Luokės valsčiaus Kinčiulių kaimo valstietis Tadas Blinda, gyvenęs ir žuvęs XIX amžiuje, tapo itin garsus visų pirmiausia liaudies kūrybos, rašytojų ir kino menininkų pastangomis. Liaudies ir literatūrinė kūryba sukūrė tokį Blindą, koks iš tiesų niekuomet nė negyveno. Nedidelio kaimo valstiečio metamorfozė į maištininką — nekenčiamą plėšiką — „svieto lygintoją“ turėjo savo kelią per liaudies savimonę, laikmečių politines aspiracijas, o vėliau — ir kūrybą.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 3-11)
Čia skelbiamas visas pranešimo tekstas:
„Šiaulių apskrities pirmos nuovados pristavas pranešė man, kad balandžio 22 dieną, penktą valandą vakaro, per prekymetį Luokės miestelyje, netoli žydo Jovelio Lapisedo karčemos, Luokės valsčiaus valstietis Tadas Blinda, gretimų apylinkių didžiausias vagis ir arkliavagis, bei kiti asmenys, kurie yra nežinomi, tarpusavyje susikivirčijo, o paskui pradėjo muštynes, kurias nuraminti atvyko vietos tūkstantininkas su policijos tarnautojais, viršaitis, du žandarų puskarininkiai. Jie pradėjo vaikyti susirinkusiuosius, tačiau aikštėję buvę žmonės, išgirdę, kad muša Blindą, tiek vyrai, tiek moterys ir vaikai, puolė į muštynių vietą ir, čiupę kas pakliuvo, daužė Blindą ir šaukė, jog reikia jį užmušti, pasipildavo akmenys arba smūgiai ir į policininkus arba kitus asmenis, bandžiusius ką nors sulaikyti ir išvaikyti. Vietos tūkstantininkas Aleksejevas muštynių pradžioje gavo akmeniu į galvą ir be sąmonės nugriuvo ant žemės, todėl jį nunešė namo, buvo taip pat apkultas ir viršaitis. Buvęs mugėje Blagoveščensko stačiatikių cerkvės šventikas Rozovas, eidamas prie vietos, kur susirinkusi minia mušė Blindą, mėgino prabilti į žmonių sąžinę, bet ir į jį pradėjo mėtyti akmenimis bei purvu. Pagaliau buvo pakviestas Luokės klebonas, kuris, atvykęs į piktadarystės vietą, taip pat bandė įkalbėti minią ir, pasinaudojęs šiokia tokia sumaištimi, paliepė įnešti Blindą į karčemą, kas ir buvo padaryta, tačiau vos tik jie spėjo užsisklęsti karčemos duris ir paguldyti Blindą į lovą, apspitusi minia pradėjo mėtyti akmenimis į langus: buvo girdėti šauksmas, jei neatiduosią Blindos, padegsią karčemą, tada klebonas liepė išgabenti Blindą iš karčemos pro užpakalines duris ir per daržą nunešti į valsčiaus valdybą. Kai jį (Blindą) išvedė, vėl puolė žmonių minia, ir, nepriėjus valsčiaus valdybos, Blindą pagrobė ir pradėjo akmenimis bei kuolais mušti jį per galvą. Klebonas, matydamas, kad ir jo įtikinėjimai negelbsti, rado būdą pargabenti Blindą vežime į arešto namus, apsuptus tvora, dėl kurios ten žmonės negalėjo pakliūti. Į arešto namus nuvežtas Blinda dar truputėlį kvėpavo, nieko nekalbėjo, o nepraėjus nė valandai, mirė. Pristavas, apžiūrėjęs mirusįjį, galvoje rado kelias žaizdas ir kai kur įlaužtą kiaušą. Muštynėse dalyvavo ne vietiniai gyventojai, bet atvykę į mugę iš kitų Telšių apskrities parapijų. Buvo apie 300 žmonių, beveik visi įtūžę. Nurodyti septyni asmenys, mušę Blindą, iš kurių penki buvo areštuoti dar neatėjus teismo tardytojui, apie kitų dviejų, iš Telšių apskrities, suėmimą ir išsiuntimą pranešta Telšių apskrities ispravnikui.
