto tėvo, kurs vestųsi kartu dirbti, žmonėms pagalbininku būti. O kaip reikia tvirtų jaunų rankų prie darbo! Nėra čia tokių rankų. Nuknebęs visas. Neturėjo jis nė tvirtų, šeimą atstojusių mokytojų. Taip! Mokytojų dorų, atsakingų, tvirtų, pajėgiančių būti ir draugu, ir tėvu, jis neturėjo! Nes jau nebeleidžiama mokytojams būti tokiems. Jis neturi sveikų, tvirtų, protingų brolių nei protingų tvirtų draugų. Jis nieko neturi. Be išeities… Tik stotelę, kurioje jo „niekas nemato“. Nes ir visi, kas pro šalį — silpni ir nieko negalintys.