Stanislovas Narutavičius žmonos Joanos atsiminimuose

Narutavičių šeima Brėvikių dvare apie 1928 metus. Iš kairės pirmoje eilėje sėdi: Liudvika Zaikauskaitė-Narutavičienė (Jono žmona), Joana Narutavičienė (signataro žmona), duktė Sofija Narutavičiūtė-Krasowska; antroje eilėje: sūnus Kazimieras, signataras Stanislovas Narutavičius, sūnus Jonas ir duktė Elena. Iš Kazimiero Narutavičiaus asmeninio archyvo. Raimundo Mariaus Lapo straipsnio „Už kiekvieno didžio vyro — didi moteris!“ iliustracija.

Stanislovas Narutavičius, Vasario 16-osios akto signataras, gimė 1862 metų rugsėjo 2 dieną Telšiuose, Didžiojoje gatvėje (dabar — Respublikos). Su Telšiais ir mūsų rajone esančiu Brėvikių dvareliu susijusi reikšminga jo gyvenimo dalis.

Parengė Alvydas Ivoncius

Abu broliai gimė Telšiuose
„Žemaičių praeities“ trečiame tome (1994, Vilnius) 46-59 puslapiuose paskelbti jo žmonos Joanos Narutavičienės atsiminimai. Pagal juos, į Telšius Stanislovo tėvas Jonas Narutavičius persikėlė vedęs trečiąją žmoną — Viktoriją Ščepovskytę. Prieš tai jis gyveno giminės dvare Brėvikiuose. J.Narutavičius Telšiuose dirbo pavieto teisėju.
Iš J.Narutavičienės atsiminimų galima spręsti, kad Telšiuose 1865 metais gimė ir sūnus Gabrielius — nepriklausomos Lenkijos pirmasis prezidentas. Naujausioje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje G.Narutavičių nurodoma gimus Brėvikiuose, kas tikriausiai klaida. Neretai Brėvikiai kai kuriuose straipsniuose įvardijami ir S.Narutavičiaus gimtine. J.Narutavičienė atsiminimuose pasakojo, kad J.Narutavičius pasiligojęs atsisakė teisėjo pareigų ir apsigyveno pas savo seserį, kadangi Brėvikiai buvo ilgesniam laikui išnuomoti. Mirus J.Narutavičiui, šeima atsidūrė sunkioje padėtyje: dvaras buvo praskolintas. Viktoriją Narutavičienę su vaikais priglaudė Renavo baronas Antanas Renė — Viktorijos vaikystės draugas.
Stanislovo ir Gabrieliaus pirmasis mokytojas buvo Laurynas Ivinskis, įsirėžęs į mūsų istoriją kaip švietėjas, literatas, pirmųjų kalendorių leidėjas, formavęs jaunojo bajoraičio Stanislovo pažiūras lietuviška dvasia. Stanislovui sulaukus vienuolikos, o Gabrieliui devynerių metų, motina persikėlė į Liepoją ir berniukus atidavė į gimnaziją. Jie tik atostogoms grįždavo į Renavą pas A.Renė. Jis mirė, testamentu palikdamas V.Narutavičienei ir jos vaikams kuklų išlaikymą. Be to, berniukus ėmėsi globoti kunigaikštis Mykolas Oginskis, rėmęs lietuvių tautinį sąjūdį. Būtent M.Oginskis V.Narutavičienei padėjo išsaugoti praskolintą Brėvikių dvarą. Sumokėjus skolas, V.Narutavičienė vis viena liko gyventi Liepojoje, o dvaras vėl buvo išnuomotas. Į jį V.Narutavičienė iš Liepojos kartais atvykdavo su vaikais. Šie paaugę atvykdavo ir vieni, taip pat atostogas leisdavo Gadūnave pas dėdę — savo tėvo J.Narutavičiaus pusbrolį.