Apie tai turiu garbės pranešti Jūsų Prakilnybei
Gubernatorius (Bazilevskis)“
Kuo reikšmingas buvo T.Blinda, kad Kauno gubernatorius teikėsi apie „vagies ir arkliavagio“ mirtį pranešti Vilniaus gubernatoriui, kuriam, reikia manyti, ši žinia rūpėjo? Anuo metu kriminalinių nusikaltimų netrūko, beje, kaip ir susidorojimų su arkliavagiais. Blinda turėjo būti kažkas daugiau, kad jo mirtimi susidomėtų tokio aukščiausio rango valdininkai.
Šis oficialus pranešimas patvirtina svarbiausias Blindos žūties detales, apdainuotas cituotoje dainoje ir nupasakotas atsiminimuose. Pranešime neaiškinama, kodėl Blinda netoli karčemos su kažkuo susikirvirčijo, matyt, todėl, kas remtasi valdininkų ir policininkų paaiškinimu: šie negirdėjo ginčo. 1877 metų balandžio 22-oji — pagal dabartinį kalendorių bus gegužės 4-oji.
Vėl — Oginskis…
Dar pagal vieną versiją, konfliktą su Blinda tyčia sukėlė Oginskio tarnai, norėdami jį užmušti. Blindai iš pasalų smogta gatvėje, ne karčemoje. Šiai versijai pritarė ir K.Dauginis.
1900 metais rašytoja Lazdynų Pelėda Povilui Višinskiui laiške rašė: „…pasaka mano yra apie Blindą, kurį paprastai ponai ir abelnai mūsų buržuazija už razbaininką laiko ir vagį, kuris ant galo tapo užmuštas per siuntinius Oginskio“. Taigi kunigaikštis Oginskis, sudroždamas rimbu Blindai ir tuo pačiu rimbu gaudamas atgal, vėl atsiranda pasakojimų mįslėse kaip susidorojimo su „svieto lygintoju“ organizatorius. Vėliau jo vaidmuo dar kartą pasireikš.
Pasakota, kad suimtuosius iš Šiaulių kalėjimo išvadavo kunigaikštis Oginskis. Iš pranešimo galima spręsti, kad penki suimtieji buvo Šiaulių apskrities, o du — Telšių apskrities gyventojai. Gali būti, archyvuose kur nors yra likusi suimtųjų byla.
Mykolo Biržiškos knygelėje „Dainų atsiminimai iš Lietuvos istorijos“ (1920, „Švyturio“ spaustuvė, psl. 101) paskelbta daina apie T.Blindą ir jo žūtį. Dainoje „razbaininkas“ griežtai smerkiamas. Jos siužetas panašus į kitų dainų, pasakojančių apie T.Blindos užmušimą. Minimi žandarai, klebonas, popas. Tačiau ši daina turi daug kitokių bruožų, prasmių ir poteksčių. Dainoje T.Blinda vaizduojamas kaip policijos, „sliedovatelio ir asesoriaus prietelius“, kadangi esą Blinda jiems pusę priplėšto turto dovanodavęs. Šlovinamas Oginskis, kaip kuris „… tuos visus gerus žmones, katrie Blindą nukarojo/, Šiaulių tiurme anuos visus užkavojo,/ Bet žinom gerai, jogei mūsų ciecorystėj/ Turim vieną ciecoriaus draugystėj,/ Katras užlaiko teisybės ir užveiz vyresnybės,/ Švyt kaip ant dangaus šviesi žvaigždė netemstanti./ Taip mūsų kunigaikščio Oginskio teisybė tvėrianti/, Nes jis nuvažiavęs į Šiaulius,/ Liepė išleisti vyrus teisius ir buklius,/ Katrie Blindą nukarojo ir smerčiu jį pritvojo./ Eikit visi giedodami, Dievą savo garbindami.“
Prisiminkime anksčiau skelbtą dainą, kurioje pasakota, kaip T.Blinda atėmė iš Oginskio rimbą ir juo kunigaikščiui sudrožė. Toje dainelėje T.Blinda dar žavėtasi. M.Biržiškos paskelbta daina aiškiai propagandinė, pateisinanti Oginskį.
