Minėdama žemaičių krašto dukters — poetės Karolinos Praniauskaitės 190-ąsias gimimo metines, Telšių Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka pakvietė į mokslinę konferenciją „XIX a. I pusės asmenybė moteris: tarp žinomumo ir užmaršties“.
Lina Dijokienė
Gausų būrį dalyvių sutraukusi konferencija nustebino medžiagos gilumu ir jos pateikimo įvairove.
Renginį pradėjo profesorė Nijolė Bankauskienė savo pranešimu „XIX a. šviesuolių bendradarbiavimo jungtis — lietuvybė“. Profesorės dėmesio centre atsidūrė trys iškilūs žmonės: Karolina Praniauskaitė, Antanas Baranauskas ir Otonas Praniauskas, poetės brolis, jos gyvenime daug ką nulėmęs.
„Visi šie trys garsūs ir iškilūs asmenys — Karolina Ona Praniauskaitė, jos brolis Otonas Praniauskas ir garsus poetas Antanas Baranauskas — tarpusavyje buvo glaudžiai susiję. Pirmiausia juos jungė tai, kad jie — sausio mėnesio vaikai, jų gimtadieniai sausio mėnesį.
Pasak N.Bankauskienės, 1855 metų gegužės viduryje Teklė Praniauskaitė-Borisevičienė, dalyvaudama Sedos atlaidų Šventosios dvasios atsiuntimo šventėje, susipažino su Sedos raštininko padėjėju Antanu Baranausku, gražiu jaunuoliu, rašančiu giesmes (taip savo kūrinius vadino Baranauskas) lenkų kalba, baigusiu tik Rumšiškių dvimetę valsčiaus raštininkų mokyklą, kilimo iš Anykščių krašto valstiečių. Jam tada prasitarusi apie savo seserį Karoliną, rašančią eilėraščius, bei parvežusi jai jaunojo anykštėno kūrybos sąsiuvinį. Karolinai eilėraščiai labai patikę. „Taip užsimezgė romantiška dviejų talentingų ir giminingų, bet kartu ir vienišų sielų abipusio kūrybinio pakilimo palydėta draugystė“,— sakė N.Bankauskienė.
Antanui Baranauskui buvo tik dvidešimt metų, Karolina buvo už jį septyneriais metais vyresnė. Juodvi su motina tuo metu gyveno Telšiuose, Karolina vertėsi privačiomis pamokomis. Antanas Baranauskas gyveno Sedoje.
„Dažni jaunojo Antano apsilankymai Karolinos namuose, pokalbiai, vienas kitam dedikuojami eilėraščiai vertė nerimauti ir Karolinos motiną, ir Karolinos seserį Teklę, o ypač — brolį Otoną, žinomą dvasininką. Nelygi luominė padėtis, nevienodas išsilavinimas, silpna Karolinos sveikata, jos ypatingas jautrumas skatino artimuosius imtis tam tikrų veiksmų“,— situaciją paaiškino pranešėja. Didžiulę įtaką, anot pranešėjos, padarė būtent Otonas. Dar 1850 m. vyskupas Motiejus Valančius Otoną Praniauską, jau tada žinomą kaip eruditą vertėją, poetą, rašiusį lietuvių ir lenkų kalbomis, literatūros žinovą, pasikvietė dirbti kapelionu ir sekretoriumi. 1855 m., vyskupo Motiejaus Valančiaus paragintas, O.Praniauskas parengė ir Vilniuje Zavadskio spaustuvėje išleido 500 egzempliorių tiražu pirmąjį pamokslų vadovėlį lietuvių kalba.
„Taigi Otonas Praniauskas pirmiau negu jo sesuo Karolina ar Antanas Baranauskas nusipelnė lietuviškam žodžiui ir lietuvybės skleidimui“,— daro išvadą profesorė. 1855 m. birželį, vos praėjus mėnesiui po Karolinos ir Antano pažinties, manoma, ne be Otono Praniausko įsikišimo, Antanas Baranauskas buvo iškeltas iš Sedos į atokiausią Telšių apygardos užkampį — Skuodą, esantį nuo Telšių už 65 kilometrų. A.Baranauskas ten buvo paaukštintas ir gavo eiti raštininko pareigas. „Otonas Proniewskis, būdamas patsai poetas, rašytojas, prakilnus žmogus, pažino jauno Antano, tuomet prasto valsčiaus raštininko gabumus ir padėjo jam geidžiamą tikslą pasiekti — įstoti į dvasiškąją seminariją“,— teigė N.Bankauskienė. 1856 m. rudenį A.Baranauskas buvo priimtas į Varnių kunigų seminariją. 1858 m. Otonas Praniauskas, buvęs vyskupo M.Valančiaus kapelionas ir sekretorius, buvo paskirtas Utenos bažnyčios klebonu. Netrukus Utenon atsikelia ir sunkiai serganti Karolina su motina.