Studijos ir santuoka
Liepojoje baigęs gimnaziją, S.Narutavičius kartu su savo geriausiu draugu Tadeušu Rechnevskiu įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Juodu universitete susipažino su demokratinių (netgi socialistinių) pažiūrų grafu Vladimiru Zubovu, vėliau taip pat, kaip ir M.Oginskis, rėmusiu lietuvių tautinį sąjūdį. Dėl universitete kilusių neramumų S.Narutavičius pateko į kalėjimą, buvo paleistas, tačiau uždrausta tęsti studijas Peterburge. Kartu su bičiuliu T.Rechnievskiu jis išvyko toliau mokytis teisės į Kijevo universitetą. Vladimiras Zubovas vedė Joanos Bilevičiūtės seserį Sofiją. Per Vladimirą Joana susipažino su S.Narutavičiumi. Joana iš pradžių studijavo Peterburge, o paskui — Ciuriche. Abu jie susižadėjo. S.Narutavičius liko Varšuvoje, kur dirbo teisininku, o Joana išvyko toliau studijuoti Ciuriche. Varšuvoje teisininku S.Narutavičius dirbo 1887-1889 metais, tuo pat metu ėmėsi žurnalistinės ir leidybinės veiklos. Grįžęs į Lietuvą 1889 metais, dešimt metų gyveno Trakų apskrityje, paskui vėl išvyko į Lenkiją ir vadovavo dujų įmonei. 1904-1908 metais vertėsi advokato praktika.
Su Joana Bilevičiūte jis susituokė tik 1900 metais Vilniuje. Vasarą pagyvenę Joanos tėvų dvare sutuoktiniai išvyko į Varšuvą. Kadangi čia nesisekė įgyvendinti savo sumanymų, nusprendė grįžti į Lietuvą. Pasirinko Brėvikius. Atsiminimuose J.Narutavičienė pasakojo, kad jie rado Brėvikių dvarą labai apleistą. Nuomininkas ūkininkavo primityviai, o dvaro name svetainėje laikė… avis, kitur buvo susipylęs grūdus. Dvaras turėjo 160 hektarų žemės — to meto mastais nebuvo didelis. Sutuoktiniai nusprendė ūkininkauti ir savarankiškai kibo į žemės ūkio mokslus.

Karas išskyrė šeimą
1905-ųjų metų neramumai palietė ir Brėvikius bei Narutavičių šeimą. Pasak J.Narutavičienės, Alsėdžių apylinkių žmonės dažnai kreipdavosi į jos vyrą patarimų ir užtarimo, ypač paplitus plėšikavimams. Apsiginti nuo plėšikų tebuvo vienas kelias: patiems suorganizuoti miliciją, kuri greitai įvedė tvarką. Telšių ispravnikas Markovas, nemėgęs S.Narutavičiaus už tai, kad šis nuo jo gynė ūkininkus, įskundė Brėvikių savininką Kauno gubernatoriui, pavadindamas jį „Alsėdžių respublikos prezidentu“. Perspėtas dėl suėmimo, S.Narutavičius greitai išvyko į Kauną pas gubernatorių. O tuo tarpu baudžiamasis būrys atvyko į Telšius „malšinti neramumų“, nors mieste niekas nė nemaištavo. Paskui jie įsiveržė į Alsėdžius, neradę klebono, jo namus apiplėšė, prisigėrė, ir, rankose laikydami uždegtas žvakes, atvyko į Brėvikių dvarą. Neva darė kratą, o iš tikrųjų vogė, kas po ranka pakliuvo, netgi grasino namą padegti. Galiausiai S.Narutavičius grįžo namo, Telšių ispravnikas dėl savivalės gavo griežtą papeikimą.
Pirmasis pasaulinis karas, prasidėjęs 1914 metais, netrukus įžengė ir į Telšius. S.Narutavičius pareikalavo, kad žmona su vaikais išvyktų į Rygą. Tačiau vokiečių kariuomenė vos jų neaplenkė: Rygoje tik pernakvojus teko keliauti į sesers Sofijos ir jos vyro Vladimiro Zubovų dvarą už Vitebsko. Pirmojo pasaulinio karo metais S.Narutavičius, kaip rašė J.Narutavičienė, globojo vietos žmones, gelbėjo nuo bausmių, netgi mirties, steigė mokyklas. Pats lengva dvikinke brikele apvažiavo Telšius, įkalbinėdamas žymesnius žmones dalyvauti Vilniaus seime — konferencijoje, įvykusioje 1917 metų rugsėjo 18-22 dienomis ir išrinkusioje Lietuvos Tarybą. Tai jau buvo žingsnis į Nepriklausomybę. S.Narutavičius griežtai nepritarė projektui išrinkti Vokietijos aristokratą Urachą Lietuvos karaliumi ir taip sukurti konstitucinę monarchiją. „Jis vienintelis išdrįso protestuoti ir pareikalauti Nepriklausomos Lietuvos. Visi dalyviai šį mano vyro pareiškimą priėmė tiesiog su siaubu. Buvo manoma, kad jis bus suimtas. Bavarijos princas Leopoldas (Rytų fronto kariuomenės vadas) pareikalavo, kad mano vyras raštu pagrįstų tokį drąsų reikalavimą. Tada mano vyras parašė ištisą brošiūrą, pagrindžiančią šį žingsnį. Perskaitęs ją, princas Leopoldas neva trenkęs kumščiu į stalą ir pasakęs: „Der Mensch hat doch recht (Tas žmogus ganėtinai teisus) ir ne tik neliepęs mano vyro suimti, bet kalbėjęs su juo palankiai ir labai dėmesingai… Mano vyrą palaikė Mykolas Biržiška, inžinierius Steponas Kairys ir Jonas Vileišis“.
Taigi Lietuvos Taryba, besikeičiant politinei situacijai, atsisakė konstitucinės monarchijos. S.Narutavičius nuosekliai laikėsi savo: sukurti Nepriklausomą Lietuvą jos etnografinėse žemėse.