Greičiausiai Oginskio vaidmuo blindiškose istorijose yra mįslingas liaudies pramanas: jei T.Blindai vanojant kunigaikštį rimbu žmonės Luokėje ir galėjo matyt, tai to nepasakysi apie Šiaulių policiją ir kalėjimą. Vargiai būtų Oginskis ar kas nors kitas išlaisvinęs žudikus, atvykęs į Luokę žmonėms to papasakoti. Juo labiau neįtikėtina, kad Oginskis būtų gyręsis nusamdęs žmogžudžius. Nebent jie patys išsipliurpė, didžiuodamiesi savimi.
Mįslingos neapykantos priežastys
Kivirčo ir muštynių pakako kilti masinei neapykantai, kurios numaldyti negalėjo netgi Luokės klebonas. Tai kokia turėjo būti pagieža ir neapykanta? Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pranešime nurodyta, jog muštynėse dalyvavo vien iš Telšių apskrities atvykę žmonės. Luokė, priklausiusi Šiaulių apskričiai, buvo visai šalia Telšių apskrities ribos. Galbūt Šiaulių apskrities policininkai nusikaltimą tiesiog numetė kitai — Telšių apskrities — policijai, tokiu būdu norėdama parodyti, kad incidentas, nors ir kilo jų prižiūrimoje teritorijoje, susijęs su Telšių apskrities žmonėmis. O gal iš tikrųjų į muštynes nesivėlė vietiniai gyventojai: jie arba dėl T.Blindos turėjo kitokį požiūrį, arba vengė savos policijos ir baiminosi klebono.
Iš pranešimo aišku, kad toje susidorojimo sumaištyje anaiptol ne visi dalyvavo mušant T.Blindą. Pranešime sakoma: „Nurodyti septyni asmenys, mušę Blindą, iš kurių penki buvo areštuoti dar neatėjus teismo tardytojui, apie kitų dviejų, iš Telšių apskrities, suėmimą ir išsiuntimą pranešta Telšių apskrities ispravnikui“. Ši detalė prieštarauja ankstesnei pranešimo daliai, teigiančiai, kad Blindą mušė visi: vyrai, moterys ir net vaikai. Antra vertus, sunkoka įsivaizduoti, kaip dešimtys įtūžusių žmonių galėjo mušti vieną. Tačiau apie masinį dalyvavimą užmušant T.Blindą užsimena ir liaudies pasakojimai. Greičiausiai minia grūdosi į muštynių ir žudynių vietą, triukšmingai reikšdama savo emocijas. O vienas kitas gal ir brovėsi padėti tiems, kurie jau buvo nusiteikę jei Blindą neužmušti, tai nors „pamokyti“. Prabudęs galvažudiškas gaivalas nebeleido sustoti. Neapykantos būta tokios didelės, kad grasinta padegti karčemą: tai jau įniršusių žmonių psichologija.
Pasakojimai apie T.Blindos žūtį bei čia cituotas dokumentas visgi kelia daug klausimų. Kada ir dėl ko taip imta nekęsti T.Blindos? Jei jis, anot policijos pristavo, buvo „gretimų apylinkių didžiausias vagis ir arkliavagis“, tai kodėl nebuvo suimtas anksčiau ir net, reikia manyti, neieškomas: kitaip T.Blinda nebūtų drįsęs į Luokę atvykti turgaus dieną, kai jį galėjo atpažinti gausybė žmonių ir pranešti vietos policininkams. Pristavas ir Kauno gubernatorius nė neminėjo T.Blindą buvus plėšikų gaujos vadeiva. Gal įvardijimas „didžiausias vagis ir arkliavagis“ turėjo užtušuoti T.Blindą kaip linkusį maištauti ir valstiečius kurstyti asmenį, o su tokiu susidorojimas būtų įgijęs politinį atspalvį?
(Bus daugiau)