Antanas Baranauskas 1858 m. baigė Varnių kunigų seminariją ir jau turėdamas paskyrimą į Peterburgo dvasinę akademiją, parvažiavęs vasarą į tėvų namus, įvykdė Karolinai duotą pažadą „sukurti kūrinį, kuriame atgimtų tolimi mirusių amžių atsiminimai, seni liaudies padavimai“. „Karolina Praniauskaitė, būdama 31 metų, mirė 1859 m. gegužės 14 d., praėjus ketveriems metams nuo romantiškos pažinties pradžios.
Pasak mokslininkės, jos pasirinktos temos tyrimas kelia tolesnius klausimus. Žinoma, kad Karolina ilsisi Utenos kapinėse netoli naujosios bažnyčios, pastatytos sudegusios vietoje. Antanas Baranauskas palaidotas Seinuose. Otonas mirė ir palaidotas Peterburge, bet jo kapas nežinomas. Utenoje gyvenusi Karolinos motina Marija (Eleonora) Dobševičiūtė-Praniauskienė pergyveno savo dukrą, bet kada mirė, kur jos kapas — taip pat nėra žinoma.
Po to konferencijoje Lietuvos edukologijos universiteto atstovė Kristina Syrnicka pristatė pranešimą „Žemaitijos poetė Karolina Praniauskaitė amžininkų akimis“. Dr. Eugenijus Žmuida (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) analizavo Karolinos Praniauskaitės — Eglės pasakos vertėjos ir kūrėjos — indėlį. Anot jo, dėmesys folkloriniam tekstui XIX a. pirmojoje pusėje nebuvo atsitiktinis — visa Europa, paskatinta anglų preromantizmo karštligiškai ieškojo savo šaknų, savo „tautos dvasios“, kurią geriausiai išlaikė tauta savo kolektyvinėje atmintyje. Iki Karolinos Praniauskaitės vertimo jau buvo atliktas didelis lenkų poetų (ypač Adomo Mickevičiaus) įdirbis išaukštinant Lietuvos praeitį, Žemaičių sąjūdžio atstovai (D.Poška, S.Daukantas, S.Stanevičius ir kiti) jau susirašinėjo, rašė veikalus, leido tautosakos rinkinius, Karaliaučiaus profesorius Liudvikas Rėza garsino Donelaitį ir lietuvių pasakėčias, parašė pirmuosius kritinius ir teorinius šios srities mokslinius darbus.
Apibendrindadamas savo pranešimą E.Žmuida, akcentavo, jog Karolinos Praniauskaitės versta poema „Žalčio motė“ sklandžiai sueiliuota; kalba taisyklinga ir vaizdinga — Praniauskaitė prideda daug savo žodžių: vaizdingų veiksmažodžių, frazeologizmų, prieveiksmių, epitetų. „Tai rodo, kad ji labai gerai mokėjo lietuvių kalbą, puikiai žinojo tautosaką, liaudies dainas, folkloro menines priemones ir jas gausiai naudojo, ne pažodžiui, bet kūrybiškai versdama Kraševskio tekstą. Jos poema beveik 1000 spaudos ženklų ilgesnė už verstą poemą. Vėlesni I.Kraševskio vertimai neprilygo Praniauskaitės atliktam“,— padarė išvadą profesorius.
Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas kalbėjo apie Didžiuosius žemaičių kalvarijos atlaidus, jų įtaką poetei, apskritai apie tikėjimo ir Karolinos Praniauskaitės vienį.
Konferenciją poetiniu skaitymu baigė poezijos savanorės, lituanistės Sigitos Ievos Naglienės pasirodymas „Eilėraštis su dedikacija Karolinai“.
„Kalvotosios Žemaitijos“ redaktorius Algirdas Dačkevičius įteikė lektoriams laikraštyje spausdintų straipsnių rinkinį apie Karoliną Praniauskaitę.