Senos bajorų giminės palikuonė
Senos, bet sulenkėjusios lietuvių bajorų Bilevičių giminės palikuonė Joana tik gyvendama Brėvikiuose pradėjo mokytis lietuvių kalbos. Joana gimė 1868 metais Klyšiuose, Akmenės rajone. Ji, baigusi Varšuvos pensioną, įstojo į Bestuževo aukštuosius moterų kursus Peterburge. Bestuževo kursus uždarius, Joana grįžo namo, o paskui, lydima Gabrieliaus Narutavičiaus, įstojo į Ciuricho universitetą Šveicarijoje studijuoti filosofiją. Jame jau studijavo Gabrielius Narutavičius. Universitete Joana studijavo trejus metus, atostogoms grįždama namo. Atostogaudama aplankydavo savo seserį Sofiją Zubovienę. Pasak J.Narutavičienės, Sofijos ir Vladimiro Zubovų namuose „rinkdavosi visas lietuvių pažangusis jaunimas“. Tačiau šis jaunimas, save laikęs lietuviais, tarpusavyje kalbėjosi tik lenkiškai. Ir visus jaudino socialistinės idėjos. Tuo tarpu tautiniai jausmai buvo nustumiami į tolimesnį planą. „Apskritai to meto jaunimui daugiau buvo būdinga meilė visiems prispaustiesiems, dėl kurių labo buvome pasiryžę paaukoti gyvastį ir turtą, negu nacionalistinė neapykanta“,— rašė J.Narutavičienė. Sofijos ir Vladimiro Zubovų namai, J.Narutavičienės pastebėjimu, buvo vienintelis Žemaitijoje visuomeninio ir intelektualinio gyvenimo židinys demokratiškai ir pažangiai mąstantiems žmonėms. Grafai steigė lietuviškas mokyklas, globojo jaunuolius. Ir vaikus išauklėjo lietuviška dvasia.
Dėl G.Narutavičiaus veiklos Joana pakliuvo į Šveicarijos valdžios nemalonę. Kai ji grįžo į Lietuvą, buvo paskirta griežta policijos priežiūra, ir jai nebeleista vykti studijuoti į Šveicariją.

Įsteigė Telšiuose mokyklas
Gyvendami Brėvikiuose, Stanislovas ir Joana Narutavičiai vien ūkininkavimu nesitenkino: Stanislovas vertėsi teisininko praktika, o Joana įgyvendino seną savo svajonę — įsteigė Telšiuose mergaičių progimnaziją, o vėliau kartu su vyru — ir berniukų. Nors dėstomoji kalba buvo rusų, J.Narutavičienei pirmajai Lietuvoje pavyko gauti leidimą mokyti taip pat lietuvių bei lenkų kalbomis. Deja, Pirmojo pasaulinio karo metais ši mokykla turėjo užsidaryti. Dėl karo emigravusi į Rusiją, pagyvenusi savo sesers vyro V.Zubovo dvare, J.Narutavičienė apsigyveno Smolensko gubernijos Roslavlio mieste.
Kadangi reikėjo išlaikyti vaikus, ji čia, ne be vargo, įsteigė privačią mokyklą, tapusią labai populiaria. Kaip rašė J.Narutavičienė, pelno iš mokyklos užteko jai ir jos penkiems vaikams išsilaikyti. 1918 metų pavasarį J.Narutavičius, kaip Lietuvos Tarybos narys, gavo leidimą atvykti į Rusiją pasiimti šeimos. Tų metų gegužės mėnesį jie sėkmingai grįžo Lietuvon.

Tragiški likimai
S.Narutavičiaus likimas susiklostė tragiškai: dėl tiksliai nežinomų priežasčių 1932 metų gruodžio 31 dieną jis nusišovė Kaune. Po vyro mirties J.Narutavičienė grįžo į Brėvikius, ūkininkavo, o 1945 metais išvyko pas dukterį Zofiją Krasovską į Varšuvą, kurioje 1948 metais mirė ir yra palaidota. Narutavičių šeimoje užaugo keturi vaikai. Didingai, tačiau tragiškai susiklostė S.Narutavičiaus brolio Gabrieliaus likimas. Jis tapo žinomu inžinieriumi, mokslininku, profesoriumi, o 1922 metų gruodžio 9 dieną Lenkijos seimas G.Narutavičių išrinko pirmuoju Lenkijos prezidentu. Tų pačių metų gruodžio 16 dieną Varšuvos meno galerijoje jį nušovė lenkų nacionalistas. Beje, J.Narutavičienė buvo įžymaus Lenkijos visuomenės ir karinio veikėjo, diktatoriaus Juzefo Pilsudskio, gimusio Lietuvoje, pirmos eilės pusseserė.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*